Kodėl Jordano Petersono knygos tokios populiarios?


Psichologas Jordanas Petersonas pastaraisiais metais tapo visame pasaulyje itin populiaria, bet poliarizuojančia figūra. Vieni jį be galo mėgsta, kiti - nekenčia. Bet kai 2019 m. buvo išleista jo pirmoji knyga lietuvių kalba, 12 gyvenimo taisyklių: chaoso priešnuodis (vert. D. Vilkelytė, išleido „Tyto alba“), viešoji erdvė bemat prisipildė jo kritikos. 

„Naujajame Židinyje“ Laurynas Peluritis lygino J. Petersono knygas su teleparduotuvės „prekyba garpuodžiais“, vadino jį „koučeriu“, pabrėžė, kad „jis - ne filosofas“, ir kad jo knygos daugiau pasako apie skaitytojus, nei apie jį (suprask, skaitytojai, pasak kritiko, yra „marginalizuoti jauni vyrai“, „labai aiškus nelaimingų žmonių segmentas“). J. Petersonas vaidina „išminčių“, o iš tikrųjų tėra eilinis diletantas, kuriam „trūksta filosofinio išsilavinimo“; „koučeris“, su „labai savotiškomis (ir dažnai paviršutiniškomis)“ religinių pasakojimų interpretacijomis.

„Bernardinai.lt“ Kristina Tamelytė įžvelgia socialinį darvinizmą, idėją „išlieka stipriausieji“, nesupranta, kodėl žmogus lyginamas su gyvūnais. Taigi, jo etika pasirodo esanti nekrikščioniška, nyčiška, propaguojanti „antžmogiškumą“, žmonijos skirstymą į „sėkmingus“ ir „lūzerius“, žodžiu, „Alfa patino“ pažiūras, L. Peluričio žodžiais. „Kiekvienas už save, tokia yra Petersono filosofijos dogma,“ - rašo K. Tamelytė.

Negailėjo kritikos knygai ir pati jos vertėja, Dalia Vilkelytė. Radijo laidoje ji taip pat sakė, kad J. Petersonas tik vaidina protingą, „cituoja radijo vaidinimus, lengvas, vaikams sutrumpintas knygeles“. Solženicyno išvis neegzistuojančią citatą pateikia, nes „reikia išpūsti nuorodų sąrašą iki 230“. Ir iš viso, ar verta skaityti taisykles, kurias parašė žmogus, „išgarsėjęs tuo, kad pats nepakluso taisyklėms“? 

2021 m. išėjus antrajai J. Petersono knygai lietuvių kalba (Kitapus tvarkos: dar 12 gyvenimo taisyklių, vertė jau ne D. Vilkelytė, o Rasa Dirgėlė, leidykla ta pati), kyla didesni klausimai. Kodėl, kaip atrodytų iš kritikų pasisakymų, Lietuvos leidyklos verčia ir publikuoja tokį šlamštą? Kodėl J. Petersonas toks populiarus tarp krikščionių? Kodėl žmonės po paskaitų prieina prie psichologo, kuris, vieno kritikų žodžiais, „atsisako „kilnaus“ gyvenimo, kai žmonės stengiasi padėti tiems, kurie kenčia“ ir verkdami pasakoja, kaip J. Petersonas jiems padėjo kančioje? 

Jordano Petersono iškilimas viešumoje

J. Petersonas yra akademikas. Iki šiol jis yra Toronto universiteto psichologijos profesorius. Universiteto puslapyje galima rasti ir informaciją, kad jis yra parašęs virš 100 mokslinių publikacijų, o dar 1999 m. akademinė leidykla Routledge išleido jo pirmąją knygą „Prasmės žemėlapiai“ (angl. Maps of Meaning), kurioje yra išdėstyta jo prasmės teorija, prasmės poveikis žmogaus psichinei gerovei. Knyga susilaukė gausybės teigiamų akademikų recenzijų, Harvardo psichologijos profesorius Sheldonas H. White'as ją pavadinimo „nuostabiu žmogaus motyvacijos tyrimų praplėtimu“. Pirmoji knyga ir jos akademinė recepcija svarbi vertinant dvi išleistąsias lietuvių kalba knygas, nes, kaip galima suprasti iš 12 taisyklių įvado (žr. 31 psl.), ir to, ką pats J. Petersonas yra tiesiai sakęs interviu, dvi vėlesnės jo knygos yra praktinė, „popsinė“ Prasmės žemėlapių versija. 

Kodėl J. Petersonas taip mėgsta pabrėžti, kad jis yra psichologijos mokslų daktaras, profesoriaujantis geruose universitetuose ir turintis daugiau nei dvidešimties metų psichoterapeuto darbo patirtį? Būtent todėl, kad, kaip skaitėme ir lietuvių kritikų straipsniuose, viešumoje jį dažnai mėginama pavaizduoti šarlatanu, prasimanėliu, diletantu. Visgi, ne viskas taip paprasta, nes tas „diletantas“ yra padaręs pavydėtiną akademiko karjerą ir savo esmines idėjas apgynęs akademinėje terpėje. Vienintelė jo nuodėmė - kad drįsta rašyti populiariosios psichologijos knygas ir būti populiarus visame pasaulyje. 

