Bažnytinių vertybių konfiskacija 1922 m.

Raudonarmiečiai niokoja cerkvę.
Nuotr. iš knygos: Баданин, М., 2017, Духовные истоки Русской революции. Спб: Ладан

Simpatizuojantys marksistinėms-leninistinėms idėjoms žmonės dažnai galvoja, kad „prie Lenino“ viskas buvo gerai, o visi siaubai prasidėjo prie Stalino. Iš tiesų, perteklinės jėgos vartojimas, represijos ir krikščionių persekiojimai prasidėjo jau valdant Vladimirui Leninui. Ryškiausias to pavyzdys - 1922 m. bažnytinių vertybių konfiskacijos kampanija, kurios tikslas, kaip matysime, buvo Bažnyčios kaip institucijos sunaikinimas.

Priešistorė - badas

1922 m. Tarybų Rusija vis dar kentėjo nuo bado, kuris prasidėjo dėl pilietinio karo metu (1917-1922 m.) bolševikų vykdytos karinio komunizmo politikos. Rusijos imperijos laikais žemė priklausė žemvaldžiams (stambiems ar smulkiems ūkininkams), jie savo produkciją parduodavo už pinigus, kurių vertę užtikrino valstybės aukso rezervas, surinktas derlius priklausė patiems ūkininkams (jeigu jie buvo tik žemės nuomininkai ar samdomi darbininkai, tuomet atlygio schema taip pat buvo aiški). Kiekvienas ūkininkas laisvai galėjo kaupti produkcijos atsargas nederliaus metams, todėl katastrofinių badų nebūdavo. Revoliucija suardė šią įprastą schemą.

Atėję į valdžią bolševikai nacionalizavo (padarė valstybės nuosavybe) visus bankus, indėlius, pramonės objektus, taip pat žemę, jos gelmes ir miškus. Kadangi jie tikėjosi, kad pinigai savaime „atmirs“ ir ideali komunistinė visuomenė gyvens be jų, tai nesirūpino kurso stabilumu, prasidėjo hiperinfliacija, pinigai faktiškai tapo beverčiais. Bet kažkaip aprūpinti miestus ir kariaujančią kariuomenę maistu vis tiek reikėjo. Jei vieno kaimo žmonės galėjo apsikeisti savo gėrybėmis, vykdyti natūralius mainus, tai kariuomenė, grubiai tariant, už grūdus kažko negalėjo pasiūlyti. Todėl ir prireikė karinio komunizmo gėrybių perskirstymo principo.

Principas buvo labai paprastas - kariuomenė tiesiog surinkdavo (atimdavo) iš ūkininkų jų gėrybes, o tada perskirstydavo miestams, kariuomenei ir kaimams. Visos Rusijos Centro Vykdamasis Komitetas numatydavo normas, kiek reikia maisto vienam žmogui išgyventi, tas kiekis buvo neliečiamas, o perviršis buvo paimamas arba be atlygio (1918 m.), arba beveik be atlygio (vėlesniais metais). Kokią dalį perviršio palikti ateities sėjai ir pan. palikti taip pat nustatydavo valdžia, bet dažnai konfiskuojama galėjo būti viskas iki paskutinio kiaušinio. Kad liktų motyvacija dirbti, buvo įvesta visuotinė darbo prievolė (net ir dvasininkus prievarta varydavo į laukus, kad jie dirbtų žemę).

1921 m. šalyje prasidėjo sausra, o karinio komunizmo sąlygomis tai reiškė visišką katastrofą. Nors sovietmečiu (ir dabar, komunizmo simpatikų) buvo sakoma, kad dėl prasidėjusio masinio bado buvo kalta tik sausra (o ne komunistų politika), bet ar ne keistas sutapimas, kad lygiai pat blogos gamtos sąlygos sukėlė masinį badą komunistinėje Kinijoje 1959-1961, o komunistinėje Kambodžoje - 1975 metais? Iš kur toks sutapimas, kad pakeitus santvarką šalį apima gamtos nelaimės ir prasideda badas?

