Patriarchas Baltramiejus I: Rusijos Ortodoksų Bažnyčia palaiko V. Putino režimą

Patriarchas Baltramiejus I konferencijoje. ec-patr.org nuotr.

Karas Ukrainoje, kuris prasidėjo neteisėta Rusijos agresija 2022 m. vasarį, yra didžiausia Europos geopolitinė ir humanitarinė krizė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Jį lydi daugybės ukrainiečių, rusų ir kitų žmonių mirtys ir ištisos šalies naikinimas. Ar galėjome tikėtis šios nelaimės?

Tarptautinių santykių specialistai šią situaciją bando paaiškinti remdamiesi Šaltojo karo pabaigos sąlygomis. Galbūt Vakarai suklydo, pasinaudodami Sovietų Sąjungos žlugimu savo įtakos įtvirtinimui Rytuose? Galbūt pasikeitusi pusiausvyra Europoje pažadino senąsias baimes dėl galimo Rusijos apsupimo? Bet kaip galime neatsižvelgti į sovietų priespaudoje gyvenusių tautų nepriklausomybės siekį? Kaip galime nereaguoti solidarumo veiksmais į neteisėtą Rytų Europos atidavimą Maskvos dominavimui vardan Jaltos susitarimais nustatytos įtakos zonų sistemos?

Diskusija šiais klausimais yra neabejotinai pagrįsta. Tačiau mūsų Bažnyčios vizija neapsiriboja šiomis dabarties perspektyvomis. Ji labiau įsišaknijusi bendrojoje istorijoje ir, konkrečiai, Bažnyčios istorijoje. Manome, kad mūsų nelaimių šaltinis yra klaidingas mąstymas tikėjimo klausimais. Dėl šios priežasties sąvoką ortodoksija tapatiname su teisingu ir tikru tikėjimu.

Ortodoksų Bažnyčia suvaidino esminį vaidmenį kuriant dvi atskiras ir tuo pačiu metu persipynusias Rusijos ir Ukrainos realijas. Dramos veiksmo vieta yra kryžkelė – Europos ir Azijos sankirta. Tai yra žemė tarp Baltijos ir Juodosios jūrų, esminė prekybos tarp Šiaurės Europos ir rytinės Viduržemio jūros dalies ašis. Dabartinės Ukrainos pietinėje dalyje susiformavo atviras koridorius tautų judėjimui, kuriuo vienas po kito vyko kelios invazijos. Prekyba leido struktūrizuoti galias ir atsiverti civilizacijai bei išoriniam pasauliui. Kita vertus, įsiveržimų bangos ir aplinkinių valstybių godumas dažnai sugriaudavo politines struktūras, o gyventojai patirdavo didžiules kančias. Būtent ši dialektika tarp kūrimo ir naikinimo paaiškina ukrainietiškosios tapatybės genezę. 

Dabartinės Ukrainos teritorijos politinis žemėlapis per šimtmečius keitėsi kelis kartus – nuo Kyjivo Rusios IX a. iki Jekaterinos II XVIII a., kai didžioji Ukrainos dalis tapo Rusijos imperijos dalimi. Per šimtmečius Ukrainos gyventojai patyrė svetimšalių – rusų, lenkų, mongolų, lietuvių ir austrų – valdžią. XX amžius ukrainiečiams buvo ypač sunkus. Jie patyrė didįjį stalinizmo epochos badą – Holodomorą, o per Antrąjį pasaulinį karą atsidūrė Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos ginkluotos konfrontacijos epicentre. 

Ši istorija paaiškina norą atsiriboti nuo Rusijos ir prisijungti prie Europos bei jos vertybių. Šios sąlygos taip pat leidžia suvokti religijos, kuri yra ir ukrainiečių sąmonę grindžiantis, ir išlaisvinantis elementas, svarbą. Konstantinopolio Visuotinis patriarchatas jau IX a. su šio regiono gyventojais pasidalino krikščionybe bei Bizantijos civilizacija. Jis atliko svarbų vaidmenį organizuojant religines bendruomenes, susitelkusias aplink Kyjivo metropoliją, o vėliau – aplink Maskvos patriarchatą. 