Čia derėtų patikslinti, kad profesorius viešumoje rodėsi jau seniai. Jis yra kanadietis, ir internete galima rasti jo 2000-2010 metų pasirodymus Kanados televizijoje, kur jis dalyvaudavo kaip ekspertas arba diskusijų dalyvis. Tačiau tas populiarumas buvo nedidelis, jis tebuvo pilkas universiteto dėstytojas, išleidęs neaiškią knygą. Būdamas praktikuojančiu psichoterapeutu ir pedagogu, pats J. Petersonas norėjo pasiekti kuo didesnę auditoriją, todėl stengėsi organizuoti viešąsias paskaitas, o atsiradus internetui pradėjo jas filmuoti ir talpinti.

Internete, platformoje Quora gimė ir jo taisyklės (apie ką jis rašo 12 taisyklių 27 psl.). Toje interneto svetainėje galima užduoti klausimą ir susilaukti skaitytojų atsakymų. 2012 m. jis pradėjo ir pats uždavinėti bei atsakinėti į klausimus. Tada į klausimą „Kokie yra patys svarbiausi dalykai, kuriuos kiekvienas turėtų žinoti?“ atsakė 42 taisyklių sąrašu (nesistengiau gerai išversti, pasinaudojau Google roboto pagalba, bet bendra mintis bus aiški, o ir visų skaityti nebūtina):

„Sakykite tiesą.
Nedarykite to, ko nekenčiate.
Elkitės taip, kad galėtumėte pasakyti tiesą apie tai, kaip elgiatės.
Siekite to, kas prasminga, o ne to, kas naudinga.
Jei galite pasirinkti, būkite tas, kuris daro dalykus, o ne tas, kuris mato, kaip daro dalykus.
Būkite dėmesingi.
Daryk prielaidą, kad asmuo, kurio klausai, gali žinoti ką nors, ką tau reikia žinoti. Klausykite žmonių pakankamai įdėmiai, kad jie pasidalintų su jumis.
Planuokite ir uoliai dirbkite, kad išlaikytumėte romantiką savo santykiuose.
Būkite atsargūs, su kuo dalinatės geromis naujienomis.
Būkite atsargūs, su kuo dalinatės blogomis naujienomis.
Patobulinkite bent vieną dalyką kiekvienoje vietoje, kur lankotės.
Įsivaizduokite, kas galėtumėte būti, ir tada iš visų jėgų to siekite.
Neleiskite sau tapti arogantiškam ar piktam.
Stenkitės, kad vienas iš kambarių jūsų namuose būtų kuo gražesnis.
Lyginkite save su tuo, kas buvote vakar, o ne su tuo, kuo kažkas kitas yra šiandien.
Dirbkite kiek įmanoma daugiau dėl bent vieno dalyko ir pažiūrėkite, kas atsitiks.
Jei seni prisiminimai vis dar pravirkdo, atidžiai ir iki galo juos užsirašykite.
Palaikykite ryšius su žmonėmis.
Nerūpestingai nemenkinkite socialinių institucijų ar meninių pasiekimų.
Elkitės taip, tarsi būtumėte tas, kuriuo rūpinatės.
Paprašykite, kad kas nors padarytų jums nedidelę paslaugą, kad jis ar ji galėtų paprašyti jūsų padaryti tokią paslaugą ateityje.
Draugaukite su žmonėmis, kurie nori jums gero.
Nemėginkite gelbėti žmogaus, kuris nenori būti išgelbėtas, ir būkite labai atsargūs gelbėdami tą, kuris nori.
Niekas, kas gerai padaryta, nėra nereikšminga.
Prieš kritikuodami pasaulį, sutvarkykite savo namus.
Apsirenkite kaip tas, kuo nori būti.
Būkite tikslūs savo kalboje.
Stovėkite tiesiai, pečius atlošę atgal.
Nevenkite kažko bauginančio, jei tai jums trukdo – ir nedarykite be reikalo pavojingų dalykų.
Neleiskite savo vaikams daryti nieko, dėl ko jie jums nepatiktų.
Nedarykite iš savo žmonos tarnaitės.
Neslėpkite nereikalingų dalykų rūke.
Atkreipkite dėmesį, kad galimybė slypi ten, kur buvo atsisakyta atsakomybės.
Perskaitykite kūrinį, kurį parašė didis žmogus.
Paglostykite gatvėje sutiktą katę.
Palikite vaikus ramybėje, kai jie važinėjasi riedlentėmis.
Neleiskite peštukams išsisukti.
Parašykite laišką valdžiai, jei matote ką nors, ką reikia taisyti, ir pasiūlykite sprendimą.
Atminkite, kad tai, ko dar nežinote, yra svarbiau nei tai, ką jau žinote.
Būkite dėkingi, nepaisant jūsų kančių.“

Tuo metu profesoriui buvo penkiasdešimt metų, taigi, tai išsilavinusio vyro, iš vidutinio amžiaus jau po truputį žengiančio į senatvę patarimai jaunam žmogui. Turbūt kiekvienas žmogus, turintis vaikų, galvoja, ką prasmingiausio galėtų pasakyti savo vaikams - taip ir J. Petersonas, Mikhailos ir Juliano tėvas (kurie vaizduojami 12 taisyklių iliustracijose), sudėjo į jas tai, ką suprato šiame gyvenime.

