P. Athanasia Papadimitriou: Kunigo žmonos pašaukimas
Žodį „pašaukimas“ rašysiu kabutėse, šitaip šią sąvoką atskirdama nuo kunigo pašaukimo. Kunigo žmonos „pašaukimas“ neturi teologinio pagrindo, tačiau daugelis kunigų žmonų jaučia, kad kažkas jas, dažnai nuo pat mažens, įkvėpė tarnauti Dievui. Jos gali jausti, kad visada turėjo ypatingą ryšį su Dievu ir kad jų tarnavimas Dievui yra Jo dieviškojo plano (Theia Pronoia) dalis.
Mano asmeninė patirtis leidžia manyti, kad turėjau tokį „pašaukimą“, ir galbūt kai kurios kitos kunigų žmonos gali prisiminti turėjusios panašius jausmus ar išgyvenimus.
Į Bažnyčios gyvenimą įsitraukiau dar būdama maža mergaite. Giliai širdyje visada mylėjau Dievą ir buvau dievobaiminga. Noriai mokydavausi bei stengdavausi, kai mano motina Evangelija (amžiną atilsį), mokė mane ir mano tris seseris Elefteriją, Koriną ir Eleni melstis Dievui. Kiekvieną vakarą ji liepdavo vienai iš mūsų uždegti aliejinę lempelę (kandilaki) ir smilkalus (thymiama) prie mūsų namų ikonostaso. Ikonostasas mūsų namuose buvo aukštai ant sienos, nes jis buvo šventas, todėl, norėdamos jį pasiekti, turėdavome naudotis kėde ar taburete.
Man taip pat labai patiko eiti į bažnyčią. Beveik niekada nepraleisdavau pamaldų sekmadienį ar šventės dieną. Mūsų namai nedideliame Graikijos Tanagros kaimelyje (netoli Tėbų) buvo vos už kelių žingsnių nuo gražios, bazilikos stiliaus šv. Antano Didžiojo bažnyčios, kuri tikriausiai buvo pastatyta 1880-aisiais. Nors bažnyčia neseniai buvo atnaujinta, joje vis dar išlikusios originalios vakarietiškos ikonos. Ten buvau pakrikštyta sausio 18-ąją, šventojo Atanazo šventės dieną, ir gavau savo šviesios atminties močiutės iš motinos pusės Atanazijos vardą.
Sekmadieniais pagal melodingą gaudesį, sklindantį iš bažnyčios varpinės bokšto (kambanario) galėdavome nustatyti, kelinta yra valanda. Po pirmųjų varpų gaudesių jau nebegalėdavau užmigti, nes garsas buvo toks stiprus, kad pažadindavo net iš gilaus miego. Visos trys mano seserys ir aš turėjome atsikelti ir susiruošti į bažnyčią. Suskambus varpams antrąjį kartą, išeidavome į bažnyčią. Po trečiojo skambinimo prasidėdavo garbės himnas ir visi jau turėdavo būti bažnyčioje.
Ėjimas į bažnyčią man reiškė du dalykus. Pirma, žinoma, ėjau melstis ir dalyvauti Šventojoje Eucharistijoje. Antra, eidavau pasimatyti su visais savo draugais. Tais laikais nebuvo bendruomenių ar socialinių centrų, telefonų ar elektroninio pašto, todėl esu tikra, kad į bažnyčią ėjau ne tik melstis, bet ir bendrauti.
Grįžusi namo turėdavau savo palaimintos atminties tėvui Anastazijui papasakoti Evangelijos skaitinio arba tą dieną minimo šventojo gyvenimo santrauką. Taip pat turėdavau sugiedoti jam tos dienos giesmę (troparą). Mano tėvas buvo pamaldus krikščionis ortodoksas ir bažnyčios giesmininkas (psaltis). Jis turėjo gražų balsą. Jis buvo rūpestingas ir mylintis, bet kartu ir griežtas. Niekada nesiskundžiau dėl jo lūkesčių ir turiu tik laimingus vaikystės prisiminimus.
