Ryšių su kitų šalių ortodoksais palaikymas. Piligrimystė į Atono kalną
 |
| Atono kalnas. Nuotrauka V. Seliavko |
Atono kalnas - tai vieta, žinoma ne tik ortodoksams, bet ir visame pasaulyje. Egėjo jūros skalaujamas pusiasalis Chalkidikės regione vadinamas „vienuolynų respublika“, o patys atoniečiai šią uolėtą žemę vadina Šventuoju kalnu ir Mergelės Marijos sodu. Reikia pažymėti, kad Atono kalne Mergelė Marija ypač gerbiama, bet tuo pačiu moterims draudžiama net išlipti iš laivo Atono kalne, tokia šimtmečių tradicija ir ji turi savo logiką. Sunku nustatyti tikslų pirmųjų vienuolių įsikūrimo Atone laiką, tačiau galima teigti, kad jau daugiau nei tūkstantį metų gyvenimas čia vyksta pagal ypatingas taisykles, tarsi paraleliniame pasaulyje. Kasdien čia atvyksta šimtai piligrimų iš viso pasaulio, o kai kurie pasilieka ilgiems metams ar net visam laikui.
Nors nesu bažnytinio patoso šalininkas, esu linkęs manyti, kad norint čia atvykti, reikia užmegzti asmeninį santykį su šia vieta. Čia galite atvykti ir tik turistiniais tikslais: apžiūrėti senovines šventyklas, ikonas ir freskas. Susitikti ir nufotografuoti čia gyvenančius „keistuolius“, kad galėtumėte papasakoti apie savo egzotišką patirtį draugų kompanijoje. Galite ieškoti išgydymo stebuklo, greito kasdienių problemų sprendimo, vaikščioti po vienuolynus, liestis prie vietinių šventenybių, tikėdami, kad šioje vietoje Kūrėjas jus geriau išgirs. Man artimesnis tikslas vykti į Atoną - pasinerti į kitokią, visiškai unikalią aplinką, kuri prisidės prie asmeninių vidinių pokyčių ir leis patirti gilių išgyvenimų. Leis sutikti žmogų, kuris kažką suprato apie gyvenimą, kas gali pakeisti ir tavo požiūrį į viską. Kitaip tariant, vieni šią vietą pervertina, kiti nuvertina, o treti lieka abejingi, tačiau kiekvienas turi savo asmeninį požiūrį į Atoną ir jis gali būti tik individualus.
Nors nesu bažnytinio patoso šalininkas, esu linkęs manyti, kad norint čia atvykti, reikia užmegzti asmeninį santykį su šia vieta. Čia galite atvykti ir tik turistiniais tikslais: apžiūrėti senovines šventyklas, ikonas ir freskas. Susitikti ir nufotografuoti čia gyvenančius „keistuolius“, kad galėtumėte papasakoti apie savo egzotišką patirtį draugų kompanijoje. Galite ieškoti išgydymo stebuklo, greito kasdienių problemų sprendimo, vaikščioti po vienuolynus, liestis prie vietinių šventenybių, tikėdami, kad šioje vietoje Kūrėjas jus geriau išgirs. Man artimesnis tikslas vykti į Atoną - pasinerti į kitokią, visiškai unikalią aplinką, kuri prisidės prie asmeninių vidinių pokyčių ir leis patirti gilių išgyvenimų. Leis sutikti žmogų, kuris kažką suprato apie gyvenimą, kas gali pakeisti ir tavo požiūrį į viską. Kitaip tariant, vieni šią vietą pervertina, kiti nuvertina, o treti lieka abejingi, tačiau kiekvienas turi savo asmeninį požiūrį į Atoną ir jis gali būti tik individualus.
