Solovkų lageris


Buvusio vienuolyno cerkvių kupolai.
Ant vieno jų - jau žvaigždė

Kokia pirma asociacija, išgirdus žodį „slon“? Taip rusų kalba sutrumpintai vadinosi viena svarbiausių Rusios Ortodoksui Bažnyčios istorijoje kankinystės vietų - Solovkų koncentracijos stovykla (Соловецкий лагерь особого назначения). Atšiaurų XV a. vienuolyną bolševikai pilietinio karo metais transformavo į darbo stovyklas, kurias 1923 m. sujungė į vieną sistemą. Oficialiai šis lageris buvo skirtas politiniams ir kriminaliniams nusikaltėliams „perauklėti“, realiai ten patekus šansai išgyventi buvo maži, nes kalinius ne tik mušdavo bei šaudydavo, sunkus fizinis darbas šiaurės sąlygomis ir dar prastai maitinantis dažną numarindavo nesulaukus griežtesnio nuosprendžio.

Solovkai yra pačioje Rusijos šiaurėje,
Baltojoje jūroje

Sistema buvo tokia negailestinga, kad daugelis stovyklos kūrėjų patys buvo jos nuteistasiais bei sušaudytaisiais. Vėlesniais laikais lageryje kalėjo ir buvo sušaudyta nemažai komunistų, netgi prieš tai pabuvojusių hitleriniuose lageriuose, su kuriais paprastai mums ir asocijuojasi šis pavadinimas. Bet tai buvo tik viena kalinių grupė - represuoti komunistai, patys tapę teroro auka.


Pirmieji lagerio kaliniai priklausė kitoms keturioms grupėms. Pirma grupė - buvę baltieji, caro armijos karininkai, dvariškiai, kovoję už monarchiją. Baltiesiems karininkams dažnai patikėdavo prižiūrėti tvarką tarp kalinių, nes jie pasižymėjo organizuotumu bei disciplina. Beje, du iš keturių per visą istoriją sėkmingai pabėgusių iš lagerio asmenų (o tai nelengva, kai esi lageryje, saloje 60 km nuo sausumos) buvo baltieji karininkai.


Antroji grupė taip pat priklausė politiniams kaliniams. Tai - anarchistai, eserai ir kiti kairieji, kurie baigiantis karui tapo nebereikalingi bolševikams kaip sąjungininkai.

Šiose dvejose grupėse buvo ir profesorių, akademikų, menininkų, poetų... Daug jų iš tikrųjų nedalyvavo politinėje veikloje, o pateko už vieną ar kitą neatsargiai pasakytą sakinį, arba buvo apšmeižti. Patekti į Solovkus buvo įmanoma be teismo ir tyrimo.

Trečioji grupė - tai kriminaliniai nusikaltėliai, ypač autoritetai, čia pradėję kurti visą savo nusikaltėlių „ordiną“ („vory v zakone“) su moralės kodeksu ir t.t.. jie buvo svarbūs darant spaudimą kitoms nuteistųjų grupėms. Manoma, kad garsioji sovietinio nusikalstamo pasaulio kultūra, su savo „karūnavimais“, „schodkėmis“ ir t.t.. užgimė būtent tokioje keistoje kombinacijoje, kai kalėjime buvo ir čekistų išnaudojami nuteistieji, kuriems buvo leidžiama šiek tiek daugiau, ir įvairūs profesoriai bei karininkai, atnešę savo kultūros elementus. Visa tai pagimdė naują, specifinę sovietinių nusikaltėlių ideologiją, kuri mutavo besikeičiant nuteistųjų sudėčiai, o žlugus sovietinei sistemai visai prarado pradinį pagrindą.

Ketvirtoji grupė, kuri Bažnyčios istorijos kontekste mums rūpi labiausiai - tai dvasininkai, nuteisti už buvimą dvasininkais. Kiek tiksliai dvasininkų kalėjo, pasakyti sunku, nes apie daugelį kalinių duomenų neliko. Netgi išlikusiose dvasininkų minių nuotraukose kunigų, diakonų ir t.t.. dažniausiai neįmanoma identifikuoti.

Pakanka paminėti, kad lageryje kalėjo 8 metropolitai, 46 arkivyskupai ir 49 vyskupai. Tiek vyskupų netgi nėra kai kuriose Autokefalinėse Bažnyčiose, o jie visi kalėjo viename lageryje, viename archipelage. Kunigų, diakonų, vyrų ir moterų vienuolių ten buvo tūkstančiai.

Lagerio kalinys vyskupas

Bet koks tikintysis, o ypač dvasininkas galėjo pasilengvinti savo dalią atsižadėdamas tikėjimo. Ko gero, tokių taip pat būdavo, bet istorija įamžino atsiminimus apie tuos, kurie tvirtai tikėjime stovėjo.

Daugelis dvasininkų vilkėjo sutanas tol, kol lagerio valdžia jų neatėmė. Jie stengėsi uoliai dirbti, bet slapta rinkdavosi švęsti Eucharistiją, kurią švęsdavo naudodami bet kokią turimą duoną ir vandenį. Kaip rodo kun. Pavelo Florenskio pavyzdys, netgi paleidimas iš lagerio negarantavo gyvybės - dažnai bolševikai apsigalvodavo, suimdavo ir sušaudydavo jau po paleidimo į laisvę.


Kun. Pavelas Florenskis


Turbūt tai paaiškina, kodėl dalis tikinčiųjų buvo radikalesnių pažiūrų. Prižiūrėtojų pravardžiuoti „Kristais“ imiaslavai (onomatodoksai) teigė, kad negalima dirbti Antikristui, todėl vengė atskleisti savo vardus administracijai (pasų tais laikais daugelis neturėjo) ir atsisakė dirbti lagerio darbus, nebent padėti kitiems kaliniams buityje. Juos itin kankino ir šaudė už „veltėdystę“.

Nežinomi dvasininkai
Nežinomi dvasininkai

Prof. Georgijaus Mitrofanovo vertinimu, per pirmus dvidešimt Sovietų Sąjungos gyvavimo metų visoje šalyje buvo sušaudyta apie 120 tūkst. dvasininkų. Žinoma, toks didelis skaičius gaunasi todėl, kad suėmus ar sušaudžius vienus, į jų vietą buvo šventinami kiti, juos vėl sušaudydavo ir taip Bažnyčia laikėsi iki pat 1943 m., kai masinės represijos buvo sustabdytos. Vienu ryškiausių šios kankinystės bei tikėjimo išpažinimo simboliu iki šiol išlieka Solovkų lagerio liekanos, kur vienu metu dėl tikinčiųjų ir dvasininkų koncentracijos pulsavo Ortodoksų Bažnyčios širdis Sovietų Sąjungoje.

Visi XX a. Rusios Ortodoksų Bažnyčios kankiniai ir išpažinėjai minimi arčiausią vasario 7 dienai sekmadienį. Atskirai Solovkų kankinių minėjimas - rugpjūčio 23 d. Paskutinį kartą šventųjų vardų sąrašas papildytas šiemet. Tačiau greičiausiai visų vardų mes nežinome ir turbūt niekada nesužinosime.

Propagandinis bolševikų plakatas.
Pažod.: „Geležine ranka įvarysime žmoniją į laimę“



Kunigą Pavelą Florenskį prisimenant (sušaudytas 1937 m. gruodžio 8 d. )

Вечная Ваша память, достоблаженнии отцы, братия и сестры наша, приснопоминаемии

PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ „Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras“
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai