R. Jarockis: Mintys apie Ortodoksų Bažnyčią Afrikoje

 

orthodoxmissionkenya.org nuotr.

„Aš esu norintis gyventi gyvenimas tarp daugelio kitų gyvenimų, kurie taip pat nori gyventi.“

                                                                                                              – Albertas Šveiceris

Daugeliui Afrika yra tolimas, paslaptingas žemynas, turintis savitą stilių. Tačiau dažno šiuolaikinio žmogaus sąmonėje Afrika – tai taip pat skurdžiausias planetos žemynas. Sociologai, ekonomistai ir filosofai stebisi, kodėl šis turtingas naudingosiomis iškasenomis pasaulio kampelis negali atsistoti ant kojų. Afrikoje gyvena daugiau nei milijardas žmonių, kurių daugelis kasdien kenčia nuo bado, geriamojo vandens trūkumo, nesibaigiančių pilietinių konfliktų ir, kartkartėmis, nuo naujo genocido.

Nenuostabu, kad šis kraštas traukia visų konfesijų krikščionių misionierius. Šis nesumeluotas žmonių sielvartas, nuolatinė žmonių kančia skatina daugelį altruistų, filantropų ir krikščionių dvasininkų palikti Europos ar Amerikos gerovę ir kovoti su tuo, ką lengva atpažintį kaip blogį.

Afrikos krikščionybės istorinės šaknys

Afrikos krikščioniškoji istorija turi gilias šaknis. Egiptas buvo krikščionių Bažnyčios lopšys, tvirtovė ir atrama. Etiopijos Bažnyčia nuo pirmųjų amžių žygiavo savo unikaliu keliu. Į Bažnyčios istoriją pateko afrikiečiai, pakeitę krikščioniškosios teologijos raidą: Tertulijonas, Klemensas Aleksandrietis, Origenas, Atanazas Didysis, Kiprijonas ir daugelis kitų. 

Origenas Aleksandrietis. Vienas įtakingųjų Afrikos teologų

Deja, po Afrikos islamizacijos, krikščionybės įtaka žemyne sumažėjo iki minimumo. Visgi, tai nereiškė, kad krikščionybė visiems laikams nuslopo – XV-XVI amžiuje krikščioniškos misijos iš naujo atrado Afriką. Pirmieji misiją vykdė portugalai ir ispanai, o po to prisijungė ir likusi Europa. 

Gaila, bet tais laikais pagrindiniai Europos šalių interesai Afrikoje buvo ne religiniai, o ekonominiai. Klestėjo prekyba vergais, iš žemyno buvo išvežami ištekliai, o su vietos gyventojais buvo elgiamasi visiškai nepagarbiai. Tolesnis Afrikos kolonizavimas padalijo žemyną į Europos įtakos zonas. Tik kelioms valstybėms pavyko išsaugoti nepriklausomybę. 

Krikščionių, ypač protestantų, misija, kuri sutapo su kolonizacija, dažnai buvo laikoma šios kolonistinės plėtros dalimi. Šiandien, kai trečdalis afrikiečių save laiko krikščionimis, sunku įsivaizduoti, kad anksčiau į krikščionybę buvo žiūrima priešiškai. Vienose šalyse protestantų misija buvo sėkminga, kitose, pavyzdžiui, ortodoksiškoje Etiopijoje (Abisinijoje), beveik visos britų „misionierių“ pastangos buvo sėkmingai atremtos. 

Kaip pastebėjo profesorius Bolotovas savo trumpoje esė apie Etiopijos Bažnyčios istoriją, afrikiečiai suprato, kad vieną dieną atvyksta misionieriai, o kitą – kareiviai. Misionieriai apgailestavo, kad „afrikiečiai neturi nieko pastovaus, išskyrus savo nepastovumą“. Vis dėlto, nepaisant atviro vietinių gyventojų išnaudojimo, Afrikoje įsitvirtino įvairios krikščionių Bažnyčios ir perėmė jos kultūrą.

Afrikos krikščionybė šiandien

Šiandien krikščionybę Afrikoje atstovauja daugybė krikščionių Bažnyčių. Dauguma jų yra protestantų denominacijos, kurios sugebėjo prisitaikyti prie Afrikos kultūros, ją transformuoti ir įtraukti į savo pamaldas. Katalikų misija taip pat yra aktyvi. Rytų Afrikoje nuo XX a. pradžios vis didesnį pagreitį įgauna Aleksandrijos Ortodoksų Bažnyčios misija. 

