Kas vyksta ligonių sakramento metu?

Taip pat žr.: 7 sakramentai (slėpiniai) Biblijoje

Gavėnios metu daugybėje parapijų vyksta viešas ligonių patepimo teikimas. Šis sakramentas graikiškuose apeigynuose vadinamas „aliejaus malda“ (akolouthia tou agiou elaiou / euchelaiou), katekizmuose ir vadovėliuose dar naudojami pavadinimai „ligonių sakramentas“ (mysterion ton asthenounton), patepimas aliejumi (chrisma), aliejaus pašventinimas (kathierosis). Rusų tradicijoje dar naudojamas liaudiškas pavadinimas „soborovanie“ (nuo sen. rus. sobor - susirinkimas), matyt, kilęs iš to, kad pagal rubrikas sakramentą švęsti turi septyni kunigai. Lietuviškai sakramentas dar vadinamas „ligonių patepimu“.

Sakramento esmė

Ligonių patepimas - vienas iš septynių sakramentų kurį gali priimti tik krikštytas ir vienybėje su Bažnyčia esantis asmuo. Šio sakramento metu kūną patepant aliejumi ligoniui suteikiama Dievo malonė, gydanti dvasios ir kūno negalias. Apie jo įsteigimą kalbama Evangelijoje:

Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms. [...] Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.

(Mk 6, 7. 12-13)

Apie pareigą kartoti tokias gydančias apeigas kalba ir apaštalo Jokūbo laiškas:

Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia bažnyčios vyresniuosius [presbyterous], ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista.

(Jok 5,14-15)

Pastaroji Šventojo Rašto vieta gana smulkiai aprašo sakramentą. Sakramentą atlieka Bažnyčios kunigai (graikiškai vadinami presbiteriais, t.y. vyresniaisiais) - ne vienas kunigas, bet daug. Ortodoksų Bažnyčioje nusistovėjo tradicija, kad idealiai sakramentą turėtų teikti 7 kunigai, nors, esant būtinybei, jį gali atlikti ir vienas kunigas. Taigi, sakramento metu vyksta tam tikras bažnytinis susirinkimas, juk be 7 kunigų dar turėtų rinktis sveikieji pasauliečiai, ir tai savaime yra didelė parama ligoniui, jo aplankyti susirenka gausus būrys ir Bažnyčia už jį meldžiasi kaip krikščionių susirinkimas.

Kunigai apaštalo Jokūbo aprašyme eina pas ligonį, o ne atvirkščiai. Matyt, ligonis neina į krikščionių susirinkimą, nes to nebegali padaryti, todėl mylinti jį Bažnyčia ateina pas jį patį. Tai antrasis sakramento bruožas - panašu, kad apaštalas Jokūbas manė, jog jis turi būti teikiamas tik rimtos ligos atveju.

Trečiasis sakramento bruožas - jis vyksta tepant ligonį Viešpaties vardu ir už jį meldžiantis. Šios maldos prašymai yra dvejopi. Pirma, Viešpaties prašoma, kad ligonį pakeltų iš ligos patalo. Ligonių sakramento tekste kartojasi žodžiai: „pagydyk šį Savo tarną (tarnus, tarnaitę), pakelk jį (ją, juos) iš ligos patalo...“. Antra, sakramento metu prašoma nuodėmių atleidimo: „išliek šiam ligoniui (ligonei, ligoniams) pagijimo malonę ir dovanok nuodėmių atleidimą“. Taigi, sakramentas skirtas išgydyti ir atleisti nuodėmes.

Nors Evangelija kalba apie ligas, dėl kurių pats žmogus nekaltas ir kurios nėra bausmė (prisiminkime žmogų, kuris gimė aklas Jn 9, 1-3), senovės Bažnyčios sąmonėje buvo akivaizdu, kad liga gali būti ir aistros, demonų veiklos arba nuodėmės pasekmė. Pakanka pagalvoti apie paprastą pavyzdį - aistra maistui, kurią kursto piktasis, gali tapti nutukimo ir daugybės ligų priežastimi. Taigi, kūno išgydymo malda buvo sujungta su išgydymo nuo aistrų, nuodėmių atleidimo ir atgailos malda. Kaip minima Mk 6 ištraukoje, ji buvo susijusi netgi su egzorcizmu (demonų išvarymu). Jeigu tokia Dievo valia, žmogus išgydomas ir fiziškai, ir dvasiškai; jeigu fiziškai žmogui išgyti nebėra naudinga (juk kiekvienas turime savo laiką išeiti), tuomet jis dvasiškai paruošiamas išėjimui. 