Vėliau, vidurinėje mokykloje, religijos mokymas tapo ugdymo programos dalimi. Tėvai išsiuntė mane į vidurinę mokyklą netoliese esančiame Chalkidos mieste; Evijoje. tuo metu, kaip ir dabar, aktyviai veikė Zoe judėjimas (gr. zoe – „gyvenimas“ – vert. past.). Zoe – tai pasauliečių sąjūdis Graikijoje, kurio tikslas – padėti pažadinti krikščionių ortodoksų sąžinę tikėjimo klausimais ir šviesti juos Ortodoksų Bažnyčioje. Katechetinės mokyklos buvo privalomos kiekvienam vaikui, berniukui ar mergaitei. Mokytojai buvo pasauliečiai vyrai, moterys bei kunigai, atsidavę Ortodoksų Bažnyčiai ir jos tikėjimui. Kiek prisimenu, niekada nejaučiau spaudimo eiti, visada noriai, net su džiaugsmu eidavau ir į bažnyčią, ir į katechetinę mokyklą. Ten buvo ir visi mano geri draugai, todėl eiti buvo dar lengviau.
Katechetikos mokykla taip pat organizuodavo ekskursijas. Žinoma, galimybė pabūti su draugais ir vykti į ekskursijas buvo papildoma mūsų religinio ugdymo paskata, nes dauguma mūsų šeimų skurdo metais po Antrojo pasaulinio karo negalėjo sau leisti keliauti.
Vaikystėje, o vėliau ir paauglystėje, buvau kukli apranga bei elgesiu. Žaislų, ypač prabangių lėlių, mano seserims ir draugams trūko, todėl turėjome būti kūrybingi ir išradingi, kad rastume būdų, kaip pramogauti. Žaisdavome namuose su pačių pasigamintomis lėlėmis. Daug žaidėme lauke, nes oras didžiąją metų dalį buvo malonus ir šiltas. Mano pomėgiai buvo skaitymas ir dainavimas. Knygų buvo nedaug, bet tėvas stengėsi mums pirkti knygų, popieriaus ir pieštukų, nes tikėjo švietimo svarba. Kadangi nebuvo viešosios bibliotekos, mes taip pat dalydavomės knygomis ir perduodavome jas vieni kitiems. Kartais prie židinio garsiai skaitydavome tėvams ir jaunesniems broliams bei seserims.
Aplinkiniai žmonės atpažino, kad Dievas įtraukė mane į savo dieviškąjį planą tarnauti Jam. Pavyzdžiui, mano palaimintos atminties močiutė iš tėvo pusės Elefterija, man augant, manyje įžvelgė kažką ypatingo. Nežinau, ką. Galbūt ji matė, kaip rūpinausi kitais ir nepraleisdavau sekmadienio Liturgijos. Kai man buvo apie 14 metų, ji pasakė mano mamai, kad ištekėsiu už kunigo ir tapsiu kunigo žmona, graikų šnekamojoje kalboje, papadia. Mano mama iš visos širdies juokdavosi, kai išgirsdavo tai sakant močiutę. Ji juokaudama klausė: kaipgi susipažinsiu su vaikinu, kuris taptų kunigu, jeigu mes nepažįstame nė vienos šeimos, kurios sūnūs lankytų kunigų seminariją?
Mano mamos pasaulis tada buvo mažas. Ji nežinojo, kad po kelerių metų išvyksime į Ameriką ir mūsų gyvenimas pasikeis visiems laikams. Būtent Jungtinėse Valstijose sutikau savo vyrą ir tapau presbytera Atanazija (presbytera – taip graikų k. vadinama kunigo žmona. – vet. past.). Mano mama sulaukė tos dienos, bet močiutė – ne.
Apmąstydama savo asmeninę kelionę, tikiu, kad Dievas įtraukė mane į savo dieviškąjį planą būti kunigo žmona, kad dalyvaudama savo vyro tarnystėje galėčiau tarnauti Dievui ir Jo žmonėms kaip krikščionė moteris. Kitos kunigų žmonos galbūt turi savo istorijas apie tai, kaip jos sutiko savo vyrus kaip Dievo plano dalį.
