Dievo Motinos užmigimo pasninko tradicijos


Dievo Motinos užmigimo pasninkas - vienas iš 4 daugiadienių Ortodoksų Bažnyčios pasninkų. Jis prasideda rugpjūčio 1/14 dieną, o baigiasi Dievo Motinos užmigimo švente rugpjūčio 15/28 d. Šis pasninkas - gana trumpas, trunka tik dvi savaites, tačiau toks pats griežtas, kaip ir Gavėnia. Žuvis šio pasninko metu valgoma tik Viešpaties atsimainymo (rugpjūčio 6/19 d.) šventės metu.

Istorija

Kaip rašėme įraše apie šv. Petro ir Pauliaus (Povilo) pasninką, seniausiais laikais po šv. Sekminių egzistavo vientisas vasaros pasninkas, kurio ypač laikėsi tie, kas dėl vienų ar kitų priežasčių negalėjo laikytis Gavėnios. Ilgainiui iš vieno pasninko atsirado du, vystantis Dievo Motinos užmigimo šventei, sustiprėjo ir tradicija jai ruoštis.

Didelę įtaką šio pasninko atsiradimui bei tradicijoms turėjo tai, kad rugpjūtis, kaip išduoda jo pavadinimas, yra rūgiapjūtės, derliaus nuėmimo metas. Visose pasaulio kultūrose tai yra padėkos Dievui už derlių, pirmienų šventinimo metas. Tačiau gausėjant gėrybių, net ir gerai padirbus, auga ir pagunda nesaikingai linksmintis. Todėl Dievo Motinos užmigimo pasninkas - tai toks susilaikymas gausos akivaizdoje, romus šventimas vietoje šėlo.

Trys Kristaus šventės rugpjūtį: 
1. Šventojo Kryžiaus išnešimas (rugpjūčio 1/14 d.)

Šv. Kryžiaus išnešimas

Pasninkas prasideda rugpjūčio 1/14 d. švente, kuri vadinasi šv. Kryžiaus išnešimas. Pasak tradicijos, rugpjūčio mėnesį siautėdavo nemažai ligų ir epidemijų, todėl Konstantinopolyje atsirado paprotys pasninko išvakarėse iš specialios saugyklos išnešti šventąjį Kryžių, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus, ir padėti pagrindinėje miesto katedroje pagarbinimui. Sekant šiuo pavyzdžiu, Šv. Kryžiaus kopijos išnešamos pagarbinimui ir visose pasaulio bažnyčiose.

Nors tai nėra vien iš didžiųjų švenčių, ji primena šv. Kryžiaus išaukštinimo šventę (rudenį) ir šv. Kryžiaus pagerbimo sekmadienį (trečią Gavėnios sekmadienį, pavasarį). Skamba dalis tų pačių giesmių, parpuolama prieš kryžių. Bet tai ne vienintelis dienos minėjimas.

Tą pačią, pirmąją pasninko dieną minimi ir Makabiejų kankiniai, kurių istorija aprašyta 2 Mak 6, 18-31 ir 2 Mak 7, 1-42. Tai prieš Kristų gyvenę žydai: septyni broliai, jų motina ir vyriausiasis kunigas Eleazaras, nužudyti dėl to, kad neatsižadėjo judaizmo. Jiems buvo liepta valgyti kiaulieną (judaizmo atsižadėjimo ženklas), tačiau jie veikiau sutiko būti nukankinti. Tai ne tik Kristaus kančios provaizdžiai iš Senojo Testamento, bet dar ir pavyzdys pasninko metu atsisakyti valgių dėl tikėjimo. Esame pašaukti „nukryžiuoti savo kūnus su aistromis ir geismais“ (Gal 5,24), tad Kristaus Kryžiaus ir Makabiejų pavyzdžiai mus įkvepia pasninkui.

Rusios - Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos - Bažnyčioms ši diena dar ypatinga tuo, kad tą dieną šie kraštai buvo pakrikštyti. Jiems pagerbiamasis kryžius ir tą dieną vykstantis vandens šventinimas primena apie šalies ir kiekvieno asmeninį krikštą.