Sakramento eiga

Aliejus - gydymo priemonė, taip pat Dievo gailestingumo ir Šventosios Dvasios malonės simbolis (gr. elaion ir eleos - panašiai skambantys žodžiai, kurių pirmas reiškia „aliejus“, antras - „gailestingumas“). Aliejumi buvo pašventinami karaliai, pranašai, kunigai ir atgal prie Izraelio prijungiami atskirtieji dėl ritualinės nešvaros (Senajame Testamente, žr. Kun 14), taip regimu būdu išliejant neregimosios Šventosios Dvasios malonės nužengimo ant žmogaus simbolį. Sakramento metu aliejus sumaišomas su kitu gyvybės simboliu ir gydymo priemone - šventu vandeniu arba vynu, taip prisimenant, kaip aliejumi ir vynu sumuštąjį patepė Gerasis Samarietis (Lk 10, 30-35; šis skaitinys skaitomas ligonių sakramento metu).

Pasak „Apeigyno“, ligonių sakramentui reikia alyvuogių aliejaus, 7 žvakių, 7 teptukų, kviečių, lampados, Evangelijos ir Kryžiaus. Kviečiai yra prisikėlimo simbolis, į lampadą pilami aliejus ir vynas (arba šv. vanduo).

Lampada, 7 žvakės ir 7 teptukai, paruošti sakramentui

Pagrindiniai ligonių sakramento eigos momentai yra šie:

1. Malda už sergantįjį ar sergančiuosius, kurios pagrindą sudaro psalmė ir kanonas.

2. Aliejaus pašventinimas. 

3. 7 Šventojo Rašto skaitiniai ir patepimai

4. Palaiminimas Evangelijos knyga

Sakramentas prasideda įprastomis maldomis, po kurių seka 142 psalmė (apie išgijimą), nedidelė ektenija ir  „aleliuja“ giedojimas. Iš šios pradžios atpažįstame, kad tai - Gavėnios rytmetinė su išgydymo ir atgailos maldomis (psalmės taip pat parinktos pagal šią tematiką). Po „aleliuja“ seka atgailos troparai („Pasigailėk mūsų, Viešpatie, pasigailėk mūsų...“), po jų - 50 psalmė (apie atgailą), kuri praktikoje dažnai praleidžiama. Po psalmės prasideda šv. Arsenijaus sudarytas ligonių sakramento kanonas, giesmių rinkinys su atsikartojančiu priegiesmiu ir tam tikra struktūra. Pasibaigus kanonui, skamba speciali jo pabaigai skirta giesmė - eksapostilarijus, o po jos - „Išties verta“. Taip baigiasi pirmoji sakramento dalis, kurios prasmė - intensyvi malda už ligonio sveikatą, jo išgijimą ir nuodėmių atleidimą.

Antrajai daliai uždegamos žvakės, jas užsidega ir laiko rankose (jei gali) ir ligonis (ligoniai). Skaitoma didžioji ektenija, aliejus pašventinimas malda:

Viešpatie, būdamas didžiai Gailestingas ir Dosnus, Tu gydai mūsų sielų ir kūnų negalias. Pats, Valdove, pašventink ir šį aliejų, kad jis patepamus juo gydytų, vaduotų iš kūno negalių ir sielos aistrų, iš dvasios ir kūno netyrumo, saugotų nuo visokio blogio ir kad taip būtų šlovinamas Tavo Švenčiausiasis Vardas – Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios, dabar visados, ir per amžių amžius. Amen.

šią pamaldų dalį užbaigia giesmės Kristui, Dievo Motinai ir įvairiems šventiesiems gydytojams:

• Troparas-malda už sergantįjį    
• Aklojo išgydymo sekmadienio kondakas
• Paralyžiuotojo išgydymo sekmadienio kondakas, 
• Troparas ir kondakas šv. apaštalui Jokūbui, 
• Kondakas šv. Mikalojui, Miros arkivyskupui, stebukladariui, 
• Troparas šv. kankiniui Demetrui Tesalonikiečiui, 
• Troparas šv. gydytojui Panteleimonui 
• Troparas šv. gydytojams, 
• Kondakas šv. apaštalui Jonui 
• Kondakas Dievo Motinai

Giesmėse kreipiamasi į šventuosius, gydžiusius ir gydančius Savo maldos galia - šv. Mikalojų, šv. Pantelimoną ir kt.  Jie gydė ir būdami čia, žemėje, ir išėję anapilin regi, kas vyksta žemėje, meldžiasi už žmones Dievui ir gydo žmones. Žemiškoji Bažnyčia, būdama vienybėje su dangiška, prašo ir jų maldos, kad jie melstųsi kaip prie ligonio meldžiasi kunigų ir pasauliečių susirinkimas.