Tikroji tiesa, žinoma, tame, kad sausros vyko ir vyksta nuolatos, štai ir 2020-2021 m. Lietuvoje buvo sausra, tačiau masinis badas neprasideda, nes egzistuojanti santvarka leidžia ūkininkams sukaupti atsargas, o valdžiai pasinaudoti finansiniais mechanizmais padariniams sušvelninti. Karinio komunizmo sąlygomis visi šie mechanizmai buvo sugriauti ir todėl prasidėjęs badas nusinešė 5 milijonus žmonių gyvybių.

Badas“. I. Vladimirovo pav.
Wikimedia.org

Tarybų Rusiją pradėjo krėsti neramumai. Pavolgyje badas (1921) buvo toks žiaurus, kad žmonės mirdavo masiškai, galima rasti į krūvą sukrautų išsekusių žmonių lavonų nuotraukas (panašu, kad buvo netgi kanibalizmo atvejų). Prasideda valstiečių sukilimai: 1918-1921 - Baškirijoje, 1919 - Simbirsko gubernijoje, 1920-1921 - Tambove, 1921-1922 - Vakarų Sibire ir daug kitų. Šių sukilimų pagrindą sudarė ne kokie „baltieji ar monarchistai, o paprasčiausiai alkani ūkininkai. 1921 m. prieš bolševikus sukilo Kronštato jūreiviai, kurie kažkada buvo viena pagrindinių juos rėmusių jėgų. Visų sukilimai buvo numalšinti ginklu.

Siautėjant badui ir pilietiniam baltųjų-raudonųjų karui peraugant į bolševikų karą su eiliniais žmonėmis, reikėjo staigių ir radikalių pokyčių. Vienas tų pokyčių buvo 1921 m. Lenino įvesta „Naujoji Ekonominė Politika“ (NEPas). Antrasis žingsnis buvo 1922 m. agresijos nukreipimas į Bažnyčią. 

Dekreto apie vertybių konfiskavimą paskelbimas

1922 m., kai monarchistai faktiškai buvo sutriuškinti, o inteligentai masiškai tremiami iš šalies traukiniais ir garlaiviais (žr. „Filosofų garlaivio“ istoriją, kai keliais garlaiviais buvo ištremti beveik visi didieji rusų filosofai), liko paskutinis su komunizmu nesuderinamas visuomenės institutas - Bažnyčia. Pagal komunistinę ideologiją, Bažnyčia turėjo mirti kaip ir pinigai, idealioje komunistinėje visuomenėje religijos turėjo nebūti, o religijos vietą faktiškai užėmė komunistinės idėjos. Taigi, Leninui gimė genealus planas, kaip nukreipti visuomenės agresiją šalin nuo bolševikų ir tuo pačiu susidoroti su Bažnyčia, panašiai kaip kažkada imperatoriui Neronui - apkaltinti krikščionis dėl visų nelaimių.

Sausio mėnesį Visos Rusijos Centro Vykdomojo Komiteto prezidiumas priėmė sprendimą apie „Viso Bažnyčios turto likvidaciją“, visos parapijos ir vienuolynai turėjo aprašyti valdžiai savo turtą. Vasario pabaigoje priimtas dekretas „Apie Bažnyčios vertybių konfiskaciją pagalbai badaujantiems“, kuris įgalino specialias komisijas konfiskuoti turtą. Šių sprendimų tikruosius motyvus puikiai išdėstė pats Vladimiras Leninas kovo mėnesį, savo slaptame laiške Molotovui ir politbiuro nariams, kurio originalas yra saugomas Rusijos valstybinio socialinės-politinės istorijos archyve (Ф. 2. Оп. 1. Д. 22947. Л. 1–4, 9). Laiške Leninas rašo:

Dabar ir tik dabar, kai išbadėjusiose vietovėse valgomi žmonės, o keliuose guli šimtai, jei ne tūkstančiai lavonų, mes galime (ir todėl privalome) bažnyčios vertybių konfiskavimą atlikti pačia įnirtingiausia ir negailestingiausia energija, nesibodėdami nuslopinti bet kokį pasipriešinimą. Dabar ir tik dabar didžioji valstiečių masių dauguma bus arba už mus, arba, bet kokiu atveju nepajėgs niekaip rimtai paremti saujelės juodašimtininkų dvasininkų ir reakcingų miestelėnų, kurie gali ir nori išbandyti smurtinio pasipriešinimo tarybų dekretui politiką.