Tačiau Maskva ne visada paisė [Bažnyčios] mokymo apie bažnytinės organizacijos ir veiklos taisykles, paveldėtas iš ilgos krikščionybės istorijos ir atspindinčias visą Rytų Viduržemio jūros regiono administracinę ir filosofinę išmintį. [Rusijos] imperijos valdžia norėjo pajungti Bažnyčią savo valiai, siekdama religinius jausmus panaudoti politiniams ir kariniams tikslams. Taigi, nuo pat Konstantinopolio užgrobimo 1453 m., Maskva siekė savimi pakeisti Visuotinį patriarchatą, paskelbdama Maskvą „Trečiąja Roma“. Ši ilgalaikė Maskvos politika yra esminis veiksnys, lemiantis ortodoksų pasaulio susiskaldymą.

Nuo XIX a. Maskvos religijos instrumentalizavimas buvo derinamas su novatoriškomis vokiškojo nacionalizmo idėjomis. Įkvėpta pangermanizmo, naujoji panslavizmo ideologija, Rusijos užsienio politikos įrankis, įgavo religinį komponentą. Tai idėja, kad bažnyčios turėtų būti organizuojamos pagal tautinį principą, kurio pagrindinis požymis būtų kalba. Būtent šį požiūrį Konstantinopolio Visuotinis patriarchatas 1872 m. pasmerkė kaip ereziją (etnofiletizmo ereziją, bažnytinio rasizmo formą). Tai akivaizdžiai prieštarauja Evangelijos žinios visuotinumui ir teritorinio valdymo principui, kuris apibrėžia mūsų Bažnyčios organizaciją.

Tačiau ši erezija buvo naudinga Maskvos tikslams, nes atitolino slavakalbius tikinčiuosius nuo Visuotinio patriarchato įtakos. Šios strategijos tikslas buvo sukurti atskirą politinę jėgą Osmanų imperijoje, o vėliau ir nepriklausomą valstybę, kuri tarnautų Rusijos veržimuisi prie šiltųjų jūrų. Ji sukėlė neapykantą tarp Balkanų krikščionių, dėl kurios XX a. pradžioje kilo Balkanų karai ir žiaurumai. 

Sovietų Sąjungoje religija buvo marginalizuojama ir engiama. Komunistinė ideologija užėmė vietą, kurią carinė imperija buvo užleidusi religijai. Po jos žlugimo tikėjimas vėl buvo naudojamas ideologiniams tikslams. Rusijos Ortodoksų Bažnyčia palaiko prezidento Vladimiro Putino režimą, ypač po to, kai 2009 m. buvo išrinktas Maskvos Bažnyčios patriarchas Kirilas. Ji aktyviai propaguoja „Ruskij mir“ –  „Rusų pasaulio“ – ideologiją, pagal kurią kalba ir religija padeda apibrėžti darnią visumą, apimančią Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją ir kitas buvusios Sovietų Sąjungos teritorijas bei diasporą. Maskva (tiek politinė, tiek religinė valdžia) būtų šio pasaulio centras, kurio misija būtų kovoti su dekadentiškomis Vakarų vertybėmis. Ši ideologija yra Rusijos ekspansionizmo pateisinimo priemonė ir Eurazijos strategijos pagrindas. Ryšys tarp ankstesniojo etnofiletizmo ir „Rusų pasaulio“, skelbiamo šiandien, yra akivaizdus. Tikėjimas tampa Putino režimo ideologijos pagrindu.

2019 m. Visuotinio patriarchato suteikta Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios autokefalija pablogino santykius su Rusijos Bažnyčia. Čia matome įtampą, kuri prasidėjo, kai Maskvos patriarchatas nusprendė nedalyvauti 2016 m. Šventajame ir Didžiajame Ortodoksų Bažnyčios Susirinkime, vykusiame Kretoje. 

Vasario 24 d. įsiveržimas į Ukrainą dar labiau padidino poliarizaciją. Patriarcho Kirilo dviprasmiška pozicija dėl karo ir parama prezidento Vladimiro Putino politikai sukėlė stiprią kritiką ortodoksų pasaulyje ir už jo ribų. Nepritarimą išreiškė ir Ukrainos ortodoksai, nusprendę likti Rusijos Bažnyčios globoje. 

Taigi, ortodoksų pasaulio susiskaldymas gilėja ir plečiasi. Kai kurios Bažnyčios pritaria Visuotiniam patriarchatui, kitos, kurių šalys pernelyg priklausomos nuo Rusijos, aklai remia Maskvos patriarchatą, o dar kitos mieliau tyli. Tuo tarpu Rusijos Bažnyčia, nepaisydama elementariausių stačiatikybės bažnytinės organizacijos taisyklių, naudojasi valstybės priemonėmis, kad įtvirtintų savo įtaką kitų Bažnyčių kanoninėje teritorijoje. Jos kišimasis į Afrikos reikalus pateikiamas kaip baudžiamoji priemonė Aleksandrijos patriarchatui už Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios autokefalijos pripažinimą. Akivaizdu, kad tokiomis sąlygomis Bažnyčios kaip taikdarės vaidmuo tampa labai keblus. 