Būtent čia šių metų spalį su draugu, žinomu žurnalistu Konstantinu Egertu ir išsiruošėme. Kiekvienas iš mūsų turėjo skirtingą tikslą, nes čia keliavome ne pirmą kartą ir turėjome savų asmeninių lūkesčių dėl kelionės.
 |
| Uranupolis. Nuotrauka V. Seliavko |
Kelias į Atono kalną prasideda nedideliame Uranupolio (Dangaus miesto) miestelyje. Prieš įlipdami į laivą visi piligrimai privalo atlikti kovido testą, tada gauti leidimą (Diamonitirion), kuris suteikiamas konkretaus vienuolyno kvietimo arba bendru piligrimystės pagrindu, ir tada galima išplaukti. Laive, kuris gali būti didelis keltas, galintis gabenti net sunkiąją techniką, vidutinio dydžio laivas, gabenantis dešimtis keleivių, arba nedidelis greitaeigis laivas, plaukiojantis privačiai. Laive tvyro atitinkama atmosfera. Čia yra vienuolių, grįžtančių į savo vienuolynus, dvasininkų su parapijiečių grupėmis ir tiesiog pavienių piligrimų, tokių kaip mano draugas ir aš. Kiekvienas elgiasi skirtingai. Kai kurie tyliai sėdi, kalbėdami rožinį arba snaudžia. Kai kur vyksta įvairūs pokalbiai, kai kur geriama kava ar net stipresni gėrimai, bet apskritai atmosfera yra gana įprasta. Laive galima išgirsti kalbant daugybe kalbų. Dažniausiai graikų, bet taip pat rumunų, serbų, gruzinų, rusų (pastaruoju metu daug rečiau, dėl suprantamų priežasčių) ir kt. Kartais rengiamos ištisos „konferencijos“, kuriose diskutuojama apie kovidą, šiuolaikinę politiką, pasaulinius sąmokslus, bažnytinius klausimus arba piligrimų mėgstamus ikonų, relikvijų ir senolių stebuklus. Tai šiek tiek ironiška, bet gana tradiciška piligriminės kelionės atveju.
Keliavome beveik visą naktį. Pirmiausia skridome lėktuvu, tada dar dvi valandas važiavome per miegančius Graikijos miestelius ir kaimus iš Tesalonikų oro uosto į Uranupolį, į kurį atvykome apie 5 val. ryto. Oras nebebuvo palankus maloniam buvimui lauke, bet neturėjome kitos išeities - teko laukti, kol atsidarys kovido testavimo biuras ir Šventojo kalno leidimų biuras, kad gautume diamonitirioną (leidimą). Taigi, vos patekę į šiltą kelto patalpą, iškart užsnūdome, klausydamiesi monotoniško laivo variklio ūžesio. Protarpiais nubudę persimesdavome keliais žodžiais ir toliau snausdavome. Kartais išeidavome ant denio pakvėpuoti grynu jūros oru ir pro aušros miglą pasižiūrėti, pro kurias vienuolynų prieplaukas plaukiame. Tai taip pat yra kelionės dalis, viso kolorito dalis, kuri palieka nepamirštamą įspūdį. Taip praėjo beveik dvi valandos kelionės jūra.
Išlipę Dafnės prieplaukoje skubame į mikroautobusą, kad nuvyktume į Atono administracinį centrą Kariesą. Šiais laikais piligrimai ir Atono kalno gyventojai keliauja automobiliais, dažniausiai visureigiais, tačiau anksčiau jie keliaudavo pėsčiomis arba jodavo asilais ir mulais. Visa kelionė nuo namų iki apsistojimo vietos užtruko apie 14 valandų, tačiau senovėje piligrimai keliaudavo kelias savaites ar ilgiau. Iš Karieso pėsčiomis nuėjome į Marudos celę, kurioje gyvenome visą savaitę. Celė - tai ne tik mažas vienuolio kambarys, Atone tai nedidelis pastatų kompleksas su bažnyčia ir nedideliu namų ūkiu. Paprastai celė priklauso vienam iš dvidešimties vienuolynų arba eremui (tarsi mažam vienuolyno filialui, bet didesniam nei celė). Taip pat yra kalivų - mažų namelių su koplyčia, kuriuose gyvena vienas ar du vienuoliai. Kalivos taip pat priklauso vienuolynams ar eremams, kurių bažnyčiose celių ir kalivų gyventojai seniau privalėdavo dalyvauti pamaldose per šventes.