Bet kokia kaina reikia ryžtingiausiu ir greičiausiu būdu atlikti bažnytinių vertybių konfiskavimą, [nes] tuo mes galime apsirūpinti kelių šimtų milijonų aukso rublių fondu (reikia prisiminti gigantiškus kai kurių vienuolynų bei lavrų turtus). Be šio fondo visiškai neįsivaizduojamas joks valstybės darbas apskritai, jokia ekonominė raida,  o, konkrečiai, joks savo pozicijų gynimas Genujoje. Turime bet kokia kaina paimti į savo rankas šį kelių šimtų milijonų aukso rublių (o gal ir kelių milijardų) fondą. Ir tai galima sėkmingai padaryti tik dabar. [...]

Kuo daugiau reakcingos dvasininkijos ir reakcingos buržuazijos atstovų šia proga pavyks sušaudyti, tuo geriau. Reikia dabar šią publiką taip pamokyti, kad kelis dešimtmečius jie iš viso nedrįstų galvoti apie kokį nors pasipriešinimą.

Iš laiško turinio akivaizdu, kad Leninui mažai rūpi badas ir badaujantys žmonės (nebent rūpi tuo atžvilgiu, kad jie pikti ir pavargę, todėl arba nepajėgs paremti sukilimo, arba bus už vertybių konfiskavimą „badaujančiųjų naudai). Kas iš tikrųjų rūpėjo Leninui - valstybės aparato funkcionavimas, biudžeto surinkimas, ir... tarptautinės derybos Genujoje (kur buvo sprendžiama dėl naujos Europos situacijos po I pasaulinio karo). Tuo pačiu tai buvo gera proga sušaudyti kuo daugiau dvasininkų. 

Propagandinis plakatas
„Badas-voras smaugia Rusijos valstiečius.
Bažnyčių auksas privalo būti panaudotas
alkanųjų gelbėjimui nuo mirties

Propagandinio laikraščio puslapis
„Piliečiai! Supraskite pagaliau.
Badas pasiekė siaubingą lygį. Duonos nėra
Reikia už auksą pirkti duoną iš užsienio.
Mes - vargšai. O bažnyčiose ir katedrose brangenybių pilna.
Ne krikščionys, o žvėrys yra tie, kas sakys - 'neduosime. Tegu miršta' “

Propaganda žmones tikino, kad tai Bažnyčia kalta dėl bado, ji sukaupė milžiniškus turtus, auksą, brangakmenius, bet nesidalija su žmonėmis. Atėmus iš Bažnyčios visą turtą šalis suklestės ir badas baigsis (atkreipkite dėmesį, tokia dviveidystė būdinga visam sovietmečiui - Lenino laiške išdėstyti vieni motyvai, o oficialioje propagandoje - visai kiti, kilnūs).

Bažnyčia iš tikro sutiko atiduoti tą turtą, kuris nenaudojamas liturginėms reikmėms (nesutiko duoti Eucharistijos taurių, patenų, liturginių rūbų ir kt.). Bet ir to, gerai pagalvojus, ji daryti neprivalėjo, nes niekas neturi teisės reikalauti svetimo turto. Visgi, net ir sutikimas atiduoti visas vertybes, išskyrus liturginius reikmenis Bažnyčios neišgelbėjo, nes tikrieji plano tikslai buvo visai ne pagalba badaujantiems.

Vertybių konfiskavimo procesas

Lenino laiškas, atskleidžiantis tikruosius kampanijos motyvus, buvo parašytas kaip reakcija į įvykius Ivanovo-Voznesensko gubernijoje, Šujoje. Ten kovo 14 dieną turėjo įvykti katedros vertybių konfiskacija. Iki tos dienos parapijiečiai stengėsi derėtis su konfiskacijos komisija, kokias vertybes atiduoti, nenorėdami perduoti liturginių indų ir šventųjų ikonų, netgi siūlė vietoje Bažnyčios turto badaujantiems pririnkti maisto bei kitų produktų. Komisija į tikinčiųjų siūlymus dėmesio nekreipė ir buvo pasiryžusi konfiskuoti viską, kas vertinga materialiu požiūriu, nes, žinoma, nebuvo suinteresuota rinkti paramą badaujantiems.