Ruslanas Jarockis Afrikoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Stačiatikybė (ortodoksinė krikščionybė) XX a. pasiekė Ugandą ir Keniją ir šių šalių tikintieji tapo stipria, dinamiška Aleksandrijos Bažnyčios dalimi. Kovos už nepriklausomybę metu Kenijoje ortodoksinė krikščionybė trumpam buvo uždrausta, nes ortodoksai palaikė išsivadavimo judėjimą, o katalikai ir protestantai daugiausia palaikė kolonijinę valdžią. Tai labai padėjo ortodoksams po Kenijos nepriklausomybės atkūrimo.

Metropolitas Makarijus dalina labdarą.
Asmeninio archyvo nuotr.

Šiandien, siekdama padėti vietos gyventojams, Aleksandrijos Ortodoksų Bažnyčia pradėjo plataus masto veiklą įvairiose Afrikos dalyse. Legendinis pasiaukojančių graikų misionierių darbas davė gausių vaisių. Stačiatikybė greitai įsitvirtino ir įleido gilias šaknis tarp vietos gyventojų. 1982 m. Nairobyje atidaryta arkivyskupo Makarijaus III krikščionių ortodoksų kunigų seminarija padarė didžiulę įtaką visos misionieriškos veiklos Afrikoje raidai. Ši seminarija rengia dvasininkus visam Afrikos žemynui. Po jos atidarymo Ortodoksų Bažnyčia Rytų Afrikoje sparčiai augo.

Pagrindiniai iššūkiai Afrikos ortodoksams

Du pagrindiniai iššūkiai, su kuriais pastaraisiais metais susidūrė Afrikos ortodoksija, yra COVID-19 plitimas ir Maskvos patriarchato (Rusios Ortodoksų Bažnyčios) schizmatinė veikla. Kalbant apie Bažnyčią Afrikoje pandemijos metu, tai buvo sunkus išbandymas žmonėms, kurie myli ir nori bendrauti. Tiesioginės pamokos buvo sustabdytos ne tik Afrikos mokyklose, bet ir seminarijose. Socialiniam darbui taip pat prireikė naujos energijos ir išteklių. Tačiau galima teigti, kad padėtis pamažu gerėja, o pradėti projektai toliau įgyvendinami.

Afrikos vaikai. Asmeninio archyvo nuotr.

Antru rimtu iššūkiu tapo destruktyvi Maskvos patriarchato veikla Afrikoje. Afrika tokia plati, ir čia veiklių žmonių bei lėšų poreikis toks didelis, kad į ją gali tilpti visi norintys pasidarbuoti. Tačiau atsakydamas už tai, kad Aleksandrijos patriarchas Teodoras II 2019 m. pripažino Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios nepriklausomybę, Maskvos patriarchatas Afrikoje organizavo paralelinę Aleksandrijos patriarchatui struktūrą. „Misionieriai“ iš Rusijos, papirkinėjimu ir materialinės gerovės pažadais iš neturtingų Afrikos kunigų formuodami „opoziciją“, sugebėjo į Maskvos patriarchatą patraukti kelias dešimtis Aleksandrijos patriarchato dvasininkų. 

Dažnai tie kunigai elgėsi apgaulingai, savo „atsivertimą“ slėpdavo nuo savo parapijiečių . Kai kuriuos iš jų vėliau parapijiečiai išvarė. Daugelis jų po kurio laiko grįžo į Aleksandrijos patriarchatą. Nepaisant to, kad prieš Aleksandrijos Bažnyčią pradėta energinga šmeižto kampanija, ši ardomoji veikla neabejotinai sustiprino Afrikos ortodoksiją. Konkurencijos, nors ir tokios, buvimas paskatino vietos bendruomenių vadovus, vyskupus atkreipti dėmesį į tikrai egzistuojančias problemas ir dar labiau sustiprinti savo parapijas.

Ką Afrikoje daro misionieriai

Pagrindinė krikščionių tarnystė Afrikoje yra tarnavimas vaikams. Dėl europiečiams neįsivaizduojamo skurdo lygio ir bado kasmet miršta daugybė vaikų. Daugiausia pastangų ir lėšų skiriama našlaičių namams ir mokykloms organizuoti. Todėl daugelis afrikiečių kunigų, pradedančių šį svarbų darbą, automatiškai tampa dešimčių ar net šimtų afrikiečių vaikų „tėvais“.

Asmeninio archyvo nuotr.

