V. Seliavko: Apie Biblijos skaitymą

Photo by Rod Long on Unsplash

Atsiversdami Bibliją, turime suprasti, kodėl tai darome. Akivaizdu, jog kalbama apie skaitymą, bet kokiu tikslu? Tai svarbus klausimas, ypač tikinčiajam. Šiandien daugelis žmonių šią knygą laiko pasaulinės literatūros paminklu, todėl jų tikslas - susipažinti su Biblija ir neatsilikti nuo pažangiosios žmonijos. Tai svarbus tikslas, kurį taip pat reikia gerbti. Kiti skaito Bibliją kaip Šventąjį Raštą, kuriame yra galutinis Dievo apreiškimas. Yra ir kitų priežasčių, bet visų neišvardinsi.

Neutraliam skaitytojui daug lengviau patenkinti savo interesus. Yra daugybė vadovėlių, komentarų, o pradėjus skaityti galima pasinerti į begalinę literatūros jūrą, kuri praturtins kiekvieną, tiek profesionalą, tiek mėgėją. Net jei skaitytojas ir nesigilina į detales, vienaip ar kitaip nauda garantuota. Tikintiesiems, kuriems šie tekstai yra šventi, studijuoti Bibliją yra daug sunkiau. Jie susiduria su tam tikrais sunkumais. Pirmiausia, kaip ir neutraliems skaitytojams, jiems sunku suprasti šiuos senovinius tekstus ir tada reikia pagalbinės literatūros. Būtent čia ir kyla problemų. Šiuolaikiniai komentarai neretai paneigia nusistovėjusius religinius stereotipus, pagrįstus pažodiniu teksto suvokimu ir viduramžiškomis interpretacijomis. Neturinčiam specialaus išsilavinimo tikinčiajam toks suvokimas gali būti gana skausmingas. Pavyzdžiui, nurodyta kai kurių knygų autorystė neatitinka fakto, kad būtent šis autorius parašė tą knygą. Tekstuose aprašomi stebuklai ar reiškiniai ne visada yra įvykių kronika, bet žodinė ikona, simbolinė kalba, paaiškinanti tam tikras tiesas. Pirminė auditorija, kuriai buvo skirti šie tekstai, suprato šią simbolinę kalbą, o šiuolaikinis tikintysis susiduria su sunkumais, nes tekstą supranta pažodžiui. Sunkumas suvokti simbolinę kalbą ir dar didesnė stereotipų paneigimo problema tampa nesantaikos ir pasipiktinimo priežastimi. Štai kodėl daugelis tikinčiųjų mieliau skaito biblinius tekstus kaip ritualą, kaip savotišką užkalbėjimą, kurio nereikia suprasti, nes jam svarbiau pats skaitymas. Tokio "pamaldaus" skaitymo šalininkai tikisi mistinių įžvalgų. Tokio požiūrio rezultatas yra liūdnas - bažnytinėje aplinkoje Šventojo Rašto pažinimas yra labai neaukšto lygio. Iš čia kyla daugybė klaidingų interpretacijų ir atvirų tikėjimo tiesų iškraipymų. Egzistuoja vidurio kelias, klasikinis sprendimas - praėjusių amžių šventųjų tėvų, kurie Bažnyčioje pripažinti autoritetais, komentarai. Rezultatas garantuotas, tačiau tai bus teksto skaitymas praėjusių amžių komentatoriaus akimis, įkvėptas jo epochos problemų, kuris neatsakys į šiuolaikinio žmogaus klausimus. Todėl šiuolaikiniam skaitytojui, norinčiam suprasti Biblijos prasmę, reikia atitinkamų komentarų. Ačiū Dievui, kad XXI amžiuje jų yra daug. Ir nereikia bijoti, kad studijuojant Bibliją mūsų religinis požiūris keisis. Kai kurių žodžių ir sąvokų supratimas pasikeis, tačiau svarbiausia – sustiprės į vieną Dievą, Dievą Tėvą, Dievą Visagalį ir Globėją. Pasikeis požiūris ir į stebuklą, bet ar stebuklas tikrai gali pakeisti tikėjimą? Arba suformuluokime klausimą kitaip - ar mūsų tikėjimas pagrįstas stebuklais? Žinoma, dėl savo silpnumo mes trokštame stebuklų, net medžiojame juos, važinėjame po šventoves ir vienuolynus, energingai bučiuojame žinomas ikonas ir šventųjų relikvijas. Net žmonės, kurie visai nesidomi bažnyčia, ieško bažnytinių stebuklų, kad ir kaip paradoksaliai tai