V. Seliavko: Apie šventąją raštą

Photo by Sergiu Vălenaș on Unsplash

Daugumoje žodynų rasime informaciją, kad BIBLIJA yra šventoji krikščionių knyga. Krikščionys pripažįsta dvi Biblijos dalis - hebrajų raštų rinkinį, vadinamą Senuoju Testamentu, ir tikrąjį krikščionių Šventąjį Raštą - Naująjį Testamentą. Žinoma, patys žydai savo Šventojo Rašto nevadina nei Senuoju Testamentu, nei Biblija, jiems tai yra Šventasis Raštas, Tanachas, Tora - šventųjų knygų rinkinys, kuriame aprašoma jų santykių su Dievu ir tautos istorija. Yra ir trečias modulis - apokrifinės knygos, kurias kai kas vadina deutero-kanoninėmis arba filosofiniais-teologiniais traktatais, įtrauktais į biblinį korpusą. Kiekvieną iš šių literatūros rinkinių sudaro kelios knygos, kurias skirtingu metu parašė skirtingi įkvėpti autoriai.

Biblijos pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio BIBLOS - senovinio finikiečių miesto prie Viduržemio jūros (dabar Džbeilis, Libanas) pavadinimo. Senovės finikiečiai išrado abėcėlę, kuri tapo šiuolaikinės Europos abėcėlės pagrindu. Iš šio miesto buvo eksportuojamas papirusas, iš čia kilo žodis Biblija - papiruso knyga.

Šventieji tekstai, sudarantys Bibliją, buvo parašyti senosiomis kalbomis - hebrajų, aramėjų ir graikų - ir vėliau išversti į daugybę kalbų, įskaitant ir pačias egzotiškiausias. Biblija nuėjo ilgą kelią, įveikė daugybę sunkumų, kol pasiekė skaitytojus įvairiuose pasaulio kraštuose. Pavyzdžiui, Senojo Testamento laikais į šventųjų tekstų vertimą buvo žiūrima labai atsargiai. Septyniasdešimties aiškintojų vertimo, geriau žinomo kaip Septuaginta, atsiradimas buvo prieštaringas. Tačiau gyvenimas padarė savo, ir vertimas buvo naudojamas tarp žydų, gyvenančių už Palestinos ribų, kur žmonės buvo pamiršę savo kalbą. Net pačioje Palestinoje po Babilonijos nelaisvės ir kitų geopolitinių judėjimų Artimuosiuose Rytuose izraeliečiai nekalbėjo gimtąja hebrajų kalba, bet perėmė labiau išvystytą giminingą aramėjų kalbą. Hebrajų kalbą mokėjo nedaugelis, o daryti vertimus nebuvo lengva, todėl tekstai nebuvo verčiami į aramėjų kalbą. Tačiau redakcinis darbas niekada nesustojo. Senovės mokslininkai, "raštininkai", reguliariai redagavo tekstus, stengdamiesi suderinti juos su vienu standartu, t. y. stengdamiesi suvienodinti juos, kad būtų išvengta skirtingo interpretavimo. Jie netgi sukūrė netinkamų tekstų šalinimo mechanizmus. Atmesti ritiniai buvo palaidoti. Mums tai gali atrodyti keista, tačiau tai turi gilią simbolinę prasmę. Su šventais tekstais, net ir netinkamais pagal to meto standartus, buvo elgiamasi pagarbiai, kaip su vertais palaidojimo po mirties. Senovės kultūrose nebuvo aukštųjų technologijų, tačiau net ir šiandien galime daug ko iš jų pasimokyti. 

 

Photo by Diana Polekhina on Unsplash

Prieš atsirandant krikščionybei, šventieji tekstai formavosi vienos tautos ir jos unikalios monoteistinės religijos aplinkoje. Tačiau Biblija negalėjo būti visada slepiama nuo pasaulio, jos idėjos ir aukštoji teologija negalėjo likti tik vienos tautos nuosavybe. Vienaip ar kitaip biblinė mintis ėmė skverbtis į išorinį pasaulį, o kai kur perėmė ir aplinkinių civilizacijų filosofiją. Iš istorijos žinome, kad Senojo Testamento epochos pabaigoje apie šventuosius tekstus pradėta kalbėti tuometiniame apsišvietusiame graikų-romėnų pasaulyje. Prie to nemažai prisidėjo, pavyzdžiui, Aleksandrijoje gyvenę Dispersijos žydai. Tačiau visa tai buvo tik Biblijos žygio po pasaulį pradžia. Prieš pasauliui pažįstant palaimintąjį Jeronimą, Martyną Liuterį ir kitus didžiuosius Šventojo Rašto vertėjus ir komentatorius, daug kas jau dirbo šioje srityje. Šiais laikais jų vardai beveik nežinomi, išskyrus legendinius septyniasdešimt Senojo Testamento vertėjų, tačiau jie minimi ne vardais, o kaip grupė. Kadangi darbas yra išties titaniškas. Vieni iš jų rinko esamus tekstus, kiti juos sistemino, treti vertė ir komentavo. Vertimas apskritai yra labai sudėtingas darbas, tačiau kai kalbame apie šventuosius tekstus, parašytus senosiomis kalbomis ir skirtingais laikotarpiais, ši užduotis yra dar sudėtingesnė. Ir visa tai atlikta be kompiuterio, kuris gali greitai apdoroti tūkstančius rankraščių, juos suklasifikuoti ir net pasiūlyti vertimus. Anksčiau visa tai buvo atliekama mechaniškai, tačiau jų darbas tapo pagrindu atskiram Biblijos tyrinėjimo mokslui, kuris šiandien pasiekė labai aukštų rezultatų. Šiandien šventieji tekstai studijuojami daugelyje pasaulio universitetų, o jų reikšmei paaiškinti parašyta tūkstančiai tomų mokslinės literatūros.

Atsižvelgiant į tai, tampa aišku, kodėl Šventasis Raštas nuolat skaitomas ir perkaitomas šventyklose. Nekyla abejonių, kad šiuos tekstus reikia komentuoti ir gilinti jų supratimą. Juose glūdi svarbios idėjos apie Dievą, pasaulį ir žmogų. Šios idėjos formuoja mūsų sąmonę ir elgseną, nors ir ne iš karto, bet šis procesas prasideda, kai tik pasineriame į Dievo apreikštų ir įkvėptų idėjų pasaulį, užfiksuotą šiuose senovės raštuose.

Vertė ir redagavo V. Dauparas