Po aliejaus pašventinimo prasideda ilgiausioji apeigų dalis - septyni Šventojo Rašto skaitiniai ir septyni patepimai. Giedami 7 kartus kartojasi tokia tvarka: giedamas prokimenas (ištrauka iš psalmių), skaitoma Apaštalų raštų, po jos - Evangelijos ištrauka. Po to, skaitoma malda (kaskart skirtinga). Po maldos, vienas iš 7 kunigų tepa ligonį (ligonius). Tepa kaskart vis kitas kunigas, bet jeigu kunigų mažiau, jie keičiasi vienas po kito kaip išeina, jei tik vienas - tai jis vienas visus septynis kartus ir tepa. Patepimo metu skaitoma visada ta pati malda:

Šventasis Tėve, sielų ir kūnų Gydytojau! Tu atsiuntei Savo Viengimį Sūnų Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, Kuris gydo visas negalias ir vaduoja iš mirties. Pagydyk ir šį Savo tarną (tarnaitę, tarnus) nuo juos varginančių kūno ir sielos negalių ir atgaivink juos Savo Kristaus malone, užtariant Švenčiausiajai mūsų Valdovei, Dievo Gimdytojai ir Visuomet Mergelei, taip pat Švenčiausiojo ir Gaivinančio Kryžiaus galia, užtariant bekūnėms Dangaus Galybėms, šventajam ir garbingajam pranašui pirmtakui Jonui, šventiems, garbingiems ir šlovingiems Apaštalams, šventiems, garbingiems ir pergalingiems kankiniams, šventiems Vilniaus kankiniams Antanui, Jonui ir Eustatijui (Eustachijui), šventiesiems vienuoliams asketams, šventiesiems gydytojams Kozmui ir Damijonui, Kirui ir Jonui, Panteleimonui ir Jermalajui, Samsonui ir Diomedui, Fotijui ir Anikitai, šventiems ir teisiems Joakimui ir Onai bei visiems kitiems šventiesiems, nes Tu, mūsų Dieve, esi pagijimų Šaltinis ir Tave šloviname kartu su Viengimiu Tavo Sūnumi ir Vienesme Tavo Dvasia, dabar ir visados, ir per amžių amžius. Amen.

Kai kur egzistuoja tradicija šią maldą skaityti po patepimo, arba skaityti ją kunigui mintyse, o patepimo metu pasauliečiai gieda giesmę: 

Išgirski mus, Dieve, išgirsk mus, Valdove, išgirsk mus Dvasia Šventoji. 

Pasigailėk mūsų, Dieve, pasigailėk mūs, Valdove, pasigailėk mūs, Dvasia Šventoji, 

Pagydyk mus, Dieve, pagydyk, Valdove, pagydyk, Dvasia Šventoji.

Po patepimo gesinama viena iš 7 aplink lamapdą degančių žvakių, kas padeda sekti pamaldų eigą, ir giedamas sekantis prokimenas, skaitomi sekantys skaitiniai ir t.t.. iš viso perskaitomi šie skaitiniai:

1) Jok 5, 10–16, Lk 10, 25–37,

2) Rom 15, 1–7, Lk 19, 1–10,

3) 1 Kor 12, 27–13, 8, Mt 10, 1. 5–8,

4) 2 Kor 6, 16–7, 1, Mt 8, 14–23,

5) 2 Kor 1, 8–11, Mt 25, 1–13,

6) Gal 5, 22–6, 2, Mt 15, 21–28,

7) 1 Tes 5, 14–23, Mt 9, 9–13.

Pasibaigus visų 7 skaitinių ir patepimų ciklui, užgesinama paskutinioji žvakė.