Ką tai reiškia diskusijoms už Bažnyčios ribų? Tai dar kartą parodo, kad didėja religinio veiksnio vaidmuo sprendžiant svarbiausias pasaulines problemas. Ideologijos silpsta viena po kitos. Komunizmo pabaiga paliko didžiulę tuštumą ištisoje didelėje pasaulio dalyje, kurioje jis viešpatavo, ir kituose kraštuose, kur į jį kažkas dėjo savo viltis. Globalizacijos ir liberalizmo krizė taip pat kelia didelį nusivylimą ir pavojingą pasipiktinimą. Šioje žlungančių materialistinių ideologijų aplinkoje dvasiniai dalykai stipriai sugrįžta. Tačiau šis sugrįžimas gali būti pavojingas, jei jis nebus išreikštas taip, kad į jį būtų integruota religinių tradicijų išmintis, didžiųjų praeities civilizacijų paveldas. 

Mąstymo klaidos – erezijos – nėra nepavojingi reiškiniai, kurie domina tik kelis bažnytininkus ir mokslininkus. Priešingai, šie reiškiniai turi labai rimtų pasekmių dvasiniam ir materialiam gyvenimui. Problemų šaltinis – religijos pavertimas įrankiu, ką dažnai daro žmonės, neturintys tikro tikėjimo. 

Rusai ortodoksai yra didelis turtas stačiatikybei ir visam pasauliui. Rusų stačiatikybė turi didelį intelektualinį, dvasinį ir meninį paveldą. Deja, ji tapo Rusijos politinės valdžios kišimosi auka. Sovietinė priespauda padarė didžiulę žalą, ištisoms kartoms atimdama Bažnyčios tikėjimo ir išminties teikiamą naudą. Neoimperinis režimas, norėdamas sustiprėti, pasinaudojo tuo, ką laikė vertingu politiniu kapitalu: atsinaujinusiu Rusijos žmonių religiniu jausmu. Deja, jis sugebėjo su savimi patraukti ir kai kuriuos ortodoksų dvasininkus. Visų pirma, jis perėmė ir sustiprino eretines carinio režimo pažiūras, nes prastai išmanė bažnytines taisykles, iš dalies dėl sovietinio laikotarpio dvasinio nuosmukio. 

Pasekmės yra labai rimtos. Dėl Rusijos jaunimui skiepijamo etnoreliginio fanatizmo taikos ir susitaikymo perspektyvos tapo tolimos. Krikščionių ortodoksų pasaulis yra susiskaldęs, ir šis susiskaldymas persikelia į neturtingas šalis, kurių gyventojai tikėjosi rasti atgaivą tikėjime. Visų pirma tai kenkia Rusijos Bažnyčiai, nes anksčiau ar vėliau žmonės supras, kad Bažnyčia, kuriai keliami tikslai, neturintys nieko bendra su jos pradine misija, yra nereikalinga.

[...]

Tarptautinių santykių specialistai kartais yra linkę ignoruoti arba sumenkinti religinį veiksnį, jo vaidmenį ir reikšmę, nepriklausomai nuo to, ar jis yra tikras, ar juo manipuliuojama. Tačiau dabar prasidėjo laikotarpis, kai šis veiksnys tampa vis svarbesnis. Teologams ir kitiems su Bažnyčių veikimu susijusių klausimų specialistams gali prireikti atsiverti kitoms perspektyvoms ir užmegzti dialogą su kitomis mokslo disciplinomis. Taip pat svarbu, kad socialinių mokslų, politikos ir tarptautinių santykių tyrinėtojai įveiktų tam tikrą nenorą gilintis į religinius klausimus. Suprasdami naują pasaulį, kuris formuojasi mūsų akyse, negalime ignoruoti religijos faktoriaus.

Iš Jo Šventenybės Visuotinio (Konstantinopolio) patriarcho Baltramiejaus I kalbos Pasaulinės politikos konferencijoje „Už protingai atvirą pasaulį“, 2022-12-09

Vertė G. Sungaila