Keliavome beveik visą naktį. Pirmiausia skridome lėktuvu, tada dar dvi valandas važiavome per miegančius Graikijos miestelius ir kaimus iš Tesalonikų oro uosto į Uranupolį, į kurį atvykome apie 5 val. ryto. Oras nebebuvo palankus maloniam buvimui lauke, bet neturėjome kitos išeities - teko laukti, kol atsidarys kovido testavimo biuras ir Šventojo kalno leidimų biuras, kad gautume diamonitirioną (leidimą). Taigi, vos patekę į šiltą kelto patalpą, iškart užsnūdome, klausydamiesi monotoniško laivo variklio ūžesio. Protarpiais nubudę persimesdavome keliais žodžiais ir toliau snausdavome. Kartais išeidavome ant denio pakvėpuoti grynu jūros oru ir pro aušros miglą pasižiūrėti, pro kurias vienuolynų prieplaukas plaukiame. Tai taip pat yra kelionės dalis, viso kolorito dalis, kuri palieka nepamirštamą įspūdį. Taip praėjo beveik dvi valandos kelionės jūra.
Išlipę Dafnės prieplaukoje skubame į mikroautobusą, kad nuvyktume į Atono administracinį centrą Kariesą. Šiais laikais piligrimai ir Atono kalno gyventojai keliauja automobiliais, dažniausiai visureigiais, tačiau anksčiau jie keliaudavo pėsčiomis arba jodavo asilais ir mulais. Visa kelionė nuo namų iki apsistojimo vietos užtruko apie 14 valandų, tačiau senovėje piligrimai keliaudavo kelias savaites ar ilgiau. Iš Karieso pėsčiomis nuėjome į Marudos celę, kurioje gyvenome visą savaitę. Celė - tai ne tik mažas vienuolio kambarys, Atone tai nedidelis pastatų kompleksas su bažnyčia ir nedideliu namų ūkiu. Paprastai celė priklauso vienam iš dvidešimties vienuolynų arba eremui (tarsi mažam vienuolyno filialui, bet didesniam nei celė). Taip pat yra kalivų - mažų namelių su koplyčia, kuriuose gyvena vienas ar du vienuoliai. Kalivos taip pat priklauso vienuolynams ar eremams, kurių bažnyčiose celių ir kalivų gyventojai seniau privalėdavo dalyvauti pamaldose per šventes.
 |
| Maruda. Nuotrauka V. Seliavko |
Kiekvienas vienuolynas, eremas, celė ir kaliva turi savo gyvenimo ir maldos regulą. Ekumeniniame (Konstantinopolio) patriarchate, kurio jurisdikcijai priklauso Atono kalnas, nėra įprasta administraciniu požiūriu kištis į vyskupijų, vienuolynų ir parapijų vidaus gyvenimą. Sprendimus kaip gyventi priima pati bendruomenė. Nėra tokio dalyko, kad ateitų naujas viršininkas ir viską pakeistų savo nuožiūra. Visi pokyčiai vyksta tik suderinus su dvasininkų, vienuolių ir pasauliečių taryba. Ten Bažnyčia yra ne tik kleras, bet ir kiekvienas atskiras tikintysis.