Tuomet prasideda paskutinioji apeigų dalis - palaiminimas Evangelijų knyga. Jeigu ligonis gali, jis klaupiasi ir ant jo galvos dedama Evangelija. Senovėje vienas egzistavusių šios apeigos variantų buvo tiesiog kunigų rankų uždėjimas, šiais laikais rankos dedamos ant Evangelijos, kuri atversta dedama ant ligonio galvos, ir skaitoma ši malda:

Šventasis Karaliau, Geras ir didžiai Gailestingas Viešpatie, Jėzau Kristau, Gyvojo Dievo Žodi ir Sūnau, Tu nenori, kad nusidėjėlis pražūtų, bet kad atsiverstų ir gyventų! Ant čia pas Tave atėjusio nusidėjėlio, prašančio atleisti nuodėmes, dedu ne savo nuodėmingą, bet Tavo galingą, stiprią ranką – tą, kuri yra šioje Evangelijoje, laikomoje ant Tavo tarno galvos. Mes, čia esantys kunigai, prašome ir meldžiame Tave, didžiai Gailestingas ir Nekerštingas Dieve, mūsų Gelbėtojau: Dovydui, atgailavusiam dėl savo nuodėmės, Tu suteikei nuodėmių atleidimą per pranašą Nataną. Tu taip pat priėmei Manaso atgailos maldą. Ir čia esantį šį Savo tarną, atgailaujantį dėl padarytų nuodėmių, Pats su meile, kaip esi pratęs, priimk, nepaisydamas visų jo nuopuolių. Nes Tu – mūsų Dievas, liepęs net iki septyniasdešimt septynių kartų atleisti nusikaltusiam: Tavo Gailestingumas nenusileidžia Tavo didybei, ir Tavo yra visa šlovė, visa garbė, ir tik Tave dera garbinti kartu su bepradžiu Tavo Tėvu ir Švenčiausiąja Tavo Dvasia – dabar ir visados, ir per amžių amžius. Amen.

Po šio palaiminimo, giedamos kelios paskutinės giesmės ir užbaigiama įprastomis maldomis, kokiomis baigiasi visos ortodoksų apeigos. 

Apibendrinimas

Kadangi šis sakramentas, kaip ir kiti, reikalauja krikšto ir buvimo vienybėje su Bažnyčia, tai prieš ligonių sakramentą derėtų prieiti išpažinties, o Švč. Komunija paprastai teikiama po ligonių sakramento (nebent ligonis miršta, tuomet pirma teikiama Švč. Komunija, tada ligonių patepimas). Jeigu ligonis negali šnekėti, nuodėmių atleidimui pakanka ligonių patapimo. 

Kiekvieną sakramentą, išskyrus kunigo šventimų, gali teikti bet kuris kunigas. Tačiau iš pastoracinės pusės, kadangi išgydimo tarnystė (apskritai, nekalbant apie sakramentą) susijusi su Šventosios Dvasios dovanomis, ko gero, gali būti jai gabių kunigų. Kaip egzistuoja geri nuodėmklausiai, dvasios tėvai, kaip egzistuoja geri pamokslininkai, geri klebonai, taip, turbūt, egzistuoja ir pašaukti ypatingai tarnystei ligoniams kunigai.

Pabaigai derėtų paminėti, kad daugelio rytų slavų tradicijos dogmatistų nuomone, ligonių sakramentas gali būti teikiamas tik vieną kartą vienai ligai, t.y. jei žmogus kreipėsi sirgdamas tam tikra liga ir prašo sakramento metu išgydymo, tai neišgijimą turi priimti kaip Dievo valią ir nekartoti sakramento tai pačiai ligai. 

Sovietmečiu išplito praktika visiems iš eilės eiti į viešai, bažnyčioje Gavėnios metu teikiama ligonių patepimą. Iš tiesų, tokia ligonių patepimo forma išpopuliarėjo todėl, kad kunigams buvo draudžiama eiti pas tikinčiuosius į namus, juo labiau į sovietines ligonines ir todėl ligonių sakramentą pradėjo vis dažniau teikti parapijose. Dėl panašių priežasčių panaši praktika išplito Graikijoje Osmanų imperijos laikais, kai dvasininkų veiklą ribojo musulmonai. Visgi, Šventasis Raštas, Bažnyčios Tradicija ir netgi paties ligonių sakramento tekstai liudija, kad šis sakramentas skirtas ligoniams, o prašymas pakelti ligonį iš ligos patalo - kad sunkiai sergantiems. Tad naudotis šia Dievo malone derėtų atsakingai ir prašyti ligonių sakramento tada, kai mums reikalingas išgydymas.