V. Seliavko: Kodėl bažnytinis pamaldumas ne visada veda pas Dievą?

Daugelis žmonių žino Šventojo Rašto žodžius apie tai, kad Dievo keliai nenuspėjami. Jau pačiame paslaptingame Dievo varde, kuris buvo apreikštas Mozei prie Nesudegančio krūmo, atsiskleidžia dieviškasis Jo planų ir veiksmų nesuvokiamumas. Visos mūsų prielaidos, reiškinių interpretacijos tėra mūsų projekcija arba fantazija. Dievas veikia savaip. Mūsų kelias Dievop taip pat yra slėpiningas ir nenuspėjamas.

Žmogui būdinga apmąstyti savo egzistenciją, savo pasirinkimų motyvus. Mąstančiam žmogui troškimas suprasti savo gyvenimo tikslą tampa kertiniu akmeniu, kuriuo remiasi jo pasirinkimai. Ypač svarbūs pasaulio atsiradimo ir mūsų vietos pasaulyje klausimai. Poreikis suvokti aukštesnę prasmę, jos ieškojimas – tai ne tik religijos ar kultūros pasirinkimo procesas, bet ir vienintelė pilnaverčio gyvenimo sąlyga. Be metafizinio matmens žmogaus gyvenimas mažai kuo skiriasi nuo gyvūno gyvenimo.

Svarbu suprasti, ko arba Ko ieškome ir kokiu tikslu. Šis klausimas nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Apskritai pats klausimas „kodėl?“ yra labai reikšmingas. Jei reguliariai to klausime, išvengsime beprasmiško šurmulio. Tačiau klaidos, nukrypimai nuo kelio, kritimai ir nelaimės yra neišvengiami. Tokia yra mūsų patirtis. Kartais labai baisi ir tragiška, bet ugdanti.

Pagrindinės priežasties arba Dievo kaip pagrindinės priežasties paieškos gali prasidėti nuo skirtingų atspirties taškų. Kartais žmonės jau subrendę, sąmoningame amžiuje suvokia, kad Dievas yra. Kai kuriais atvejais, net jeigu prieš tai aktyviai neigė Kūrėjo egzistavimą.

Tačiau būna ir taip, kad žmogus jau gimsta religingoje šeimoje, kur viskas jau nulemta iš anksto ir belieka tik eiti protėvių pramintu taku. Bet ar tai taip paprasta? Dažnai šis kelias dar sudėtingesnis. Tokiu atveju gali trūkti nuosavo ieškojimo ir kritinio mąstymo.

Lankote bažnyčią, priklausote bendruomenei, esate susipažinę su išorinių veiksmų rinkiniu, kuris turėtų atnešti jums vaisių, bet neatneša. Jūs dvejojate, klausiate, o jums sako, kad turite kruopščiau laikytis visų nurodymų, ritualinių veiksmų ir viskas įvyks... Bet ne, ir tai neveikia. Kodėl gi ne? Galbūt esu nepakankamai uolus? Galbūt ką nors padariau ne taip? Galbūt skaičiau ne tas maldas, atlikau ne tuos ritualus? Daugelis yra patyrę tokią situaciją įvairiais savo religinio gyvenimo etapais. Daugelis po to viską metė.

Kodėl? O gal ne to ieškojome? Galbūt mūsų „eterį“ užgožė antriniai dalykai? Kitaip tariant, galbūt iš tikrųjų mes visai neieškojome.

Nekalbėsiu už visus, bet labai dažnai žmonės skuba ieškoti Dievo tikėdamiesi gauti įvairios asmeninės naudos, užsitikrinti sau patogų gyvenimą. Tada jie painioja tikėjimo gyvenimą su ritualiniu pamaldumu, kuris neveikia. Standartinė istorija skamba taip: „Ėjau į bažnyčią, meldžiausi (skaičiau įvairius maldos tekstus), laikiausi pasninkų, bet Dievas niekada neatsiliepė, nedavė man to, ko prašiau“. Arba: „Priėmėme santuokos sakramentą, bet santuoka iširo“. Dar: „Pasikrikštijau, bet vis tiek dažnai sirgau ir apskritai man gyvenime nesisekė, o mano kaimynui, kuris buvo netikintis (nelankė bažnyčios), sekėsi puikiai“.

