„Šventi nešventieji“: kaip sovietinį nukrikščionėjimą paversti dorybe

 

Neseniai buvau šokiruotas knygos.lt reklamos Facebooke, siūlančios įsigyti metropolito Tichono Ševkunovo knygą „Šventi nešventieji“. Bent du žmonės manęs paprašė pakomentuoti, kaip žiūriu į šią knygą, taigi, parašysiu trumpą komentarą.

Daug kas atkreipia dėmesį, kad autorius – tikras putinizmo veteranas, okupuoto Krymo metropolitas, vadinamas „Putino nuodėmklausiu“, kino režisieriaus išsilavinimą turintis propagandistas. Metropolitas Tichonas Ševkunovas yra vienas iš dabartinės Rusijos agresijos Ukrainoje ideologų – jo „dokumentiniuose“ filmuose viskas nuo Bizantijos ir Vakarų Romos konkurencijos iki šių dienų vaizduojama kaip šventosios ortodoksijos ir puolusių Vakarų kova, kalbama apie Bažnyčios ir valstybės „simfonijos“ (jo versijoje – valstybės sureliginimo ir Bažnyčios suvalstybinimo) naudą. Bet nenorėčiau sustoti vien prie autoriaus asmens, verta pažvelgti ir į knygos turinį.

Kai buvau neofitas ir nekritiškai skaičiau „Nešventus šventuosius“, priėmiau viską kaip ritmus kunigo žodžius apie dvasingumą ir knyga man darė didelį įspūdį. Didelė jos dalis, iš tikro, yra „sovietinės ortodoksijos“ (sergianizmo) reabilitacija per įspūdingus pasakojimus, kas man tada nors ir skambėjo įtikinamai, bet jau kėlė klausimus ir dvejones. Juk, pavyzdžiui, knygoje minimi „didžiojo Tėvynės karo“ veteranai, vėliau tapę kunigais, kas prieštarauja Ortodoksų Bažnyčios kantonams (net ir nevalingai žmogų nužudęs asmuo negali būti kunigu). Kai seminarijoje per pastoracinę teologiją paklausiau, kaip tai įmanoma, dėstytojas tik nusijuokė ir pasakė: „Tai juk Maskvos patriarchatas...“ 

Dabar kai žinau daugiau apie ortodoksų dvasingumą ir Rusijos Bažnyčią, suprantu, kad knyga žalinga ir propaguoja pseudodvasingumą. Ji iškelia žmonių menkinimą ir skriaudimą („abiuzą“) kaip dorybę. Ko vien vertas archimandrito (vėliau – arkivyskupo) Gabrieliaus pavyzdys. 

Pateiksiu DI išverstą ir mano paredaguotą knygos ištrauką: „Taigi diakonas iš Leningrado prisistatė prie altoriaus ir priėjo prie pat abato, mosuodamas senoviniu smilkytuvu su liepsnojančiomis anglimis, iš kurių sklido dūmingų ir maloniai kvepiančių smilkalų aromatas. Triumfuodamas jis ištarė įprastą palaiminimo prašymą: „Palaimink, Ganytojau, smilkytuvą...“ Abatas, kaip įprasta, pakėlė ranką palaiminti... ir sustingo. Jis tiesiog negalėjo patikėti savo akimis. Kai pagaliau suprato, kad kažkoks išpuikęs diakonėlis iš Leningrado išdrįso paliesti jo mylimą smilkytuvą, mūsų abatas staiga sušnabždėjo bauginamai tyliu ir kartu galingu balsu, tokiu galingu, kad stingdė kraują visiems, kurie jį girdėjo:

„Kas tau jį davė?“ Diakonas sustingo su liepsnojančiu smilkytuvu rankoje. Tačiau jo ranka ėmė taip baisiai drebėti, kad visas altorius galėjo girdėti tų brangiųjų grandinėlių žvangėjimą. „Tuoj pat mesk jį!“ - įsakė abatas. Seminarijos auklėtinis sustingo iš siaubo. „Mesk jį! Aš tau sakau!" - dar griežčiau įsakė abatas. Altoriaus grindys buvo išklotos labai senais