Šios taisyklės patiko svetainės lankytojams ir buvo dažnai skaitomos, bet nepelnė J. Petersonui stulbinančio populiarumo. Prie pasaulinio lygio žvaigždžių jį pakylėjo viena paskaitų, nekaltai patalpinta YouTube platformoje tarp daugybės kitų jo vaizdo įrašų. Tai buvo pirma paskaita iš trijų dalių paskaitų ciklo, kuri vadinosi „Profesorius prieš politinį korektiškumą, I dalis: Baimė ir įstatymas“ (šiandien vaizdo įrašas jau pašalintas). 

Vaizdo įraše J. Petersonas kalbėjo, kodėl jį neramina atsirandančios vis naujos kalbos reguliavimo taisyklės. Kai kuriuose universitetuose, kur jam teko skaityti paskaitas, buvo specialios „politiškai korektiškos kalbos“ taisyklės, o Kanadoje buvo svarstomas (vėliau - priimtas) įstatymas C-16, pagal kurį sampratos „lytinė išraiška“ ir  „lytinė tapatybė“ įtraukiamos į Kanados žmogaus teisių aktą ir Baudžiamąjį kodeksą. Matydamas bendrą tendenciją ir pokyčius fakulteto politikoje, J. Petersonas nutarė įrašyti vaizdo įrašą, kuriame išdėstė, kodėl šiam kultūriniam ir teisiniam pokyčiui nepritaria, ir kaip jo bendraminčiai galėtų jį kartu stabdyti. 

Diskusija apie C-16 kažkuo panaši į vykusią Lietuvoje apie Stambulo konvenciją, taip pat lyčiai neutralios kalbos gairių išleidimą Vilniaus universitete. Grubiai tariant, J. Petersonas sakė, kad gender identity yra Trojos arklys, atnešantis pseudomokslą apie žmogaus prigimtį į teisės sistemą ir, paverstas įstatymu, vėliau leis bausti žmones už neteisingą kalbą. Ir nors tuo metu ilgai visi J. Petersoną viešai „durnino“, neva jis viską išsigalvojo, vėliau, prabėgus ketveriems metams, Kanados teisininkai interviu jau pripažino, kad iš tikro priimtasis įstatymas suteikia pagrindą bausti, jei asmuo „piktybiškai“ atsisako vadinti kitą asmenį jo pasirinktu įvardžiu (žr. Canada’s gender identity rights Bill C-16 explained | CBC Docs POV ). Pavyzdžiui, jeigu mama pagimdė dukrelę, o dukrelė pasakė, kad ji - vyras, ir mama atsisako šią „naująją tikrovę“ pripažinti, egzistuoja teisinis pagrindas mamą, kuri kreipiasi į dukrą įvardžiu „ji“ bausti, bet liberalieji teisininkai nuramins, kad „ši galimybė tik teorinė“ (kaip ir ramina Vilniaus universiteto rekomendacijų autoriai, kad tai - „tik rekomendacijos“). 

Galbūt tas nuobodus J. Petersono vaizdo įrašas, kur jis tiesiog perjunginėja skaidres ir monotoniškai šneka apie tai, kodėl negalima cenzūruoti kalbos ir nebūtų paplitęs, bet „progresyvieji“ Toronto universiteto studentai nutarė surengti protestą prieš retrogradišką profesorių. J. Petersonas buvo atėjęs į protestą su jais pabendrauti, vaizdo įrašas taip pat atsidūrė internete, fakultete buvo posėdis, kuriame svarstytas J. Petersono elgesys. Taip garsas apie J. Petersono nepolitkorektišką paskaitą pradėjo sklisti iš lūpų į lūpas, profesoriaus pozicijas rėmę studentai pradėjo siųsti informaciją kitiems, netrukus susidarė vaizdas, esą universitetas represuoja gender ideologijai pasipriešinusį profesorių (kas nėra visai tikslu, nes universitetas finale profesorių užstojo ir paliko pareigose, o tikroji J. Petersono svarstyta problema buvo kalbos cenzūra, o ne lytis). 

Pataikęs į tokią visam Vakarų pasauliui jautrią ir aktualią temą, J. Petersonas netrukus tapo pasauline žvaigžde, o jo YouTube kanalą atsidarę žmonės pradėjo matyti ir kitus, senesnius jo vaizdo įrašus - paskaitas apie Prasmės žemėlapius, asmenybės psichologiją, egzistencializmą, fenomenologiją (ir, taip, nors vienas kritikų juokėsi, kad J. Petersonas cituoja Heideggerį, bet jis dar ir skaitė paskaitas apie jį Toronto universitete). Tuomet, jam tapus populiariu, Penguin books leidykla jam pateikė pasiūlymą parašyti knygą apie savo idėjas. 

J. Petersonas galvojo populiariai perrašyti Prasmės žemėlapius, bet tai pasirodė nelabai patrauklu. Leidėjai paprašė „parašyti šiokį tokį vadovą apie tai, ko žmogui reikia, kad jis 'gerai gyventų' “ (12 gyv. taisyklių, 32 psl.) - taip ir gimė 12 gyvenimo taisyklių. Leidėjai pataikė į dešimtuką.

