V.Seliavko: Apie Šventąjį Raštą

 

Photo by Aaron Burden on Unsplash

Krikščionybė yra Knygos religija, Dievo žodžio religija, religija, kurioje Šventosios Dvasios apreiškimai užfiksuoti ir žodžiu, t. y. tekstuose, vadinamuose Šventuoju Raštu arba Biblija. Šis Raštas apima tūkstančius kartų, gyvenusių žemėje prieš mus, patirtį. Atsiradus raštui, žmonės pradėjo užrašinėti savo tradicijas ir patirtį su Dievu - tiek asmeninę, tiek kolektyvinę tautų patirtį. Jame aprašomi dideli apreiškimai ir klaidos, nesėkmės ir gili atgaila. Šventajame Rašte pasakojama, kaip žmonės ieškojo Dievo ir Dievas jiems apsireiškė. Jame pasakojama, kaip jie pasitikėjo Juo, o Jis atsiliepė tapdamas jų pagalbininku ir gynėju.

Biblija pasakoja, kaip žmonijoje vystėsi žmogiškumas, kaip paprastos, kartais primityvios, kultinės kreipimosi į Dievą formos virto aukštąja kultūra. Kaip žmonija perėjo nuo kraujo aukų prie Padėkos sakramento per duonos laužymą ir vyno  palaiminimą (Eucharistijos). Nuo Dievo garbinimo konkrečiose vietose iki suvokimo, kad turime garbinti Dievą dvasia ir tiesa, bet kokioje vietoje. Nuo susitelkimo į vieną išrinktąją tautą pereita prie supratimo, kad visi yra lygūs prieš Dievą. Šia prasme Šventasis Raštas yra vienas svarbiausių krikščionybės komponentų. Šventųjų tekstų skaitymas šventovėje, namuose, kelyje formuoja tikinčiojo sąmonę ir protą. Štai kodėl krikščionybėje Šventasis Raštas branginamas su ypatinga pagarba.

Nėra abejonių, kad šventųjų tekstų garbinimas perėjo daugybę raidos etapų. Buvo laikas, kai senovės kultuose Biblija buvo laikoma beveik kaip burtų knyga, kuri galėjo kilti iš tų kultų. Kiekvienas žodis, net kiekviena raidė buvo laikoma šventa. Vėliau Biblijos tyrinėtojai aptiko daugybę ritinių su įvairiais tiek atskirų frazių, tiek ištisų ištraukų variantais. Taip pat nustatyta, kad patys tekstai yra kelių tradicijų, priklausančių skirtingoms teologinėms kryptims ir net istorinėms epochoms, rinkiniai. Juos į vieną tekstą sujungė redaktoriai, kartais darydami pakeitimus pagal religinius ir istorinius reikalavimus.  Tas pats ir su šių tekstų vertimais į kitas kalbas. Buvo tendencijų uždrausti bet kokius vertimus arba kanonizuoti tam tikras versijas, o kitas uždrausti. Šiandien Biblija išversta į visas arba beveik visas pasaulio kalbas. Šiandien visi žmonės gali skaityti Bibliją namuose ir yra skatinami tai daryti, tačiau buvo laikai, kai Bibliją galėjo skaityti tik keletas išrinktųjų. Ją skaityti ir komentuoti galėjo tik dvasininkai ir teologai. Mes, likusieji, turėjome klausytis bažnyčiose ir bažnyčių mokyklose, kad išvengtume klaidingų interpretacijų. Visos šios tendencijos turėjo savo priežastis skirtingais krikščioniškosios bažnytinės civilizacijos raidos etapais. Deja, tokių draudžiančių tendencijų vis dar esama tarp ne itin raštingų religinių fundamentalistų, kuriems išorinė forma yra svarbesnė už turinį. Arba, perfrazuojant Išganytojo žodžius: "Žmogus yra šabui, o ne šabas žmogui".

Photo by Priscilla Du Preez on Unsplash

 

Ir vis dėlto, ačiū Dievui, šiandien beveik kiekvienuose namuose yra Biblija, todėl žmonės gali ją skaityti ne tik bažnyčiose, bet ir namuose bei kelionėse. Vis dėlto reikia pažymėti, kad skaityti ir suprasti Biblijos tekstus nėra lengva ir ne kiekvienas gali tai padaryti savarankiškai. Reikia atsižvelgti į tai, kad šventieji tekstai buvo parašyti labai seniai, kita kalba ir kitoje kultūrinėje aplinkoje. Net jei išversime jas į šiuolaikinę kalbą, nesuprasime visos šiose knygose slypinčios prasmės arba suprasime jas pernelyg primityviai ar net iškreiptai. Norint skaityti Bibliją, reikalingi kokybiški komentarai, kuriuose tekstas būtų istoriškai ir filologiškai analizuojamas, atsižvelgiant į istorinius įvykius, rekonstruojamus gabalėlis po gabalėlio, studijuojant to meto literatūrinius žanrus ir technikas. Tuomet galime pasinerti į tą epochą, išgirsti autorių, pajusti jo patirtį ir padaryti išvadas savo gyvenimui. Priešingu atveju viskas bus pasakos forma, kuri įkvėps geriausiu atveju vaiką, bet paslėps giliausiąją prasmę. Pavyzdžiui, paimkime Naująjį Testamentą, kuris dažnai dalijamas gatvėse, kad žmogus pradėtų skaityti ir tikėti - toks yra kai kurių denominacijų tikinčiųjų, dalijančių šią knygą, tikslas. Įsivaizduokime, kad žmogus grįžta namo, atsiverčia pirmąjį puslapį, o ten parašyta: "Abraomas pagimdė Izaoką" ir toliau vardijama Jėzaus genealogija (Mt 1, 1). Ką tai sako šiuolaikiniam skaitytojui? Nors šios Evangelijos autorius Jėzaus genealogijai suteikė ypatingą reikšmę, kurią mums gali atskleisti šiuolaikinis biblinis mokslas. Tokių pavyzdžių galime išvardyti daugybę, tiksliau, jie slypi visuose Biblijos tekstuose. Iš čia išvada: Šventąjį Raštą reikia studijuoti tiesiogine šio žodžio prasme, tada jis atskleis mums visą prasmės ir sąvokų pasaulį, padės formuoti mūsų sąmonę ir nurodys kelią į Dievo pažinimą.

Vertė ir redagavo V. Dauparas