R. Dulskio laiškas ir mano atsakymas
Reaguodamas į savo knygos recenziją kun. prof. R. Dulskis parašė šį laišką, ir gavo mano atsakymą "Šiaurės Atėnuose":
Romualdas Dulskis
Dievo kvailiai ir žmogaus sudievinimas
Matyt kaltas šiandienio gyvenimo tempas, kad kartais imamasi
rašyti knygų recenzijas, tinkamai neįsigilinus į analizuojamus tekstus. Taip
atsitiko su Gintaro Sungailos parašyta šiais metais pasirodžiusios mano knygos „Ekumeninė krikščionybė. Dieviškasis žmogaus
pašaukimas Rytų krikščionybėje“ apžvalga „Stačiatikybės terminija lietuvių kalboje“
(Šiaurės Atėnai, 2016 07 08).
G. Sungaila taip
paviršutiniškai peržvelgė knygos įvadą, kad tvirtina esą „knygos pradžioje kaip
įvadas įdėta popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika Orientale Lumen“. Iš
tikrųjų Apaštališkasis laiškas Orientale Lumen yra tik pacituotas įvade. Bent kiek atidžiau skaitant įvadą, nesunku
rasti mano išreikštą poziciją Rytų krikščionybės atžvilgiu – objektyvų,
nešališką ir geranorišką požiūrį. Todėl visiškai absurdiškas G. Sungailos
tvirtinimas, kad knygoje laikomasi „griežtai katalikocentrinių pozicijų“.
Nesuprastas liko ir Jono Pauliaus II pateiktas Rytų ir Vakarų Bažnyčių
palyginimas su dviem plaučiais. Esą „Ortodoksai knygoje traktuojami ne kaip
savarankiška religinė bendruomenė, o kaip vienas iš dviejų Katalikų Bažnyčios
plaučių“. Iš tikrųjų niekur nesakoma, kad tie du plaučiai yra Katalikų
Bažnyčios, bet Bažnyčios. Tai esminis skirtumas. Šiuo palyginimu Jonas Paulius
II, kaip tik norėjo pabrėžti Rytų ir Vakarų Bažnyčių lygiavertiškumą, kad jos
abi sudaro vieną Kristaus Bažnyčią.
G. Sungailai
nesuprantama, kodėl monografijoje vis grįžtama „prie popiežių raštų ir katalikų
susirinkimų“. Monografija yra skirta visų pirma lietuviškai auditorijai, kuri
didžiąja dalimi yra išaugusi katalikiškos tradicijos terpėje, todėl atrodė
būtina atskleisti geranorišką popiežių bei Katalikų Bažnyčios susirinkimų
požiūrį į Rytų krikščionybę, nes dalis katalikų ligi šiol nesuvokia ekumeninio
dialogo svarbos ir gelmės.
Tendencingai
sutirštintas G. Sungailos tvirtinimas, kad „autorius netgi kategoriškai
atsisako vadinti ortodoksus ortodoksais“. Tai netiesa, nes knygoje aiškiai sakoma, kad nėra jokios
kategoriškos nuostatos, o tik „teikiama pirmenybė lietuviškai stačiatikybės sąvokai prieš ortodoksybę. Tai daroma dėl trijų
priežasčių. Pirma, dėl pirmosios sąvokos lietuviškumo. Antra, dėl jos
teologinės prasmės, nes ji primena liturginį stovėjimą šventojo Dievo
akivaizdoje
bei įstabų Teofano Atsiskyrėlio maldos kaip nepaliaujamo maldingo stovėjimo
priešais Dievą apibrėžimą. Trečia priežastis – ortodoksijos sąvokos dviguba konotacija, kuri gali reikšti Rytų
krikščionybę ir drauge tikėjimo tikrumą, teisingumą. Šios dviprasmybės nelieka,
kai vartojame pirmąją sąvoką“ (p. 16–17). Stačiatikybės
sąvoka lietuvių kalboje neturi jokio neigiamo ar užgaulaus atspalvio, todėl
ji negali prieštarauti „objektyviosios religijotyros reikalavimams“, kaip
norėtų įteigti G. Sungaila. Priešingai stačiatikybė yra plačiai paplitusi
sąvoka ir, būdama lietuviška, turi pranašumą prieš tarptautinį ortodoksybės terminą. Be to, status, stačiai dar turi reikšmę tiesus, tiesiai, pvz., Čia labai status (=tiesus) kelias, niekur
išsukti nereikia (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas). Tad stačiatikybės sąvoka ne tik implikuoja
mistinio stovėjimo/buvojimo Dievo akivaizdoje idėją, bet ir nurodo, kad Rytų
krikščionybės mokymas yra tiesus kelias
į gyvenimo pilnatvę.