„Taisyklių“ teorinis pagrindas

Prof. J. Petersono specializacija - asmenybės psichologija, o visi, kas yra studijavę šį dalyką, turėtų prisiminti vieną iš pirmųjų asmenybės tipų teorijos kūrėjų - Carlą Gustavą Jungą. C. Jungas, buvęs Sigmundo Freudo bendražygis, sukūręs savo atskirą psichologijos mokyklą, yra unikalios ir savitos psichologijos teorijos autorius. Nenuostabu, kad J. Petersonas, visą gyvenimą skyręs šiai psichologijos sričiai, gausiai remiasi C. Jungo idėjomis.

Pagrindinė 12 gyvenimo taisyklių ir Kitapus tvarkos idėja - jungiška tvarkos ir chaoso opozicija. Ją simbolizuoja kinų filosofijos in ir jang  simbolis, apskritimas, kurio viena pusė - juoda, kita - balta, ir kiekvienoje pusėje yra šiek tiek kitos pusės spalvos. Ta pati idėja atkurta knygų viršelių dizaine - 12 gyvenimo taisyklių viršelis yra baltas su juodomis raidėmis, Kitapus tvarkos - juodas viršelis su baltomis raidėmis. Gyvenimas, pasak J. Petersono, tai siauras kelias (linija) tarp tvarkos ir chaoso.

Pirmoji knyga - tai 12 taisyklių, atrinktų iš 42 sąrašo, kurios pasakoja apie tvarką, kokia ji yra ir kaip ją gyvenime steigti. Kiekviena taisyklė tarnauja kaip knygos skyrius, kuriame jis vysto savo vientisą knygos pasakojimą ir pristato savo mintis. 12-oje taisyklių  prieš kiekvieną taisyklę pateikiamos nuostabios Ethan Van Scriver iliustracijos su J. Petersono vaikais ir taisyklę iliustruojančiais simboliais (deja, mano nusivylimui, Kitapus tvarkos iliustracijoms jau paimti įžymūs meno kūriniai). Kiekvieno skyriaus pabaigoje, tarsi užsklanda, nupiešta Prasmės žemėlapių viršelyje naudota iliustracija.

Antroji knyga - kitos 12 taisyklių, kurios pasakoja apie atvejus, kai tvarką reikia sugriauti (pvz. „nedarykite, ko nekenčiate“) ir apie neišvengiamą gyvenimą chaoso apsuptyje (kaip jį išgyventi, kai tai neišvengiama). Joje, matyt dėl viešų reakcijų į pirmąją knygą, ir daugiau kalbama apie teorinius šaltinius.

Dėl ko abejose knygose tiek daug nuorodų į religinius tekstus, nuo Biblijos iki Ozyrio ir Izidės mito, ir net Taro kortų? Dėl to taip pat „kaltas“ C. Jungas. C. Jungo požiūriu, religija, jos pasakojimai ir ritualai vaidina svarbų vaidmenį žmogaus psichikoje. Religiniai pasakojimai nėra pramanai - žmonės susiduria su angelais, demonais ir kitomis dvasinėmis būtybėmis sapnuose, vizijose, kitose pasikeitusios sąmonės būklėse kaip su savarankiškomis būtybėmis, nepriklausančiomis nuo jų. Tie susitikimai, netgi pamatytos istorijos yra įamžinti pasakojimuose bei ritualuose, nes tik taip juos galima perteikti - jų negalima pilnai suvokti protu. Kaip žmogaus kūnas turi instinktus, taip sąmonė - archetipus, tai tam tikri simboliai, vaizdiniai, kurie reiškiasi tais įvairiais pavidalais, veikdami žmogaus psichiką. Todėl religinio pasakojimo analizė atveria duris į žmogaus sielos ir mąstymo gelmes.

Tokia analizė yra fenomenologiška, nes nekelia klausimo apie dvasinių būtybių ar Dievo ontologinį tikrumą, o analizuoja jų raišką. Taigi, ji savaime nėra nei krikščioniška, nei nekrikščioniška, nors tikrai ne ateistinė. Todėl Jungas kartais save vadindavo krikščioniu, o kartais - ne (nes nepriklausė formaliai Bažnyčiai, bet sakė, kad jo mąstymas sąlygotas krikščionybės ir jis žino, kad Dievas yra). Tą perėmė ir J. Petersonas, kuris vienur viešai vadino save krikščioniu, bet kitur sakosi nesąs krikščionis. Tiesa, J. Petersonas savo tikėjimą apibrėžia kiek kitaip, nei C. Jungas: jis sako, kad gyvena taip, tarsi Dievas būtų, bet nežino, ar Jis objektyviai yra.

Be C. Jungo, kalbėdamas apie religiją J. Petersonas dar gausiai remiasi Joseph Campbell, bet ypač Mircea Eliade lyginamąja religijotyra. Kaip ir C. Jungas, M. Eliade religijos prigimtimi laiko hierofanijos patirtis (realius religinius išgyvenimus). J. Campbello ir M. Eliadės metodai taip pat interpretuoja pasakojimus nesvartydami, ar Dievas egzistuoja, kaip tai supranta krikščionys. J. Petersonas iš jų dažnai semiasi siužetų bei interpretacijų, dėka jų gretina skirtingų religijų pasakojimus bei simbolius, nagrinėja opozicijas.  