Jei moteris neturi tokio „pašaukimo“ tarnauti Dievui kaip kunigo žmona, ji gali apskritai vengti susitikinėti ir draugauti su seminaristais, bijodama, kad gali įsimylėti būsimą kunigą ir susidurti su vaidmeniu, kuriam neturi „pašaukimo“. Dažnai net tėvai atkalbinėja savo dukrą nuo pasimatymų su klieriku. Yra toks senas graikų posakis, kurį motina gali pasakyti dukrai, besiruošiančiai tekėti už būsimo kunigo: „Dukra, gerai apgalvok savo pasirinkimą, nes kunigo sutana sunki ne tik kunigui, bet ir jo žmonai.“
Kunigo žmonos savybės
Pasak Amilkos S. Alivizatos, XX a. graikų teologės, senovės Bažnyčios kanonai (taisyklės) reikalauja, kad moteris, kuri Dievo malone taps kunigo žmona, turėtų dvasinių dorybių ir dovanų (charizmų). Būsimoji kunigo žmona turi būti mylinti, rūpestinga ir maloni asmenybė, turinti gilų tikėjimą ir meilę Dievui. Ji turi būti gero charakterio moteris. Ji turi būti pasirengusi dalyvauti kunigo tarnystėje ir jam padėti. Kaip sako Atėnų ir visos Graikijos arkivyskupas Christodulas, būti kunigo žmona reiškia priimti šiuos dalykus: palaiminimą (eulogia), auką (thysia), tarnystę (diakonia) ir atsakomybę (euthyne).
Kunigų žmonų ugdymas
Prieš kelis dešimtmečius išsilavinimas nebuvo kunigų žmonoms ar kitoms moterims pasiekiamas pasirinkimas. Tradiciškai daugelyje kultūrų buvo manoma, kad moteriai užtenka santuokos ir motinystės, kad ji rastų pilnatvę. Šiandien išsilavinimas moterims yra plačiau prieinamas. Vis dėlto šiandien visuomenė bei parapijos nariai ir toliau tikisi, kad išsilavinusios ir dirbančios kunigų žmonos (ir kitos moterys) atliks ir tradicinius žmonos bei motinos vaidmenis ir pareigas.
Kunigų žmonos gali veiksmingiau atlikti savo vaidmenį vyrų tarnystėje būdamos išsilavinusios. Pavyzdžiui, kunigų žmonos gali pasinaudoti savo religiniu išsilavinimu ir imtis vadovaujančio vaidmens šviečiant kitus, ypač moteris, Ortodoksų Bažnyčios tikėjimo klausimais. Kunigų žmonos gali liudyti ortodoksų tikėjimą jaunimo grupėse, moterų susirinkimuose ir universitetų miesteliuose. Jos taip pat gali dalyvauti pasauliečių tarnystėje ir prisidėti prie jos kaip jaunimo vadovės ar pasaulietės asistentės.
Daugelis moterų, įskaitant seminaristų ir kunigų žmonas, studijuoja teologijos mokyklose dėl savo asmeninio noro daugiau sužinoti apie Dievą, todėl ortodoksų seminarijose ir kituose universitetuose įgyja teologijos mokslo laipsnius. Kai kurios seminaristų žmonos, gyvendamos ortodoksų seminarijos miestelyje, lanko teologijos kursus, net ir neįstojusios į studijų programą. Kitų kunigų žmonos lanko kursus netoliese esančiose kolegijose ar universitetuose.
Net jei neturi laiko ar lėšų stoti į studijų programą, lankyti teologijos paskaitas seminarijoje ar universitete, kunigo žmona gali bent jau lankyti religinio švietimo pamokas, kad susipažintų su ortodoksų tikėjimo mokymu ir praktika. Jos vyro tarnystei bus naudinga, jei ji žinos pakankamai, kad galėtų atsakyti į pagrindinius parapijiečių klausimus. Prireikus, jei klausimas sudėtingas, arba tema labai prieštaringa, ji gali nukreipti žmogų pas kunigą ar kitą teologą.
Sakramentiniai ryšiai tarp kunigo ir jo žmonos
Kunigo žmonos gyvenime išsiskiria du įvykiai: jos vestuvių diena ir vyro įšventinimo į kunigus diena. Šie du įvykiai Bažnyčioje formuoja sakramentinius kunigo ir jo žmonos ryšius.