Marudos celėje pamaldos vyksta kasdien ryte ir vakare. Celės vadovas kunigas vienuolis Makarijus ir antrasis gyventojas kunigas vienuolis Paulius Marudoje gyvena jau beveik dvidešimt metų. Jie turi labai paprastas ir labai gilias gyvenimo taisykles. Pirma, taika tarp jų ir paklusnumas vienas kitam, t. y. ne tik jaunesniojo vyresniajam, bet ir atvirkščiai. Antra, kasdienė Liturgija ir komunija. Čia derėtų pridurti, kad Gavėnios metu jie kasdien tarnauja Anksčiau pašventintų Atnašų Liturgiją ir kasdien priima šventąją Komuniją. Tokia praktika taikoma ir kituose Atono vienuolynuose. Ir galiausiai paskutinė taisyklė - kiekvienas atėjęs turi išeiti išklausytas ir paguostas. Sunku ką nors pridurti, kad geriau apibūdintume tikrąją Evangelinio gyvenimo esmę!
Marudos prieigose, maždaug už dviejų kilometrų nuo Atono kalno centro, mus pasitiko pats senolis Makarijus, kuris dirbo prie kelio. Susitikome, apsikabinome, pasidžiaugėme! Įprasta gyvenimo situacija, bet tokia gili, kad sunku ją išreikšti žodžiais. Apskritai nėra nieko gilesnio už tokius paprastus gyvenimo džiaugsmus, nes jie apima nuoširdžiausius ir giliausius jausmus, be kurių gyvenimas praranda savo esminį turinį. Paskui apsikeitėme keliomis frazėmis (Marudos gyventojai yra graikai, bet kun. Makarijus laisvai kalba angliškai, todėl bendrauti su juo lengviau) ir nuėjome įsikurti, o netrukus susitiksime pietauti. Nepaisant savo amžiaus (72 metai), senolis kiekvieną dieną ruošia pietus visiems celės gyventojams. Kadangi esu gurmanas, norėčiau pabrėžti, kad senolis yra puikus kulinaras. Marudoje per dieną yra vienas valgymas. Paprastai tai būna karštas maistas pagamintas iš pačių užsiaugintų daržovių. Taip pat būna ir jūros gėrybių, bet žuvis - tik švenčių dienomis. Jei kažkam nepakanka vieno valgymo per dieną, visada galima nueiti į virtuvę, pasigaminti ką nors iš to kas yra. Paprastai tai būna daržovės, alyvuogės ir duona.
Marudos celėje pamaldos vyksta kasdien ryte ir vakare. Celės vadovas kunigas vienuolis Makarijus ir antrasis gyventojas kunigas vienuolis Paulius Marudoje gyvena jau beveik dvidešimt metų. Jie turi labai paprastas ir labai gilias gyvenimo taisykles. Pirma, taika tarp jų ir paklusnumas vienas kitam, t. y. ne tik jaunesniojo vyresniajam, bet ir atvirkščiai. Antra, kasdienė Liturgija ir komunija. Čia derėtų pridurti, kad Gavėnios metu jie kasdien tarnauja Anksčiau pašventintų Atnašų Liturgiją ir kasdien priima šventąją Komuniją. Tokia praktika taikoma ir kituose Atono vienuolynuose. Ir galiausiai paskutinė taisyklė - kiekvienas atėjęs turi išeiti išklausytas ir paguostas. Sunku ką nors pridurti, kad geriau apibūdintume tikrąją Evangelinio gyvenimo esmę!
Marudos prieigose, maždaug už dviejų kilometrų nuo Atono kalno centro, mus pasitiko pats senolis Makarijus, kuris dirbo prie kelio. Susitikome, apsikabinome, pasidžiaugėme! Įprasta gyvenimo situacija, bet tokia gili, kad sunku ją išreikšti žodžiais. Apskritai nėra nieko gilesnio už tokius paprastus gyvenimo džiaugsmus, nes jie apima nuoširdžiausius ir giliausius jausmus, be kurių gyvenimas praranda savo esminį turinį. Paskui apsikeitėme keliomis frazėmis (Marudos gyventojai yra graikai, bet kun. Makarijus laisvai kalba angliškai, todėl bendrauti su juo lengviau) ir nuėjome įsikurti, o netrukus susitiksime pietauti. Nepaisant savo amžiaus (72 metai), senolis kiekvieną dieną ruošia pietus visiems celės gyventojams. Kadangi esu gurmanas, norėčiau pabrėžti, kad senolis yra puikus kulinaras. Marudoje per dieną yra vienas valgymas. Paprastai tai būna karštas maistas pagamintas iš pačių užsiaugintų daržovių. Taip pat būna ir jūros gėrybių, bet žuvis - tik švenčių dienomis. Jei kažkam nepakanka vieno valgymo per dieną, visada galima nueiti į virtuvę, pasigaminti ką nors iš to kas yra. Paprastai tai būna daržovės, alyvuogės ir duona.