Be C. Jungo ir religijotyros, dar J. Petersono knygose dažnai naudojama evoliucinė psichologija. Tai, kaip ir C. Jungo analitinė psichologija, taip pat yra akademinė disciplina. Evoliucinės psichologija, pavyzdžiui, dėstoma Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetuose. Ši disciplina taiko evoliucijos teorijos žinias žmogaus elgesiui bei mąstymui paaiškinti. 

Vienas pamatinių evoliucinės psichologijos teiginių - kad žmogaus evoliucija buvo labai lėtas procesas, o kultūros ir žmogaus gyvenamosios aplinkos pokyčiai vyksta labai greitai, todėl biologiškai žmogaus organizmas nespėjo prisitaikyti prie naujųjų sąlygų. Tokio požiūrio pavyzdys - jau pasenusi „Savanos hipotezė“, kuri teigė, kad žmogaus protas daugeliu atžvilgiu yra prisitaikęs gyvenimui Afrikos savanose prieš 25 tūkst. metų, o ne šiuolaikiniame mieste, todėl kartais išlenda „senasis“ mąstymas. Šiandien šią hipotezę pakeitė dažnai J. Petersono kartojamas požiūris, kad žmogaus biologijoje bei psichikoje yra įvairių evoliucijos stadijų atspindžių - kai ką mes turime bendro net su omarais, kai ką - su ropliais ar beždžionėmis (iš tikro klasikinėje filosofijoje ir senovės religijose taip pat kalbėta apie gyvūniškąjį žmogaus pradą, tik čia jis susietas su konkrečia moksline teorija). 

Skandalingoji 12 taisyklių pirmoji taisyklė, kuri kalba apie omarų tarpusavio kovas, pralaimėjusiųjų tolesnį pralaimėjimą bei laimėtojų tolesnį laimėjimą yra skirta ne parodyti, kad, vaizdingai šnekant, „lūzeriai liks lūzeriais, toks gyvenimas net ir gamtoje“, o kad socialinė hierarchija nėra žmonių sugalvota idėja. Kai kurie kairieji kaltina dėl egzistuojančios hierarchijos patriarchiją ar kapitalizmą, tačiau hierarchijos egzistavo dar tada, kai žmonių nebuvo. Todėl hierarchijos problema ne tokia primityvi, kaip vaizduoja kairė - tai pirmoji J. Petersono išvada. O antroji, kad dėka evoliucinės psichologijos galime suprasti, kaip omarų hierarchija susijusi su žmogiškąja ir tai rodo jos tąsą bei įgalina sprendimus.

Žmones ir omarus jungia tas pats seratonino/oktopamino išskyrimo smegenyse mechanizmas, egzistuojantis ir kituose gyvūnuose, tik žmonėse, skirtingai nei omaruose, šis mechanizmas veikia ne tik tokiomis primityviomis akimirkomis kaip po fizinės kovos, bet ir įvairiose socialinėse situacijose, nuo sėkmės (ar nesėkmės) romantiniame bendravime iki pergalės kompiuteriniame žaidime. Seratoninas/oktopaminas taipogi vienodai žmonėse ir omaruose turi psichosomatinę išraišką (susigūžimas arba atsitiesimas), tik žmogus, skirtingai nei omaras, turi žmogaus protą ir gali sąmoningai veikti šiuos procesus, pradedant nuo seratonino tablečių, baigiant tiesia laikysena (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme). Kitaip tariant, J. Petersonas kaip tik siūlo sulaužyti ydingą loginį ratą ir atsispirti nuo hierarchijos dugno, o ne susitaikyti su padėtimi. 

Jeigu trikdo mintis, kad nepanaikinus pačios hierarchijos neišvengsime, kad kažkas bus apačioje, tai nereikia pamiršti, kad klasikiniuose krikščioniškos filosofijos traktatuose hierarchijos idėja neneigiama. Tiesą pasakius, patį žodį „hierarchija“ V a. sugalvojo krikščionių filosofas Pseudo-Dionizijas Areopagietis. Tobuloje Visatoje, kur visi yra Kristaus Kūnas, vis tiek kažkas turi būti galva, kažkas - rankomis, kažkas - širdimi, bet ne visi kartu - galva. Problema yra ne pats hierarchijos principas, kuris, J. Petersono žodžiais tariant, „egzistuoja ilgiau už medžius“, bet konkrečios principo apraiškos bei hierarchijos turinys.

Bet nedėrėtų J. Petersono hierarchijos sampratos sieti tik su visuomene. Remdamasis Friedrichu Nietzsche ir (mažiau) Martinu Heideggeriu, jis apie hierarchiją mąsto kaip apie tam tikrą tvarkos pagrindą, būdingą visai būčiai. Čia pravartu prisiminti M. Heideggerio tekstą „Nietzschės žodis 'Dievas mirė' “ (apie jį esu rašęs), kur vertybė interpretuojama kaip požiūris, o žiūra - kaip visada hierarchiška. J. Petersonui pati žmogaus percepcija, kaip ir mąstymas yra hierarchiški - kaip akis mato viską ne vienoje plokštumoje, o išdėstyta erdvėje, kažką arčiau, kažką - toliau, o kai ko ir nemato, taip ir žmogaus protas pažįsta hierarchiškai. Žmogaus vertybės taip pat turi hierarchijos pavidalą. Kaip asmenybės psichologui, jam rūpi pažinimo ir vertybių hierarchijos temos ir jis jas integruoja į savo požiūrį.