Bažnytinės apeigos yra ne spaudimo Dievui būdas, ne mechanizmas gauti tai, ko norime, ne apsidraudimas, bet tam tikra Dievo apmąstymo forma. Ritualiniai veiksmai, kuriais siekiama priversti Dievą duoti mums tai, ko prašome, iš tikrųjų neveikia. Kūrėjas nepaklūsta mūsų reikalavimams. Bet kuriuo atveju, tikėjimo gyvenimas nėra susijęs su sėkme, klestėjimu ir komfortu kaip atlygiu už taisyklių vykdymą. Gyvenimo su Dievu nedera painioti su religija, kaip ją suprato senovės kultai, kurių tikslas buvo priversti Dievą vykdyti žmonių valią. Tai pagrindinė tradicinių religijų nelaimė ir tragedija. Konformizmas apskritai toli gražu nėra Dievo ieškojimas.

Žinoma, kalbu krikščionybės kontekste, o krikščionio gyvenimas, kaip ir paties Išganytojo gyvenimas, kupinas nesusipratimų, persekiojimų ir klajonių. Pilnavertis gyvenimas Dieve reiškia nuolatinį interesų konfliktą žmonių sąmonėje. Kaip vienas vyskupas sakė apie apaštalą Paulių: „Kai jis, Paulius, ateidavo į kokį nors miestą, ten įvykdavo revoliucija, o kai į kokią nors vietą atvyksta šiuolaikinis vyskupas, ten vyksta pobūviai“.

Kaip anuomet, tarnaujant Pauliui, taip ir dabar, gyvenant pagal įsitikinimus, reikia nuolat dirbti su savimi, stengtis keistis į gerąją pusę. Buitinis komfortas ir sveikata yra antraeiliai dalykai – jie negali būti pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas. Tikintysis visada susiduria su pasirinkimu, kartais labai sunkiu, nuo kurio priklauso jo gyvenimas ar mirtis. Tai nepaprastai sunku, bet kitaip neįmanoma.

Iš pirmo žvilgsnio Dievo ieškojimas gali labai sutrikdyti mūsų gyvenimą. Tad kodėl turėtume ieškoti Dievo? Ar ne geriau būtų gyventi ramiai, eiti į bažnyčią ir švenčių dienomis uždegti žvakes, kad palengvintume savo sąžinės naštą? Tai labai svarbus klausimas. Jei tikimės, kad religinė praktika mus padarys „sėkmingais“, geriau jau ją meskime. Krikščioniškas tikėjimas – visai ne apie tai.

Pavyzdžiu gali būti daugelio šventųjų gyvenimai. Jų gyvenimas buvo toli nuo mūsų supratimo apie „sėkmę“, o kartais net kupinas kančios. Žinoma, taip, tokiu būdu jie buvo grūdinami ir įgydavo kitą, viršpasaulinę prasmę. Tačiau tai nebuvo susiję su „gerove“, kaip mes ją suprantame. Ir tai tikrai nėra susiję su mokėjimu atlikti ritualus. Taigi ieškodami turime suprasti: kai Jį rasime, mūsų gyvenimas pasikeis, ir mes pasikeisime kartu. Yra alternatyva – gyventi lengvai, neįsitempiant ir nemąstant. Tačiau tiems, kurie mąsto, yra tik vienas kelias – ieškoti.

Dievo ieškojimas prasideda nuo supratimo, kad tik su Juo ir Jame rasime tikrąją savo būties prasmę. Tik Jame rasime tikrąją ramybę. Taip mes esame sutvarkyti. Kai sutinkame Dievą, kai Jį pažįstame, pasikeičia pats gyvenimas ir jo prasmė. Tuomet praeities šešėliai išnyksta ir einama į priekį.