Rugpjūčio 1/14 dieną šventinamas ne tik vanduo, bet ir medaus pirmienos - pirmasis metų medaus derlius. Pirmienų šventinimas - visose kultūrose egzistuojantis religinis paprotys, kai pirmasis derlius atnešamas kaip padėka Dievui. Kunigas palaimina medų šventu vandeniu ir žmonės jį valgo dėkodami Dievui.

Vandens šventinimas rugpjūtį yra susijęs su Konstantinopolio kaimynystėje - Mažojoje Azijoje, Armėnijoje - egzistavusia pagonybe. Ten, pagoniškos derliaus šventės Vardavaro metu buvo įprasta laistytis vandeniu - tokia vasariška linksmybė. Bažnyčia atmetė pagoniškus papročius ir pagoniškos šventės prasmę, bet šią vasarišką linksmybę paliko - rugpjūčio 1/14 dieną pašventinamas vanduo, o tuo vandeniu ir kitomis dienomis šventinamos pirmienos. Armėnijoje iki šiol išliko paprotys krikščionims Atsimainymo šventės dieną laistyti vienas kitą vandeniu, kitose šalyse tokio žaismingo papročio nėra, tik vandens šventinimas bažnyčioje ir kunigo atliekamas pašlakstymas.

Dėl to, kad šv. Kryžiaus išnešimo dieną šventinamas medus ir vanduo, o šventė skirta Jėzui Kristui, rusų tradicijoje ji dar vadinama medovyj Spas („meduota“ Išganytojo diena) arba mokryj Spas („šlapia“ Išganytojo diena). Tokių „Spasų“ (Išganytojo švenčių) rugpjūtį yra trys.

Trys Kristaus šventės rugpjūtį:  
2. Viešpaties Atsimainymas (rugpjūčio 6/19 d.)


Antroji rugpjūčio Išganytojo šventė (liaudiškas „Spasas“) švenčiama rugpjūčio 6/19 dieną. Tai - Viešpaties Atsimanymas. Prisimenamas Mt 17, Mk 9 ir 2 Pt 1,16-21 aprašytas įvykis, kai trijų apaštalų - Petro, Jono ir Jokūbo - akivaizdoje Kristus pasikeitė ir ėmė šviesti Jo šviesa. Taip Jis apreiškė tą šlovę, kurion yra pašauktas kiekvienas žmogus.

Atsimainymas - tai viena iš 12 didžiųjų metų švenčių. Tačiau jos metu mėsa nevalgoma, tai vienintelė Dievo Motinos užmigimo pasninko diena, kuomet leidžiama žuvis. Taigi, ši šventė džiugi, bet romi, ori. Jos metu prisimenama, kad Viešpats apreiškė savo šlovę atsimainydamas prieš pat savo kančios pradžią. 

Atsimainymo šventės data buvo pasirinkta būtent tada, kai buvo švenčiamas minėtasis Vardavaras, siekiant sąmoningai išstumti pagoniškąjį festivalį. Krikščionys turėjo savo šventę ir neturėjo netgi laiko susigundyti švęsti su pagonimis.

Šią dieną bažnyčioje šventinamos vaisių pirmienos. Pagal graikų paprotį, iki šios dienos nebūdavo valgomos vynuogės, kad netyčia jų nepritrūktų eucharistiniam vynui. Pašventinus vynuogių pirmienas jau buvo ramu, kad vynuogių nepritrūks. 


Rytų slavų kraštuose, kur vynuogės neaugo, jų ir nešventino. Vietoje vynuogių žmonės daugiausiai nešė pirmuosius metų obuolius - taip atsirado jabločnyj Spas („obuolinė“ Išganytojo diena). Kaip ir medaus atveju, įvairius vaisius kunigas apšlaksto vandeniu ir žmonės dėkodami Dievui juos valgo. 

Pagrindinė šventė:
Dievo Motinos užmigimas (rugpjūčio 15/28 d.)