Derėtų pabrėžti, kad nors ir perėmė F. Nietzschės vertybių analizę, J. Petersonas yra kategoriškas jo „antžmogio“ idėjos priešas. Tiek Prasmės žemėlapiuose, tiek Kitapus tvarkos (6 taisyklėje, „pamirškite ideologijas“, 167 psl.) jis rašo: „Šią teoriją sužlugdė psichoanalitikai Freudas ir Jungas, kurie pademonstravo, jog mes nepakankamai save kontroliuojame, kad galėtume sąmoningai kurti vertybes“. J. Petersonas visada buvo judeokrikščioniškųjų vertybių proponentas ir nenuostabu, kad kaip pasakoja interviu su Jonathanu Pageau, visada gaudavo daug pozityvių atsiliepimų iš krikščionių ortodoksų, netgi atvesdavo žmones į krikščionybę - jis ją tiesiogiai propaguoja. Juk Kitapus tvarkos J. Petersonas netgi tiesiogiai ragina laikytis dešimties Dievo įsakymų (192 psl.), pateikdamas jiems psichologinius argumentus. 

Melagingos citatos?

O kaip gi su pirmosios knygos vertėjos minėtu nesąžiningu citavimu, galbūt J. Petersonas - tik imituoja naudojąs šaltinius,  o iš tikrųjų (horrible dictu!) - net nėra jų skaitęs? Palikime nuošalėje absurdiškumą kaltinimo, esą žmogus, parašęs įvadą šiuolaikiniam Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelago“ leidimui, jo net nėra skaitęs. Tiesiog patikrinkime teiginius.

Vertėja sako: 

„Jis cituoja [...] vaikams sutrumpintas knygeles. Ilgai ieškojau F. Dostojevskio „Inkvizitoriaus“, nes tokia yra nuoroda. Pamažu supratau, kad ten yra tik gabaliukas“ 

Kaip suprantu, vertėja paprasčiausiai nežinojo, kad „Didysis inkvizitorius“ yra „Brolių Karamazovų“ dalis (kas stebina). Ji reiškia pretenziją, esą cituojama ne iš pirminio kūrinio, o iš jo ištraukos, kuri, galima suprasti, yra „sutrumpinta vaikams“. 

Iš tiesų, atsivertus 12 taisyklių literatūros nuorodas ir ten radus minėtą knygą, galime įvesti jos bibliografinius duomenis į Google. Per akimirką randame cituojamą knygą parduotuvėje. Tos knygos aprašyme taip pat galima perskaityti, kad tai - „nesutrumpinta ištrauka iš garsaus Dostojevskio romano 'Broliai Karamazovai' “. Taigi, pasinaudojus Google vertėja galėjo ne tik sužinoti, kad tai - „Brolių Karamazovų“ ištrauka, bet ir tai, kad šis leidinys nėra „sutrumpintas vaikams“.

Toliau vertėja sako:

„Bet skandalingiausias daiktas buvo A. Solženicynas. Petersonas daug kalba apie „Gulago archipelagą“, bet knygoje tėra pacituotas vienas žodis: rimbas. Kodėl taip vyksta? Reikia išpūsti nuorodų sąrašą iki 230, kad visa tai atrodytų kaip mokslinė literatūra.“

Jei tai tiesa, tikrai, skandalas. Bet ir vėl patikrinkime.

12 taisyklių originale J. Petersonas rašo:

„Aleksandr Solzhenitsyn, the great documenter of the slave-labour-camp horrors of the latter, once wrote that the “pitiful ideology” holding that “human beings are created for happiness” was an ideology “done in by the first blow of the work assigner’s cudgel“ (atitinka 29 psl. lietuviškame vertime)

Literatūros sąraše nurodyta, kad jis cituoja 1975 m. Harper & Row vertimą, 626 psl. Atsiverčiame A. Solženicyną: 

„So wouldn't it be more correct to say that no camp can corrupt those who have a stable nucleus, who do not accept that pitiful ideology which holds that 'human beings are created for happiness,' an ideology which is done in by the first blow of the work assigner's cudgel

Ar tikrai čia pacituotas tik vienas žodis - rimbas (angl. cudgel)? Nesu linkęs pritarti. Paryškinau tekstą, kuris man panašus į citatą J. Petersono ir A. Solženicyno tekstuose. Deja, kaltindama J. Petersoną melu vertėja daugiau melo pavyzdžių nepateikia, todėl esu linkęs ja nepatikėti.

Melagingų citatų knygoje tikrai yra, tik ne paties J. Petersono tekste. Deja, kaip rašė ir Augminas Petronis, ir Laurynas Peluritis, lietuvišką vertimą skaityti kaip tik sunku todėl, kad ten atsirado dalykų, kurių J. Petersonas nerašė. Pavyzdžiui, vertėja lietuviškame vertime parašė taip:

D. V. vertimas: Aristotelis dorybes apibrėžė paprasčiausiai kaip mažiausiai laimei palankius elgesio būdus. (22 psl.)

Šis sakinys pasirodo anksti knygoje. Perskaičiau jį kelis kartus, pasukau galvą, kaip čia taip gali būti, tada atsiverčiau originalą:

J. P. originalas: Aristotle defined the virtues simply as the ways of behaving that are most conducive to happiness in life.

