Lietuvos stačiatikiai ir Maskvos patriarchatas: koks ryšys?

Medijoje pasirodant Maskvos patriarchato (Rusios Stačiatikių Bažnyčios) atstovų Lietuvoje teiginiams apie tai, kad neva apie juos viešumoje neteisingai kalbama, remiantis viešai prieinama informacija verta patikrinti jų teiginius ir užduoti klausimą – kokie gi tie vietinės vyskupijos ir Maskvos patriarchato ryšiai?

„Lietuvos stačiatikių arkivyskupija“ nėra nepriklausoma nuo Maskvos patriarchato – ji ir yra Maskvos patriarchato dalis

Maskvos patriarchato atstovai Lietuvoje tvirtina, kad esą vietinė bendruomenė „yra moraliai, dvasiškai ir finansiškai nepriklausoma“ nuo Maskvos, kad „ryšys su Maskvos Patriarchatu tėra išimtinai kanoninis“. Iš tiesų, pareiškimas paradoksalus jau tuo, kad kanonai ir yra vidinė Bažnyčios teisė, administracinio pavaldumo forma. Bet jis nėra sąžiningas ir kitais atžvilgiais.

Pirmiausia, nors Maskvos patriarchato padalinys Lietuvoje yra teisiškai užregistruotas kaip „Lietuvos stačiatikių arkivyskupija“, tokio statuso Maskvos patriarchate ši organizacija neturi – ji tėra eilinė Maskvos patriarchato vyskupija. Tai aiškiai išreikšta ir 2019 m. Maskvos patriarcho Kirilo viešame laiške Lietuvos prezidentui Gitanui Nausėdai: „Tikiuosi, kad sustiprės Lietuvos valdžios institucijų ir Rusios Stačiatikių Bažnyčios Vilniaus-Lietuvos vyskupijos bendradarbiavimas“ (nuoroda: http://www.patriarchia.ru/db/text/5443542.html )

Pagal Rusios Stačiatikių Bažnyčios vidinį statutą* vyskupijoms galioja sekančios nuostatos:

(1) „vyskupijos vyskupas [vadovas] yra įgaliotasis Rusios Ortodoksų Bažnyčios atstovas atitinkamoms valstybės ir vietos valdžios institucijoms klausimais, susijusiais su vyskupijos veikla“ (XVI, 17 );
(2) „vyskupijos vyskupas [vadovas] privalo pateikti Maskvos ir visos Rusios patriarchui nustatytos formos metinę ataskaitą apie religinę, administracinę, finansinę ir ekonominę vyskupijos būklę bei savo veiklą“ (XVI, 16);
(3) vyskupijos vyskupą renka Rusios Ortodoksų Bažnyčios Šventasis Sinodas, dekretą pasirašo Maskvos ir visos Rusios patriarchas (XVI, 7);
(4) vyskupijai galioja Rusios Ortodoksų Bažnyčios statutas (XVI, 4) ir visose Rusios Ortodoksų Bažnyčios šventovėse Maskvos patriarchas pamaldų metu minimas kaip „Mūsų Tėvas ir Didysis Ponas Švenčiausiasis [vardas], Maskvos ir Visos Rusios patriarchas“ («О Великом Господине и Отце нашем (имя), Святейшем Патриархе Московском и всея Руси») (IV,3). Žinoma, nuo kovo mėnesio, įvairiose Maskvos patriarchato dalyse ne Rusijoje atsirado praktika neminėti patriarcho vardo, bet ji nėra normatyvinė.

(* Statutą galima rasti čia – http://www.patriarchia.ru/db/document/133114/ )

Beje, net ir išmesti iš kunigų luomo atleistuosius Lietuvos kunigus Vilniaus-Lietuvos vyskupijos vadovas metropolitas Inokentijus negalėjo be patriarcho Kirilo pritarimo – jo sprendimą peržiūrėjo ir patvirtino patriarchas Kirilas, kas atitinka Maskvos patriarchato vidinę tvarką ir buvo paskelbta viešai (http://www.patriarchia.ru/db/text/5947775.html).

Metropolitas Inokentijus iki š.m. rugsėjo ėjo aukštas pareigas Maskvos patriarchato centriniame aparate

Vilniaus-Lietuvos vyskupijos vadovas metropolitas Inokentijus iki šių metų rugsėjo buvo aukščiausiojo Maskvos patriarchato valdymo organo, Rusios Stačiatikių Bažnyčios Šventojo Sinodo narys, šias pareigas ėjo nuo 2021 m. ir pagal galiojančią tvarką pasibaigus kadencijai baigė eiti šių metų rugsėjį (http://www.patriarchia.ru/db/text/5877584.html). Taigi, metropolitas Inokentijus nuo karo pradžios net nebuvo tik Maskvos patriarchato vyskupas, bet visos organizacijos valdybos narys. Sinodui pagal pareigas pirmininkauja pats patriarchas Kirilas.