 |
| Senolis Makarijus. Nuotrauka V. Seliavko |
Atvykę piligrimai įsitraukia į bendrą celės gyvenimą. Piligrimas dažnai kviečiamas pailsėti, ramiai praleisti laiką, pasinaudoti biblioteka ar pasivaikščioti. Taip pat yra galimybė vykti į kaimyninius vienuolynus ir eremus, tačiau yra galimybė ir fiziškai padirbėti. Vakare visi renkasi į bažnyčią, kur vyksta Vakarinės pamaldos. Po maldos galima pailsėti arba pasikalbėti su vyresniuoju, jei jis turi laiko. Su draugu virdavome arbatą ir sėdėdavome bibliotekoje, kalbėdavomės apie įvairius dalykus. Rytas prasideda Liturgija, o po Liturgijos privalomas „ritualas“ yra neformalus bendravimas prie kavos puodelio ir pyragaičio archondariume (susitikimų vietoje). Svarbiausia, kad niekas niekam nenurodinėja, ką daryti. Čia tvyro visiško atsipalaidavimo ir laisvės atmosfera. Niekas neklausinėja, jeigu vėluojate ar neatėjote į pamaldas. Tai privatus reikalas. Piligrimui iš Rusijos, pripratusiam prie barakinio Rusijos Ortodoksų Bažnyčios režimo, tai nėra įprasta, tačiau tokiomis sąlygomis žmogus pradeda suprasti, kad tik laisvos valios pagrindu galima tikėtis kokio nors augimo, kitaip tai virsta slogia našta ir formalizmu. Viskas pradeda kauptis, kai nėra įtampos, nėra reikalaujančio „vyresnybės“ balso, įsakančio paklusti. Tačiau čia nėra ir anarchijos ar savivalės, kuria taip dažnai gąsdina „tradicinių vertybių“ ir suvaržymų šalininkai.
 |
| Ikona "Išties verta". Nuotrauka V. Seliavko |
Gyvendami Marudo celėje, mes, nors ir nenoriai, išeidavome iš teritorijos. Karieso centre, daugiau nei tūkstančio metų senumo bažnyčioje, saugoma garsioji Dievo Gimdytojos ikona „Išties verta“. Pačioje šventovėje tvyro ypatinga atmosfera, skatinanti sielą nurimti. Ten eidavome pasėdėti stasidijose (specialiai įrengti suolai palei graikiškų bažnyčių sienas), pabūti tyloje ir įkvėpti ypatingo tos šventovės oro. Taip pat lankėmės Pantokratoriaus vienuolyne, kur susitikome su vienuoliu Nikita, kuris pasidalijo mintimis įvairiais klausimus. Taip pat aplankėme Iveroną, vieną seniausių Šventojo kalno vienuolynų. Kaip ir kiti piligrimai, lankėme į bažnyčias, koplyčias, prisilietėme prie ikonų arba tiesiog pasinerdavome į atmosferą, kurią sukūrė daugybė ten besimeldusių kartų.
 |
| Pokalbis su t. Nikita. Nuotrauka K.Egerto |
Iš Atono piligrimai išvyksta kaip ir atvyksta – kiekvienas su savo mintimis.