Žinoma, most conducive net ir Google vertėjas verčia kaip labiausiai palankus, o kaip tai galėjo virsti „mažiausiai palankiu“ išlieka mįsle. 

Deja, jeigu manote, kad tai pavienis atvejis, klystate. 107-108 psl. rasite gilią citatą, kurią taip pat nevalia lietuvių skaitytojui suprasti: 

D. V. vertimas: Kaip nuostabiai teigė [...] Friedrichas Nietzsche: Tas, kieno gyvenimas turi todėl, galima iškęsti bet kokį kaip.

Kai pavargsite laužyti galvą, ką tai galėtų reikšti, galite perskaityti originalą:

J. P. originalasAs [...] Friedrich Nietzsche so brilliantly noted, 'He whose life has a why can bear almost any how'

Žinoma, naudojantis gale knygos pateikta literatūros rodykle, lengva susirasti citatą F. Nietzschės rinktiniuose raštuose ir pažiūrėti Arvydo Šliogerio vertimą: „Jei gyvenimas turi savo kodėl, tada galima susitarti beveik su kiekvienu kaip“. Bet surasti citatą nebandyta, kaip ir nebandyta suprasti teksto, todėl ir gimė „tas, kieno gyvenimas turi todėl, galima iškęsti bet kokį kaip“.

Kartu su smulkiomis korektūros klaidomis, praleistomis ir supainiotomis vietomis raidėmis, šios ir kitos knygoje sutinkamos melagingos citatos vietomis knygą paverčia tikru rebusu. Sunku pasakyti, ar taip išėjo dėl akivaizdžiai paniekinamo požiūrio į J. Petersoną, ar tai buvo sąmoninga taktika Lietuvos žmones apsaugoti nuo šio autoriaus, kurio knygai apibūdinti vertėja citavo Hitlerį (sic!). Likau labai nemaloniai nustebintas visos šitos keistos istorijos, ir, kaip J. Petersono mėgėjas, labai apsidžiaugiau, kai atsivertęs Kitapus tvarkos pamačiau, jog į lietuvių kalbą vertė jau kitas žmogus. 

O kiek tavyje tikro filosofo?

Taigi, J. Petersonas yra psichologas, besispecializuojantis asmenybės psichologijos srityje, dar užsiimantis psichoterapine praktika. O kurių galų jis įšoko į filosofijos daržą? Kodėl jam staiga parūpo R. Descartes'as, F. Nietzsche ir kiti?

Pirma mintis, kuri šauna į galvą yra ta, kad nei R. Descartes'as, nei F. Nietzsche... neturėjo filosofinio išsilavinimo. R. Descartes'as studijavo matematiką ir astronomiją. F. Nietzsche buvo baigęs klasikinę filologiją, buvo klasikinės filologijos katedros profesoriumi, bet filosofines knygas, kaip ir Descartes'as, rašę kaip savamokslis.

Tokių pavyzdžių filosofijos istorijoje gausu, o ir mūsų Lietuvos filosofijos skyriuje pažvelgę į knygas galime prisiminti Arvydą Šliogerį, į filosofijos katedrą įsidarbinusį po chemijos studijų, ar Evaldą Nekrašą, tą patį padariusį po matematikos. Žinoma, skirtingai nei F. Nietzsche ar R. Descartes'as jie bent jau gavo formalų filosofinį išsilavinimą aspirantūros metu, bet istorija iškalbinga.

Tai dar primena ir neseniai viešumoje dėl vienos filosofijos daktarės veiklos profesionalų iškeltą klausimą: „Kas gali vadintis filosofu?“. Tikrai nenoriu kištis į tos filosofijos daktarės istoriją, ji šiuo atveju nėra svarbi, bet klausimas iškilo svarbus. Tuo atveju buvo klausiama, ar tai, jog žmogus pabaigė filosofijos studijas ir net gavo daktaro laipsnį yra pakankama, kad jį vadinti „filosofu“. 

Man asmeniškai atrodo, kad jei žmogus priklauso rašytojų sąjungai, tai automatiškai nedaro jo rašytoju (kaip ir nediskvalifikuoja iš rašytojų kategorijos tai, kad tai sąjungai nepriklausai). Ko gero, daug kas būtų linkęs džiazmeną Louisą Armstrongą laikyti įtakingu XX a. muzikantu bei kūrėju, nors visas jo išsilavinimas tebuvo neformalios skaitymo iš lapo pamokos pas Fate'ą Marable. Ir tikrai retas sakytų, kad Muzikos ir teatro akademijos absolventas su magistro diplomu yra visa galva aukščiau už nemokytą Louisą Armstrongą. Kažin ar nėra to paties filosofijos istorijoje, su jos savamoksliais F. Nietzsche ir R. Descartes'u.