Pirma, santuokos sakramentu pora įsipareigoja vienas kitam visam gyvenimui. Jie papildo vienas kitą: „Viešpatyje nei moteris ką reiškia be vyro, nei vyras be moters“ (1 Kor 11, 11). Jie taip pat besąlygiškai įsipareigoja visą gyvenimą tarnauti Dievui. Šis įsipareigojimas sudaro trikampį:
Antra, priėmus Šventimų sakramentą, kunigas yra pasirengęs tarnauti Dievui. Po šventimų kunigo žmona dalyvauja jo tarnystėje.
Šie sakramentiniai ryšiai gali padėti dvasininkų poroms išgyventi sunkius laikus. Tačiau kartais kunigų žmonos pamiršta, kad yra kunigų sutuoktinės. Arba jos pamiršta, kad pirmiausia Dievui, o paskui savo vyrams įsipareigojo dalytis vyro tarnyste. Kai pasidaro sunku, kai kurios kunigų žmonos mano, kad neįmanoma tęsti santuokos ar dalyvauti vyro tarnystėje. Sunkios dienos yra tarsi audringa jūra, tačiau audringi vandenys galiausiai nurimsta. Kadangi Dievas yra sakramentinių ryšių, išlaikančių kunigą ir jo žmoną kartu, dalis, jis atsiųs Šventąją Dvasią, kad suteiktų jiems išminties ir jėgų įveikti sunkumus. Jie turi būti kantrūs ir nuolat žvelgti į Dievą, prašydami Jo pagalbos. Viešpats sakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: 'Išsirauk ir pasisodink jūroje', – tai jis paklausytų jūsų“ (Lk 17, 6). Dievas leidžia, kad mūsų gyvenime kas nors įvyktų dėl tik Jam vienam žinomų priežasčių. Mums tereikia melstis ir sakyti: „Teesie Tavo valia“.
Kunigo žmonos sutikimas ir dalyvavimas kunigo šventimuose
Kunigo žmona atlieka svarbų vaidmenį savo vyro įšventinimo procese. Pirmiausia ji turi raštu duoti sutikimą, kad sutinka, jog jos vyras būtų įšventintas. Būdama „vienas kūnas“ su vyru per Santuokos sakramentą, ji dvasiškai dalyvauja jo šventimuose.
Asmeniškai aš puikiai prisimenu savo vyro šventimus. Tą ypatingą dieną turėjo išsipildyti mano vyro svajonė. Puikiai prisimenu pilną bažnyčią žmonių. Ten buvo mūsų tėvai, broliai, seserys ir draugai. Prisimenu, kaip ašaros riedėjo iš mano akių, kai stebėjau, kaip mano vyras eina prie altoriaus. Girdėdama sakramentines šventimų maldas, jaučiau, kad dvasia esu ten, su juo. Visi tikintieji ir mūsų šeimos su ašaromis akyse meldėsi už mano vyrą, kad jis būtų vertas Dievo malonės. Tuomet ir ten supratau, kad ir aš joje dalyvauju. Kai Šiaurės ir Pietų Amerikos arkivyskupas Jokūbas uždėjo rankas ant mano vyro, Šventoji Dvasia išliejo savo Malonę, kad jį apgaubtų. Pajutau, kad Šventosios Dvasios kibirkštis ar žvilgsnis palietė ir mane.
Po akimirkos bažnyčia prisipildė šūksnių: Axios! Axios! Axios! (liet. Vertas! Vertas! Vertas!). Tarp jų skambėjo ir mano šauksmas Axios!, rodantis mano pritarimą, mano atsidavimą Dievui bei vyrui: Aš buvau ten, kad dalyvaučiau jo tarnystėje. Vilkėdamas savo naujais auksiniais drabužiais mano vyras atrodė kaip angelas. Niekada nepamiršiu tos akimirkos ir branginsiu ją iki paskutinės savo gyvenimo dienos.
Po šventimų kunigas gali aukoti Dieviškąją Liturgiją. Prisimenu džiaugsmą ir palaimą, kurią pajutau priimdama Šventąją Komuniją iš savo vyro rankų, kai jis aukojo savo pirmąją Dieviškąją Liturgiją. Dievas pagerbė mane savo kvietimu tapti kunigo žmona. Koks palaiminimas! Tik moterys, išgyvenusios šią patirtį, gali suprasti tą ypatingą jausmą ir pasitenkinimą.
