Ką reiškia šv. Pauliaus žodžiai: „Kas įžengs į dangų? – tai yra Kristaus atsivesti...“ (Rom 10, 6-7)
„Mozė rašo apie teisumą iš įstatymo: Jį vykdydamas žmogus juo gyvens. Teisumas iš tikėjimo kalba: „Nesakyk savo širdyje: Kas įžengs į dangų? – tai yra Kristaus atsivesti; arba: Kas nusileis į bedugnę – būtent Kristaus iš numirusių atsiimti“. Bet ką jis sako? – Arti tavęs žodis: jis tavo burnoje ir tavo širdyje, – tai reiškia mūsų skelbiamą tikėjimo žodį. Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą.“
Kodėl apaštalas Paulius kalba apie lipimą į dangų ir nusileidimą į pragarą? Ką reiškia šie žodžiai?
Senojo Testamento kontekstas
Visų pirma, šie žodžiai – tai Pakartoto įstatymo parafrazė:
„Tikrai šis įsakymas, kurį šiandien tau duodu, nėra tau nei per sunkus, nei per tolimas. Jis nėra danguje, kad turėtumei sakyti: 'Kas iš mūsų gali užlipti į dangų jo mums parnešti ir perduoti, kad galėtume jo laikytis?' Jis nėra nei anapus jūros, kad turėtumei sakyti: 'Kas iš mūsų gali persikelti anapus jūros jo mums parnešti ir perduoti, kad galėtume jo laikytis?' Ne! Tas žodis yra tau labai arti, – jis yra tavo lūpose ir tavo širdyje, kad vykdytumei“. (Įst 30, 11-14)
Šiais žodžiais Mozė sako, kad žydai negali pasiteisinti, jog negali vykdyti įstatymo, nes jo nesupranta ar negavo. Jie negali sakyti, kad reikia užlipti į dangų „pas Dievą“ ir jį parnešti, nes Mozė jį gavo iš Dievo ir paskelbė. Tai nėra ir kažkokia tolimųjų kraštų išmintis, nereikia persikelti anapus jūros, kad ji taptų pasiekiama. Įstatymo esmė – meilė Dievui ir artimui – yra įrašyta kiekvieno žmogaus širdyje.
Mozės Įstatymo teisumas ir Jėzaus teisumas
Apaštalas Paulius laiške romiečiams priešina teisumą, kylantį iš įstatymo vykdymo, ir teisumą, kylinatį iš tikėjimo į Viešpatį Jėzų. Taigi, jeigu Mozė sako, kad Įstatymo nevykdymas negali būti pateisintas nesuprantamumu ar nepasiekiamumu, taip ir tikėjimas į Jėzų nepateisinamas jo „tolumu“. Jėzus ir žinia apie jį yra pasiekiami.
Jėzus mirė, bet Dievas Jį prikėlė, todėl nėra prasmės sakyti, kad kažkas turėtų nusileisti į pragarą Jo iš mirusiųjų prikelti. Jėzus įžengė į dangų, bet atsiuntė Šventąją Dvasią, per kurią yra arti kiekvieno širdies, todėl nėra prasmės sakyti, kad po įžengimo į dangų kažkas turėtų ten pakilti ir jį parvesti. Jis yra šalia.
Apaštalas Paulius cituoja ir Mozės žodžius „arti tavęs žodis“. Kai kurie Bažnyčios Tėvai tiesiai sako, kad čia „žodis“ reiškia ir Dievo Žodį – Kristų. Bet jis reiškia ir skelbimą (kerigmą) – kaip Įstatymas buvo paskelbtas tiesiai žydams, taip ir Kristus.
Kristaus nereikia parvesti, nes, viena vertus, Jis yra arti kaip Dievo Žodis, kita vertus todėl, kad apie Jį žinią skelbia jo paskirtieji apaštalai. Kaip Įstatymo atveju jie negalėjo teisintis, kad apie įstatymą negirdėjo ar jo nesuprato, taip Kristaus atveju negalėjo teisintis, kad žodis apie Jį jų nepasiekė. O Kristaus teisumą jie gali priimti „širdimi įtikėję“, kaip išganymą – „lūpomis išpažindami“. Išpažindami, kad „Jėzus yra Viešpats“ ir „Dievas prikėlė tą Jėzų iš mirusiųjų“ – tą patį, ką apaštalai skelbė šv. Sekminių dieną (Apd 2,22-24).