Šujos katedra

Kovo 14 d. įvyko pirmas bandymas konfiskuoti turtą. Tikintieji su kunigu Pavelu Svetozarovu susirinko į pamaldas ir budėdami laukė komisijos. Komisijai atėjus, ji reikalavo, kad kunigas lieptų tikintiesiems skirstytis. Iš pradžių kunigas atsisakė, vėliau, verčiamas, paprašė tikinčiųjų skirtytis, į ką jie nekreipė dėmesio. Įvyko tikinčiųjų ir komisijos susistumdymas, dėl kurio komisijai teko pasitraukti. Tikintieji šlovino Dievą ir dėkojo už pirmąją pergalę, bet miestelio vykdomasis komitetas nesiruošė pasiduoti, vakare mieste buvo paskelbta karinė padėtis.

Kovo 15 d. komisija jau atėjo su milicija ir raudonarmiečiais. Tikinčiųjų minia laukė aikštėje priešais šventovę (katedros ginti susirinko apie 3-6 tūkst. žmonių, kai iš viso miestelyje gyveno 23 tūkst.). Susistumdymas su teisėsauga virto riaušėmis, kariuomenė atsivežė du kulkosvaidžius ir iš pradžių šaudė žmonėms virš galvų, po to - į minią. Tikslus žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius nėra žinomas (nes liudijimas, kad net tavo šeimos narys dalyvavo tuose įvykiuose buvo inkriminuojantis), bet sovietų valdžios duomenimis žuvo 4, sužaloti - 10 žmonių. 

Po įvykių prasidėjo aktyviausiųjų katedros bendruomenės ir aplinkinių parapijų narių teismai už sukilimą prieš bolševikų valdžią. Daugybė žmonių gavo laisvės atėmimo bausmes, katedros klebonas - kun. Pavelas Svetazorovas, jį palaikęs kitos parapijos kunigas - Joanas Roždestvenskis ir aktyvus parapijietis Piotras Jazykovas nuteisti mirties bausmei - sušaudyti. Juos tris, kartu su keturiais žmonėmis (trys vyrai ir viena mergina), žuvusiais aikštėje, Bažnyčia paskelbė kankiniais. 

Šujos įvykių kankinių ikona
(Ivanovo-Voznesensko šventųjų sinaksė)

Visa tai tebuvo siaubingo, didesnio proceso pradžia. Bažnyčių plėšimui, susidorojimui su dvasininkais buvo duota žalia šviesa, o kartu buvo nutarta Bažnyčią sunaikinti ir iš vidaus. Kunigus, kurie sutiko atiduoti visas vertybes, įskaitant liturginius indus, atsiriboti nuo savo bažnytinės vadovybės ir pripažinti sovietų valdžią kaip progresyvią, bolševikai skelbė vieninteliais „teisingais“ ir leido jiems registruoti save kaip religinę organizaciją, tuo tarpu kai tikrajai Bažnyčiai jokio juridinio statuso įgyti neleido. Taip Bažnyčioje atsirado schizma tarp probolševikinės „Gyvosios Bažnyčios“ ir tikrosios Ortodoksų Bažnyčios. O kitas bolševikų žingsnis buvo suimti tikrosios Bažnyčios vadovybę ir ją likviduoti (kas pavyko nepilnai).

Gegužės mėnesį, tuo pačiu metu, kai vyko „Gyvosios Bažnyčios“ registracija, teismas paskyrė Maskvos ir Visos Rusios patriarchui Tichonui kardomąją priemonę - namų areštą. Nuo to laiko prasidėjo areštų ir suėmimų virtinė, patriarchas buvo represuojamas iki pat 1925 metų, kai mirė nuo širdies nepakankamumo (kitų teigimu - buvo nužudytas). Už savo kentėjimus ginant krikščionių tikėjimą, patriarchas Tichonas Bažnyčios paskelbtas šventuoju.