J. Petersonas, žinoma, šiuo metu nėra F. Nietzschės masto figūra. Bet jis yra pasaulinė superžvaigždė, kurią tikrai galima lyginti su Slavojumi Žižeku. Daugelis jo filosofijos žinių kyla iš jo profesinės veiklos, nes asmenybės psichologijos teorijos apima tų filosofijų mokymus apie asmenybę. Jo moksliniams tyrimams taip pat svarbi religija ir totalitarinės ideologijos, todėl jis papildomai nagrinėjo politinius filosofus. Ir, visgi, jo gyvenimo filosofija įdomi žmonėms ne todėl, kad jis be galo gerai išmano Descartes'o Regulae ad directionem ingenii pirmosios taisyklės recepcijos istoriją ar reakcijas į Maurizio Ferrari „Naujojo realizmo manifestą“ (apie kurį daugelis šio straipsnio skaitytojų greičiausiai net nėra girdėję), o todėl, kad kaip ir kitas filosofas-mėgėjas, Markas Aurelijus (filosofijos jį mokė piešimo mokytojas), savo teoriją derina su gyvenimo būdu. Antikos filosofijoje tai tikrai nebuvo kažkas žemo. 

Pagrindinė priežastis, kodėl Jordanas Petersonas yra taip stipriai nekenčiamas kai kurių Vakarų akademikų bei liberalų yra 11-12 taisyklės iš 12 gyvenimo taisyklių. Ten jis kritikuoja Vakarų universitetų humanitarinių fakultetų (neo)marksistines, feministines ir postmodernistines tendencijas, tas filosofijas laiko antigyvenimiškomis (taip parašius, skamba „nyčiškai“), teigia, kad pasigavę šitų ideologijų nuolaužas bakalauro studijų metais kolegijoje ar universitete, jauni žmonės išvedami iš kelio. Kitapus tvarkos 147-148 psl. matome tos ideologijos išplitimą už akademinių įstaigų ribų, kai kompanijoje, užuot užsiėmę reikalu, žmonės gaišta valandų valandas diskutuodami, ar „flipchart“ (prie trikojo tvirtinamas didelis blanknotas) nėra rasistinis terminas. J. Petersonas tai laiko ne progresu, o įrodymu, kad humanitariniai mokslai serga (jo žodžiais - „the humanities in the universities became intolerably corrupt“).

Daug kam J. Petersono knygos - tai ta gyvenimo filosofija, kurios jie neišgirdo kolegijoje/universitete. Tai sveiko proto balsas, kuris nuolatines kalbas apie teises subalansuoja kalbėjimu apie pareigas bei atsakomybę, kuris nuolatinį religijos niekinimą subalansuoja prasminga Biblijos istorijų interpretacija, kuris nuolatinį kartojimą, kad gyventi gali kaip nori, lyties būti kokios nori, subalansuoja „realistišku“ požiūriu, kuriame žmogus turi prigimtį. Ir taip, jo patarimai daugeliui veikia, todėl jo knygos jį padarė tik dar populiaresniu. 

Apibendrinimas

Jordano Petersono knygos parduodamos dešimčių milijonų egzempliorių tiražu, išverstos į daugiau nei penkiasdešimt pasaulio kalbų, daugelis jo vaizdo įrašų turi milijonus peržiūrų. Tai reiškia, kad tai, ką jis daro, tikrai yra svarbu. Kaip jis pats yra rašęs: „Matyt, mano darbai duoda žmonėms kažką, ko trūksta jų gyvenime“.

Jis kalba šiuolaikinių socialinių ir humanitarinių mokslų kalba, jo knygose gausu nuorodų ir aliuzijų į teorijas, kurias žmogus turėtų būti girdėjęs šiuolaikinėje aukštojoje mokykloje, bakalauro studijų metais. Bet jo knygas įmanoma skaityti net jeigu žmogus ir neturi aukštojo išsilavinimo, nes jos parašytos ne moksliniu stiliumi. J. Petersonas visas tas teorijas sintezuoja į vieną, pirmiausia savo paties gyvenimo filosofiją, ir bando ja gyventi. Tai tokia filosofija, kuri įpareigoja, o pareiga tapo naujiena visuomenėje, kur visi turi tik teises, bet ne pareigas. 

J. Petersono knygos primena helenistinę filosofiją, kurioje buvo svarbu gyventi pagal savo teoriją ir teoretizavimą padaryti savo gyvenimo dalimi (tai, žinoma, jo egzistencializmo studijų atspindys). Kai žmonės pabando pagal jo filosofiją pagyventi, pajunta, kad jų gyvenimas keičiasi, ir tai atveria visiškai kitokią gyvenimo kokybę. Tuomet daug kas pasuka į platųjį vandenyną, į kurį įteka mažas ir nešvarus Petersono upelis - į krikščionybę, kurią jis laiko mūsų kultūros pamatu bei atsakymu į prasmės paieškas. Krikščionybė turi gerokai didesnę dvasingumo, asketikos ir filosofijos tradiciją, kurią atradę žmonės atranda ir laimės pilnatvę. Taip viskas prasideda tvarkingu kambariu, o baigiasi Bažnyčia.

„Pabūkite nuolankesnis ir kuklesnis. Susitvarkykite. Pasirūpinkite šeima. Vadovaukitės sąžine. [...] Kai visa tai padarysite, susiraskite didesnę problemą, ir [...] pabandykite išspręsti ją. [...] O norint, kad procesas prasidėtų, pirmiausia... pamirškite visas ideologijas“ - Jordanas Petersonas. 

Parama

Mūsų projektą galite paremti:

Contribee PayPal

Populiarūs įrašai