Pasninkas baigiasi pasiekus paskutinę iš 12 didžiųjų metų švenčių - Dievo Motinos užmigimą (rugsėjo 1/14 d. jau prasideda naujieji liturginiai metai). Kadangi centrinis jos įvykis - taikus Dievo Motinos iškeliavimas į anapusybę, ji nėra skirta linksmybėms - jeigu šventė išpuola trečiadienį ar penktadienį, jos metu netgi nevalgoma mėsa, pieno produktai, kiaušiniai - apsiribojama žuvimi, kaip per Atsimainymą. 

Užmigimo dieną vyksta Dievo Motinos laidotuvių procesija, tos pačios arba sekančios dienos vakarą, pagal mūsų krašto tradicijas, vyksta ir pačios jos „laidotuvės“, kurių apeigos labai panašios į didžiojo penktadienio vakaro. 

Trys Kristaus šventės rugpjūtį:
3. Jėzaus Kristaus atvaizdo pergabenimas iš Edesos į Konstantinopolį (rugpjūčio 16/29 d.)

Edesos atvaizdas

Rugpjūčio tradicijų tradicijų aprašymas nebūtų pilnas be trečiosios Išganytojo šventės („Spaso“). Sekančią dieną po Dievo Motinos užmigimo šventės, jau pasibaigus pasninkui, atliekamas trečiasis, paskutinysis pirmienų šventinimas - vandeniu šventinami rugiai, kviečiai ir riešutai. Rytų slavai šventinimą vadina chlebnyj  arba orechovyj Spas (t.y. „duonine“ arba „riešutine“ Išganytojo diena).


Tikrasis tos dienos liturginis minėjimas - Jėzaus Kristaus atvaizdo pergabenimo iš Edesos į Konstantinopolį. Tai labai garsus atvaizdas, graikiškai vadinamas Acheiropoieta, kuris, pagal tradiciją, nėra tapytas žmogaus rankomis (tą ir reiškia ir graikiškasis pavadinimas). Pasak legendos, Edesos karalius Abgaras sirgo ir prašė Jėzų atvykti pas jį, kad pagydytų. Jėzus vykti atsisakė, bet perdavė žinią, kad karalių vėliau aplankys jo mokiniai. Karalius buvo siuntęs tapytoją, kad jei Jėzus nesutiks vykti, bent jau būtų nutapytas ir parodytas karaliui Jo atvaizdas. Bet Jėzus paėmė tapytojo drobę, nusišluostė veidą ir Jo atvaizdas stebuklingu būdu pats atsirado ant drobės, todėl ji ir buvo pavadinta Acheiropoieta - rankomis netapyta. 

Šis atvaizdas buvo viena didžiausių Edesos šventybių, kurios lankyti vyko piligrimai. Edesos karalystė buvo viena pirmųjų pasaulio krikščioniškųjų valstybių. VII a. ją užkariavo musulmonai, ją atkariauti bandė Bizantijos krikščionys, tų karų metu, X a. šventybė iš Edesos buvo pergabenta į Konstantinopolį. Atvaizdo kūrybiškai atliktos kopijos paplitusios visame krikščionių ortodoksų pasaulyje, nors jos originalas ir buvo prarastas po to, kai 1204 m. kryžiuočiai nusiaubė Konstantinopolį. Rugpjūčio 16/29 d. liko jo pagrindine prisiminimo diena.

Apibendrinimas

Rugpjūčio šventės Bažnyčios kalendoriuje yra glaudžiai susijusios su gamtos ir žemdirbiško gyvenimo ritmais, padėka Dievui už žemiškąsias gėrybes, kuriomis maitinamės. Net ir šiandien, gyvenant miestietiškai, tai proga kaip ir vasaros pradžioje šiek tiek susilaikyti, nepasiduoti aistroms bei geiduliams, kurie gali kilti šiltą ir gėrybių kupiną vasarą. Liturgine prasme, tai yra pati liturginių metų pabaiga, nes jau netrukus, rugsėjį, visa šventoji Naujojo Testamento istorija bus prisimenama iš naujo - nuo Dievo Motinos gimimo.

Populiarūs įrašai