vilnoniais kilimais. Smilkytuvas buvo prikrautas ugninių, liepsnojančių anglių. Jaunasis klierikas atrodė taip, tarsi tuoj alptų. Buvo akivaizdu, kad apie tai, kaip elgtis tokiose situacijose, Leningrado dvasinės akademijos mokymo programoje nebuvo nė žodžio. Nenukreipdamas nuo jo ledinio žvilgsnio, abatas vienu pirštu pakvietė mūsų senąjį tėvą Antonijų ir ištarė trumpą komandą: „Atimkite iš jo tą smilkytuvą!“ Tėvas Antonijus griebė smilkytuvą iš drebančios jaunojo leningradiečio rankos. „Dabar mesk jį!“ - įsakė mūsų abatas. Tėvas Antonijus nė sekundės nesudvejojęs atlaisvino pirštus, ir sunkusis smilkytuvas su melancholišku trenksmu nukrito tiesiai ant kilimo, išpildamas liepsnojančias anglis. Tuoj pat kilimas ėmė degti. Aplink jį stovėję vienuoliai puolė ant grindų, kad plikomis rankomis užgniaužtų ugnį, priklaupę prie savo abato kojų. Jis tuo tarpu stovėjo apsuptas ugnies ir dūmų, patenkintas ir didingai žvelgdamas į šitą sceną, o paskui riktelėjo: „Štai kaip reikia vykdyti šventąjį paklusnumo įžadą“ Paskui atsisuko į jaunąjį diakoną iš Leningrado ir šaipėsi: „Tu, pasitrauk nuo altoriaus!“ Klausiate, kokia viso to prasmė? Ar tai nėra velniškos tironijos ir valdžios pamišimo pavyzdys? Despotizmo? Ar tai yra toks šventas paklusnumas, kokio siekė mūsų Šventieji Tėvai? Tikrai nežinau, ką atsakyti. Galbūt mes, vienuoliai, iš tiesų esame visiškai nenormalūs, jei tokius dalykus priimame kaip iš esmės tinkamus. “

Ne, tai nėra nei ortodoksų, nei Šventųjų Tėvų dvasingumas. Nei Evangelija. Nieko nežinantį žmogų metropolitas gal ir gali įtikinti, kad tai – ne tironija, o antgamtiškas paklusnumas, bet vos daugiau pasidomėjus atsiskleidžia visiškai kitas paveikslas.

Gabrielius, abatas, apie kurį kalba knygos autorius, palaikė glaudžius ryšius su KGB, todėl buvo „neliečiamas“, ir ne tik mušdavo savo paties vadovaujamo vienuolyno kunigus, bet ir įsiveldavo į muštynes su sovietų karininkais (kas užfiksuota milicijos). 1976 m. patriarchas Poimenas pasirašė dekretą dėl jo atleidimo iš abato pareigų, tačiau sprendimą užblokavo KGB (per religinių reikalų komiteto pirmininką), Gabrielius buvo paliktas savo poste. 

1988 m. jis buvo įšventintas vyskupu ir netrukus rimtai sumušė vedusį kunigą, už tai Maskvos Šventasis Sinodas jį nušalino nuo pareigų trejiems metams. Sinodo aktuose sakoma, kad pagal kanonus už kunigo sumušimą jis turėjo būti išmestas iš dvasininkų luomo, bet Sinodas sąmoningai taikė oikonomiją – „pasigailėjo“. Žinoma, kad negalėjo išmesti KGB žmogaus, net jei jis padarė kriminalinį nusikaltimą ir dar šiurkščiai pažeidė Bažnyčios kanonus.

Šventasis Sinodas nurodė vyskupui grįžti į Pskovo vienuolyną, bet jis nepakluso. Jam Sinodo sprendimai buvo neįdomu. Tada Sinodas nurodė jam vykti į kitą vienuolyną, bet jis vėl nepakluso. Vėliau praėjo treji metai, ir jis tiesiog grįžo į vyskupo tarnystę. Štai kaip reikia vykdyti šventąjį paklusnumo įžadą.

Atrodo, ir paties Ševkunovo knygoje yra aprašytas epizodas, kai neapsikentęs smurto vienas kunigas susmeigė „šventajam abatui“ į šoną liturginę ietį. Turbūt turėjo būti sistemiškai psichologiškai ir fiziškai terorizuojamas, kad taip pratrūko. 

Štai tokie „Nešventi šventieji“. Galima būtų šitaip narplioti daugelį knygos epizodų, bet, tiesą pasakius, gaila laiko. Kas turi ausis, išgirs ir visko neišanalizavus. 

Ne, geriau skaityti ne šitą knygą. Geriau skaityti šventuosius Porfirijų, Paisijų, Siluaną ir kitus tikrus XX a. šventuosius.

Kunigas Georgijus Edelšteinas, Maskvos patriarchato kunigas, bet sovietinis disidentas, komentuodamas arkivyskupo. Gabrieliaus istoriją, puikiai apibendrino visą „Šventi nešventieji“ knygą: „Liūdna, kad mūsų tikintieji negali atskirti pasakojimo apie Feliksą Dzeržinskį nuo pasakojimo apie krikščionių šventąjį“.