„Lietuvos stačiatikių arkivyskupija“ siekia ne nepriklausomybės nuo Maskvos patriachato, bet savivaldos Maskvos patriarchato ribose

Maskvos patriarchato Vilniaus-Lietuvos vyskupija gegužės mėnesį paprašė Maskvos patriarchato sinodo, kad jai būtų suteiktas „savavaldės Bažnyčios“ statusas (rus. статус самоуправляемой Церкви) ir sudaromas įspūdis, kad šis statusas suteiks jai nepriklausomybę nuo Maskvos patriarchato.

Tačiau „savavaldė Bažnyčia“ toliau išlieka Maskvos patriarchato dalimi, o jų statusą reglamentuoja Rusios Stačiatikių Bažnyčios statuto XII skyrius:

(1) Maskvos patriarchato vyskupų susirinkimo nutarimai „savavaldėms Bažnyčioms“ išlieka privalomi (XII, 11);
(2) jų parapijose Maskvos patriarchas pamaldų metu vadinamas „mūsų didžiuoju ponu ir tėvu“ (XII, 7);
(3) nors „savavaldės Bažnyčios“ vadovą renka jos susirinkimas, tačiau tik iš kandidatų sąrašo, kurį pateikia Maskvos patriarchas (XII, 6);
(4) nors „savavaldės Bažnyčios“ pačios gali skirti savo vyskupus, tačiau tik iš vyskupų sąrašo, kurį pateikia Maskvos patriarchas (XII, 9).

Trumpai tariant, tai yra ribota savivalda, o ne nepriklausomybė. Svarbu paminėti, kad net ir tokios „savavaldės Bažnyčios“ statusą turi įteisinti Maskvos patriarchato valdyba.

„Lietuvos stačiatikių arkivyskupija“ iki šiol nepasmerkė patriarcho Kirilo palaikymo Rusijos karinei agresijai Ukrainoje

Būdamas Maskvos patriarchato Sinodo nariu, metropolitas Inokentijus nuo karo pradžios nei atsistatydino iš pareigų, nei pareiškė protestą dėl antikrikščioniškos patriarcho Kirilo pozicijos, nei pareikalavo Vilniaus-Lietuvos vyskupijos atsiskyrimo nuo Maskvos patriarchato.

Nors Vilniaus-Lietuvos vyskupijos pareiškime teigiama, kad metropolitas „nesutinka su patriarcho Kirilo pozicija“, tas nesutikimas buvo pareikštas ne patriarchui Kirilui, o Lietuvos visuomenei, tik 22-ąją karo dieną ir tokia švelnia formuluote: „mudu su Patriarchu Kirilu turime skirtingą požiūrį į Rusijos vykdomą politiką ir skirtingai interpretuojame pastaruosius įvykius“. Šalia to, praėjus kuriam laikui, metropolitas Inokentijus dar išmetė iš kunigų luomo 5 kunigus, kurie būtent ir kritikavo patriarchą Kirilą.

Nors vyskupija yra teigusi, kad smerkia Rusijos karinę agresiją Ukrainoje, oficialus vyskupijos atstovas, kancleris vysk. Amvrosijus negalėjo atsakyti žurnalistams nei į klausimą, kas kaltas dėl karo, nei į klausimą, kieno yra Krymas. O paskutiniame 2022 m. lapkričio 28 d. vyskupijos pranešime apie karą, žodžiai „Rusija“ ir „agresija“ yra neminimi. Vietoj to kartojasi žinomas naratyvas – būti „prieš karą“. Įdomu, kad tame pačiame pranešime teigiama, jog „praktika [neminėti Kirilo pamaldų metu] galioja jau gana seniai, kad žmonėms, kurie principingai nepritaria patriarcho Kirilo pasisakymams, nekiltų papildomų kliūčių melstis”. Kyla natūralus klausimas – kas tie žmonės, kuriems daromos nuolaidos, jei jie „principingai nepritaria patriarcho pasisakymams”. Ar į jų gretas įeina ir abu Lietuvos vyskupai?

Ką visa tai reiškia?

Lietuvoje vyksta tai, kas jau trisdešimt metų pažįstama Ukrainos visuomenei – klaidinanti Maskvos patriarchato komunikacija. Ukrainoje visa tai jau matyta – ir Maskvos patriarchato struktūrų tvirtinimas, esą jos nepriklauso Maskvos patriarchatui, o tik palaiko „kanoninį ryšį“, ir atviri Maskvos patriarchato vyskupų laiškai su kritika valdžiai (pvz., 2017 m. metropolito Pavelo laiškas Ukrainos prezidentui ir premjerei, kuriame metropolitas juos ragino neremti autokefalijos siekių), ir įtikinėjimai savo „nepriklausomybe“. Labai panašu, kad Maskvos patriarchato institucijų elgsena remiasi vieningais elgsenos modeliais ir tais pačiais tikslais — išsaugoti savo monopoliją.