Turėdami šiek tiek patirties Rytų Afrikoje, ne kartą įsitikinome šios misijos sėkme. Žinoma, visi Kenijos našlaičių namai ir mokyklos yra labai pažeidžiami, jie neturi nuolatinės materialinės paramos, tačiau, priešingai ekonomikos ir logikos dėsniams, jie neužsidaro, o tęsia savo veiklą.

Ar šiandien reikėtų remti krikščionis Afrikoje? Mano giliu įsitikinimu, Europos krikščionių bažnyčios ir labdaros organizacijos turi tęsti savo veiklą Afrikoje.

Nepaprastai svarbu suvokti, kad mes esame Bažnyčia. Žinodami, kad Kristus turi vieną Bažnyčią, ir žinodami, kad mūsų tikėjimo broliai miršta nuo bado, ligų ir vandens trūkumo, negalime būti abejingi. Krikščioniškas įsakymas yra padėti savo artimui ir „nešti vieni kitų naštas“. Didžiulis solidarumas, kurį visi parodė, kai dėl karo ėmė padėti ukrainiečiams, kuo tik galėjo, kilo iš to, kad Rusijos karą prieš Ukrainą išgyvename kaip savo karą. Jis labai arti mūsų ir mūsų šeimų. Labai svarbu patirti Afriką kaip savą. Barbariškumas, kurį jau penkis mėnesius stebime kaimyninėje šalyje, yra įprastas Afrikoje. Tarnaudami afrikiečiams vykdome Kristaus įsakymus.

Afrika iš tiesų yra vienas skurdžiausių pasaulio žemynų. Pilietiniai karai, genocidas, badas, sausra, ŽIV, priverstinė emigracija, smurtas prieš moteris, sveikatos priežiūros ir švietimo trūkumas – visa tai labai traukia krikščionių misionierius. Dešimtys tūkstančių Afrikos vaikų eina miegoti tuščiais skrandžiais. Ši rykštė yra akivaizdi ir ją reikia nedelsiant spręsti. Tai atvejis, kai delsimas yra mirtinai pavojingas.

Apibendrinimas

Pagalba žmonėms Afrikoje krikščioniui yra neįtikėtina dvasinė patirtis. Dažnai manome, kad keičiame vaikų gyvenimus, nors iš tiesų jie keičia mus. Kasdienis susitikimas su neslepiamu žmogiškuoju sielvartu padeda mums būti žmoniškesniems ir susitikti su Dievu. Ne paslaptis, kad žmonės yra laimingesni, kai gali ką nors duoti kitiems, nei kai tai gauna ir pasiima. Davidas Livingstonas, Albertas Šveiceris, Šarlis de Fuko ir daugelis kitų yra puikūs to pavyzdžiai.

Pradėti tarnauti Afrikoje lengva. Aleksandrijos Ortodoksų Bažnyčia yra labai atvira, jei esate atviras ir nuoširdus. Pradėję nedidelį darbą Rytų Afrikoje, kreipėmės į Kenijos metropolitą Makarijų, prašydami leidimo dirbti ir patarimo. Ir mes jį gavome. Savo gyvenimą paskyręs tarnystei Afrikoje, metropolitas turi didžiulę patirtį ir gali mums pasakyti, kur iš tiesų labiausiai reikia pagalbos. 

Kaip žinote, skurdžiose šalyse visada pasitaiko sukčiavimo atvejų. Dažnai, prisidengdami humanitarine veikla, įvairūs šarlatanai, norėdami asmeniškai praturtėti, bando kurti netikras našlaičių namų ir mokyklų interneto svetaines. Todėl bendradarbiaudami su Aleksandrijos Bažnyčia sumažinsite savo riziką.

Pasaulyje yra daug sielvarto. Dievas suteikia skirtingiems krikščionims galimybę padėti skirtingiems žmonėms. Tai ne varžybos, ne kova dėl stipendijų; kiekvienas turi daryti tai, ką Dievas jį kviečia daryti, nes tada žmogus yra savo vietoje. Vieni žmonės dirba Ukrainoje, kiti – Korėjoje, treti – Indijoje, ketvirti – Afrikoje.

Manau, kad Afrika mus visus nustebins. Nuoširdus, beveik vaikiškas tikėjimas yra galinga jėga, kuri po truputį keičia viską aplinkui.

Ruslanas Jarockis yra savanorių iniciatyvos „Afrikos vaikai“ vadovas, straipsnių ortodoksas.lt autorius.