Kaip jau rašiau, kunigas ir jo žmona dvigubai palaiminami dviem sakramentais – Santuokos ir Šventimų (kunigystės). Nuo tada jie yra susieti vienas su kitu. Tikra tiesa, kad kunigo žmona yra „kunigo sutanos dalis“, perfrazuojant graikišką posakį. Nuo šventimų prasideda sunki dvasinė kelionė. Kunigas ir jo žmona turi būti pasirengę palaikyti vienas kitą ir eiti ranka rankon siauru keliu, vedami Šventosios Dvasios.
Šventasis Kirilas Eucharistijos stalą atvaizdavo ikonoje. Vyro ranka siekia duonos, o moteris stovi ir meldžiasi. Jie atvaizduoja Kristų ir Bažnyčią. Ši ikona gali simbolizuoti vedusį kunigą ir jo žmoną po įšventinimo į kunigus. Giliai mylintys Dievą ir vienas kitą, jiedu dalijasi svarbia atsakomybe tarnauti Dievui ir Jo žmonėms.
„Vėlyvojo pašaukimo“ kunigai ir konvertitai
Kai kurios moterys susiduria su ypatingais iššūkiais, kai nusprendžia dalyvauti savo vyrų tarnystėje. Kai kuriais atvejais jų vyrai kunigystę gali būti pasirinkę gana vėlai gyvenime. Tokios moterys susiduria su dideliais emociniais pokyčiais savo nusistovėjusiame santuokiniame ir šeimyniniame gyvenime. Pokyčiai vyrų karjeroje paveikia jas ir finansiškai. Kitais atvejais į ortodoksų tikėjimą atsivertusios moterys gali jausti didelį nerimą prieš tapdamos kunigų žmonomis, nes nežino, ko tikėtis parapijoje. Kai kurios moterys baiminasi, kad dvikalbėse parapijose joms teks susidurti su kalbos iššūkiais.
Susidūrus su šiais ypatingais iššūkiais, dvasios tėvas gali palydėti ir padėti suprasti Dievo valią. Pora turi melstis kartu, kad priimtų bendrą teisingą sprendimą dėl vyro šventimų. Priėmę sprendimą, jie turi melsti Dievą, kad suteiktų jiems jėgų veiksmingai vykdyti šią tarnystę. Kunigo tarnystė nėra darbas, kurį galima pakeisti. Kartą įšventintas vyras visada liks kunigas.
Kunigo žmonos įsipareigojimas vyro tarnystei
Šiuolaikinė kunigo žmona turi daug galimybių pasirinkti, kiek laiko ir energijos skirti vyro tarnystei. Ji gali būti namų šeimininkė, o gali dirbti visą arba nepilną darbo dieną už namų ribų. Ji gali savanoriauti, dalyvauti įvairiuose Bažnyčios komitetuose ir projektuose. Jei turi tam gabumų, ji gali profesionaliai įsitraukti į parapijos veiklą. Arba ji gali derinti bet kurias iš išvardintųjų veiklų.
Jos svarbiausias prioritetas – vyras ir vaikai. Daugelis motinų trokšta likti namuose su mažais vaikais, jei šeima gali sau tai leisti finansiškai. Tai suteikia savo vaikams saugumo pojūtį. Tada jos gali daugiau laiko praleisti su vaikais, juos mokyti, atsakyti į jų klausimus ir, svarbiausia, melstis su jais.
Dirbti pilną darbo dieną ne namuose taip pat gali būti naudinga. Be to, kad tai atneša papildomų pajamų, kunigo žmonai tai gali būti erdvė užsiimti tuo, kas jai patinka. Kai ji dirba ne namie, akivaizdu, kad lieka mažiau laiko šeimai ir parapijos bendruomenei. Tai taip pat turi įtakos jos vyro dienotvarkei ir laikui, kurį jis gali praleisti parapijoje, nes jis turi planuoti savo laiką, kad galėtų pasidalyti daugiau šeimyninių pareigų. Jei parapijiečiai žino, kad kunigo žmona dirba ne namuose, jie gali turėti mažiau lūkesčių dėl žmonos dalyvavimo parapijos gyvenime. Vis dėlto pageidautina išlaikyti pusiausvyrą, palaikyti vyrą ir išlaikyti savo buvimą parapijoje.