Šv. Tichonas Belavinas.
Maskvos ir Visos Rusios patriarchas,
buvęs Vilniaus arkivyskupas 

Po jo mirties Bažnyčioje prasidėjo laikas, kai nebuvo patriarcho, vietoje jo laikinai valdė locus tenens (laikinasis pavaduotojas), kitu laiku - netgi to laikinojo pavaduotojo laikinasis pavaduotojas. Tik 1943 m. pavyko vėl atstatyti normalią bažnytinę valdžią.

Konfiskuotos mitros

Suimtų bei sušaudytų dvasininkų buvo gerokai daugiau. Pavyzdžiui, dėl tariamo pasipriešinimo bažnytinių gėrybių konfiskavimo procesui, buvo sušaudytas Peterburgo metropolitas Venjaminas Kazanskis. 1923 m. visiems suimtiesiems dvasininkams buvo sukurtas lageris Solvkuose. Bažnyčios gyvenimas buvo paralyžiuotas, nes visa vadovybė arba emigravo su atsitraukiančiais baltaisiais, arba buvo suimta/sušaudyta, arba atsižadėjo Bažnyčios ir prisijungė prie „progresyviųjų“ dvasininkų schizmos. 1924 metais lageriuose ir kalėjimuose jau kalėjo apie pusę Rusijos episkopato - 66 vyskupai, represuota 10 tūkst. dvasininkų ir su Bažnyčia susijusių žmonių, iš jų apie 2 tūkst. sušaudyta.

Apibendrinimas

Bažnytinių vertybių konfiskacijos kampanija puikiai parodo, kad komunistų valdžios žiaurumas - visai ne Stalino laikų fenomenas. Jis egzistavo jau pirmais sovietų Rusijos metais, kai valdė dar pats Leninas. Jis susijęs su pačia komunizmo idėjų prigimtimi. 

Kaip pastebi Jordanas Petersonas, problema visai ne blogas Stalino (ar kitas) asmuo, ne netinkamas taikymas, o pats sumanymas. Neįmanoma perdalyti visuomenės turtų kažko neapvagiant; neįmanoma kažko apvogti nenaudojant smurto ir kitų kontrolės formų. Taip pat neįmanoma vykdyti masinio smurto ir vagysčių, jei visuomenėje egzistuoja bent viena nepriklausomos minties organizacija. Šiuo atveju - Bažnyčia, kuri, kaip puikiai suprato Leninas, geresnio gyvenimo sąlygomis savo kritika galėjo įkvėpti sukilimą prieš bolševikus. 

Konfliktas su Bažnyčia nebuvo istorinis atsitiktinumas, kaip ir badas po karinio komunizmo politikos. Tai buvo dėsningumas, nes totalinius pokyčius ir totalinę visuomenę kontrolę įmanoma įvesti tik įvedus totalitarizmą. Ir jau tais pirmais sovietmečio metais matome totalitarizmo gimimą. 

Post Scriptum

Beje, Lenino fantazija apie kelių šimtų milijonų aukso rublių (o gal ir kelių milijardų) fondą Bažnyčioje po visos kampanijos taip ir liko fantazija. Konfiskavus visą Bažnyčios turtą buvo surinkta 4,6 milijonai aukso rublių. Pati konfiskavimo kampanija, su visais komisijų organizavimais, antireliginė propaganda ir t.t.. galėjo kainuoti virš 2 milijonų aukso rublių (vien konfiskavimo komisijų techninės išlaidos sudarė 1,5 mln. aukso rublių). Ir tai dar ne viskas - po kampanijos prasidėjo masiniai teismai, kuriuose buvo teisiami komisarai bei valdininkai, nes nemaža dalis likusios sumos buvo išvogta. Didžioji to, kas liko padengus kampanijos išlaidas ir kas liko neišvogta, buvo skirta kariuomenei ir valdžios organams išlaikyti. 

Parama

Mūsų projektą galite paremti:

Contribee PayPal

Populiarūs įrašai