atrodytų. Pavyzdžiui, kai relikvija atvežama į kokį nors miestą. Tai gali būti garsi Išganytojo arba dažniau Mergelės Marijos ikona. Šventojo palaikai arba jo drabužis, kas nors kita, kas laikoma relikvija. Tuojau pat susidaro eilės žmonių, norinčių pagerbti tą relikviją. Dieną ir naktį religingi ir nereligingi žmonės plūsta prie gerbtino objekto. Prasideda konfliktai, nes visada buvo tokių, kurie malonės ieškojo per „galinį įėjimą“ apeinant kitus stovinčiuosius. Tarp stebuklų ieškotojų sukurta daugybė literatūros, kurioje aprašoma kaip kažkam, kažkur, dažnai kolektyvinės pasąmonės ar kitu lygmeniu, įvyko stebuklai. Ko vertas didelis sujudimas, susijęs su vadinamąja Šventąja ugnimi per Didįjį Šeštadienį Jeruzalėje. Tai atskira tema, nes su šiuo reiškiniu susijusi ištisa industrija ir isterija. Daugeliui visa tai tapo pagrindiniu gyvenimo turiniu ir tam tikrų religinių nuostatų dialektika. Čia ir senojo kalendoriaus sulyginimas su dogma, asmeninio tikėjimo ir konfesinės priklausomybės pagrindimas bei pasmerkimas visko, kas neatitinka jų vertybinės bazės. Problema ta, kad toks tikėjimas yra tarsi namas ant smėlio. Čia ir norėčiau paklausti: kas bus, jei rytoj paaiškės, kad stebuklas visai ne stebuklas? Pavyzdžiui, biblinis Jozuė nesustabdė saulėlydžio, kad išžudytų priešą; kad šventojo relikvijos visai ne jo palaikai, o tik kažkieno kaulai, kurie pamažu dūlėja, nepaisant konservacijos. Jei paaiškėtų, kad Jeruzalės ugnis neatsiranda per stebuklą, bet ją, nors ir su malda, įžiebia Jeruzalės patriarchas, ir ji vadinama šventa pagal tą patį principą, kaip ir pašventintas vanduo yra šventas? Ar tai verčia suabejoti mūsų tikėjimo pagrindu? Kaip ugnis gali įrodyti arba paneigti tikėjimą Dievu Kūrėju? Kaip stebuklo buvimas ar nebuvimas per konkrečią ikoną gali patvirtinti ar paneigti mūsų pasitikėjimą Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimu? Ar relikvijų autentiškumo įrodymų trūkumas gali paneigti mūsų tikėjimą konkretaus šventojo šventumu? Ko vertas toks tikėjimas, kurį taip lengva paneigti? Ir tai iš tiesų lengva paneigti ne tik šiandien, bet ir prieš šimtą metų. Kaip įtakoja kalendorius Bažnyčios mokymą apie Dievažmogį Jėzų? Ar Kalėdų prasmę panaikina tai, kad jos buvo ne gruodžio 25 d.? Galiausiai, jei atidžiai skaitysime Evangelijas, pamatysime, kad pats Išganytojas labai nenoriai darė stebuklus, o jei juos darė, draudė apie juos kalbėti. Jėzaus priešai neretai tapdavo Jo stebuklų liudininkais, bet tai nesustabdė jų neapykantos Jam, jie vis ieškojo priežasties Jį nužudyti, galiausiai rado ir nužudė. Stebuklas, kaip kažkas antgamtiško, gali turėti laikiną poveikį žmogui, bet jis yra tik laikinas. Stebuklas dar gali versti žmogų tikėti, bet visavertis tikėjimas negali būti priverstinis. Nes tikėjimas yra valios veiksmas ir maloninga dovana, kurią gauna ieškantysis ir sutelkiantis valios pastangos pasitikėti Dievu. Visi šie argumentai pateikiami tam, kad tikintysis ieškotų tiesos, o ne stebuklo, ugdytų ir formuotų tikėjimą Dievu, o ne stebuklais, pasitikėtų Dievu, o ne medžiotų antgamtiškus dalykus. Skaitant Bibliją reikia ieškoti joje prasmės, o ne įrodinėti ar paneigti įsitikinimus, kartais mitinius. Šventojo Rašto tekstai gali formuoti mūsų pasaulėžiūrą, mūsų sąmonę, padėti nukreipti mūsų mintis į asmeninį Dievo ieškojimą, užmegzti asmeninį ryšį su Juo. Kad taip būtų, turime nebijoti studijuoti Šventąjį Raštą tiesiogine šių žodžių prasme. 

Vertė ir redagavo V. Mockus