Kunigo žmona gali įvertinti savo talentus, įgūdžius ir interesus ir atitinkamai elgtis. Ji gali daryti tai, kas ją daro laimingą ir kas geriausiai tinka jai ir jos vyrui. Tačiau nesvarbu, kaip ji nuspręs dalyvauti vyro tarnystėje, svarbu, kad ji būtų patenkinta savo sprendimu ir pagal jį gyventų.
Kunigų žmonų titulai
Įvairiose krikščionių ortodoksų tradicijose ir jurisdikcijose kunigų žmonos vadinamos skirtingais titulais. Nors titulai skirtingi, visi jie pripažįsta ypatingą kunigo žmonos statusą parapijoje.
Graikų tradicijos Ortodoksų Bažnyčiose kunigo žmonos titulas yra presbytera (šiuolaikinėje transliteracijoje dar rašoma presvytera). Kaip yra sakęs Jo Šventenybė Visuotinis (Konstantinopolio) patriarchas Baltramiejus, „mūsų bažnytinėje tradicijoje [į kunigo žmoną] kreipiamasi kaip į presbiterą, antrąją presbiterio (kunigo) pusę“.
Presbiteros titulas aptinkamas senovės krikščionių raštuose ir turėjo keletą skirtingų reikšmių. Kai kuriais atvejais jis buvo taikomas diakonei, kuri padėdavo kunigui atlikti įvairius veiksmus. Ankstyvojoje Bažnyčioje diakonė buvo vyresnio amžiaus krikščionė moteris, paprastai našlė, kuri siūlė savo tarnystę arba diakoniją (iš čia ir titulas „diakonė“) Bažnyčiai. Jos ribotos pareigos buvo palaikyti tvarką bažnyčioje ir padėti suaugusioms moterims apsirengti po to, kai jos išlipdavo iš vandens per Krikšto sakramentą. Diakonės taip pat lankė sergančias moteris ir krikščiones, kurios buvo pagonių namų šeimininkės.
Vis dėlto dažniausiai šis titulas buvo vartojamas kunigo žmonai pavadinti. Presbiteros titulas šiandien šia prasme ir vartojamas Graikijos Ortodoksų Bažnyčioje. Tačiau šnekamojoje graikų kalboje kunigo žmona vadinama papadia, šis žodis kilęs iš papas, šnekamosios kalbos žodžio, reiškiančio kunigą.
Antiochijos Ortodoksų Bažnyčioje kunigo žmona vadinama chūrija. Albanijos Ortodoksų Bažnyčioje ji vadinama prifterešia. Rumunijos Ortodoksų Bažnyčioje ji vadinama preoteasa.
Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje kunigo žmona vadinama matuška, kas reiškia „motinėlė“. Koks jaudinantis ir tinkamas šis titulas kunigo žmonai, kuri myli ir rūpinasi visais savo vyro parapijos žmonėmis!
Kai kurios kunigų žmonos nenori, kad jas vadintų šiais titulais. Jos primygtinai reikalauja, kad būtų vadinamos savo krikšto vardu. Galbūt jos nori, kad su jomis būtų elgiamasi kaip su bet kuria kita parapijos moterimi. Reikėtų paisyti jų norų, tačiau daugelis žmonių vis tiek į jas kreipiasi titulu. Kad ir kaip kunigo žmona stengtųsi įkalbėti žmones vadinti ją vardu, parapijiečių akyse ji vis tiek yra kunigo žmona.
Naujai įšventinto kunigo žmonai naujojo titulo priėmimas simbolizuoja naujo gyvenimo priėmimą. Nuo tos akimirkos mažai kas ją vadins krikšto vardu. Būna juokingų situacijų kunigų žmonų rekolekcijose, kai kas nors kreipiasi kunigo žmonos titulu, pavyzdžiui, graikiškai pašaukia „presbytera!“. Visos kunigų žmonos atsisuka, manydamos, kad yra šaukiamos. Taip giliai šis titulas įsirėžęs į kiekvienos kunigo žmonos širdį.