Tiek
mokslinėje teologinėje, tiek populiariojoje literatūroje yra visuotinai priimta
kalbėti apie Rytų ir Vakarų krikščionybę, Rytų ir Vakarų Bažnyčias ar Rytų ir
Vakarų krikščionis. Be abejo, Rytai ir Vakarai nėra vienalyčiai, juo labiau,
kad kartais Vakarų krikščionimis suvokiami katalikai ir protestantai drauge.
Nors Rytuose esanti įvairovė lygiai taip pat neginčijama, vis dėlto esama tam
tikrų Rytams bei Vakarams būdingų ypatumų, dėlei kurių idant susikalbėtume
vartojame šias sąlygines sąvokas. Vargu ar esama pagrindo jas vadinti „ambivalentiškais
konstruktais“.
Nenorėčiau leistis
į plačias diskusijas ir ginčus apie sąvokas. Tik galiu pažymėti, kad garsusis
menininkas Andriejus Rubliovas knygoje pateikiamas Europos kalboms būdinga
transkripcija Rublev, skliaustuose
įdedant VLKK rekomenduojamą Rubliovą.
Pirmųjų amžių atsiskyrėlį ir vienuolių tėvą lietuviškai įprasta vadinti Antanu
Didžiuoju, tačiau keistai atrodytų jei Antanu vadintume mūsų dienų teologą
Antonijų Bloomą. Tad pasirinkimas kaip vadinti Antonijų Kijevietį (galbūt
Antanu Kijeviečiu) remiasi subjektyvia interpretacija, ką norime pabrėžti: jo
vardo ryšį su Antanu Didžiuoju, ar autentišką jo vardo skambesį.
Nevisiškai tiesa,
kad pašaukimo tema „yra svetima Ortodoksų Bažnyčios teologijai“. Pvz., vienas
įžymiausių šiandienos ortodoksiškosios krikščionybės teologų Kallistos Ware
savo veikaluose skiria nemažai dėmesio krikščioniškojo pašaukimo problematikai.
Man labai patiko G.
Sungailos įžvalga, kad „lietuvius trikdo tiesmuka Šventojo Rašto kalba“. Iš tikrųjų
Biblijos kalba, būdama Artimųjų Rytų kalba, yra ganėtinai svetima šiauriečiams,
tarp jų ir baltams. Žinoma, viena vertus, per ilgą krikščionybės istoriją iš
dalies prie jos pripratome, kita vertus, jos tiesmukumas mums nėra malonus. Nemanau,
kad to priežastis yra lietuvių puritoniškumas, veikiau baltų kultūros
subtilumas. Mums būdinga savaimingai priešintis tiesmukumui, neįžvelgiančiam
gyvenimo slėpinių ir natūralaus žmogiškosios būties sakralumo. Lietuviams
nesinori kalbėti apie įsčių vaisių ir
Abraomo sėklą, nes tos sąvokos mums
regisi pernelyg grubios ir tarsi užgožia subtilią slėpiningos dieviškosios
tikrovės pajautą. Gal dėl tos pačios priežasties lietuviai apdainuoja ne brolį,
o brolelį, o knygoje atsirado ne Kristaus
kvailys, o Kristaus kvailelis.
Ačiū Gintarui Sungailai
už dėmesį mano knygai, už daug gerų žodžių ir pozityvių įvertinimų, išsakytų
recenzijoje. Jei jis kada važiuotų pro Kauną, kviesčiau jį puodeliui
rytietiškos arbatos vienoje Rotušės aikštės kavinių.
******************
Gintaras Sungaila
ATSAKYMAS ROMUALDUI DULSKIUI
Ačiū jums, gerb. prof. kun. Romualdai Dulski, kad atsakėte į mano recenziją. Džiugu, kai recenzija pasiekia patį autorių, kai iš monologo gimsta dialogas, kuris būtinas profesiniam ir asmeniniam religijos tyrinėtojų tobulėjimui.