Dievo Motinos užmigimo pasninko ir kitos rugpjūčio tradicijos

Dievo Motinos užmigimo pasninkas – vienas iš 4 daugiadienių Ortodoksų Bažnyčios pasninkų. Jis prasideda rugpjūčio 1 dieną (14 sekantiems senuoju kalendoriumi), o baigiasi Dievo Motinos užmigimo švente rugpjūčio 15 (28) d. Šis pasninkas – gana trumpas, trunka tik dvi savaites, tačiau toks pats griežtas, kaip ir Gavėnia. Žuvis šio pasninko metu valgoma tik Viešpaties atsimainymo (rugpjūčio 6/19 d.) šventės metu.

Istorija

Kaip rašėme įraše apie šv. Petro ir Pauliaus (Povilo) pasninką, seniausiais laikais po šv. Sekminių egzistavo vientisas vasaros pasninkas. Tai buvo uolių krikščionių būdas atsispirti nesaikingumo pagundoms vasarą, šio pasninko pirmiausia laikėsi tie, kas dėl vienų ar kitų priežasčių negalėjo laikytis Gavėnios. Ilgainiui atsirado „pertrauka“ tarp pasninkų, iš vieno pasninko atsirado du, tačiau abiejų pradėjo laikytis visi Bažnyčios nariai, nepriklausomai nuo to, ar pasninkavo per Gavėnią. Antrasis pasninkas – tai taip pat pasiruošimas Dievo Motinos užmigimo šventei, kuri istoriškai darėsi vis svarbesnė, o šiandien yra paskutinė didelė Liturginių metų šventė. 

Didelę įtaką šio pasninko atsiradimui bei tradicijoms turėjo tai, kad rugpjūtis, kaip išduoda jo pavadinimas, yra rūgiapjūtės, derliaus nuėmimo metas. Visose pasaulio kultūrose tai yra padėkos Dievui už derlių, pirmienų šventinimo metas. Tačiau gausėjant gėrybių, net ir gerai padirbus, auga ir pagunda nesaikingai linksmintis. Todėl Dievo Motinos užmigimo pasninkas – tai toks susilaikymas gausos akivaizdoje, romus šventimas vietoje šėlo.

Nors rugpjūtis ortodoksų tradicijoje kartais vadinamas „Dievo Motinos mėnesiu“, tačiau švenčiame tris šventes, skirtas mūsų Išganytojui Kristui, dėl kurio pagimdymo ir gerbiama Švč. Mergelė Marija.

Trys Kristaus šventės rugpjūtį: 

1. Šventojo Kryžiaus išnešimas (rugpjūčio 1/14 d.)

Šv. Kryžiaus išnešimas

Pasninkas prasideda rugpjūčio 1 d. švente, kuri vadinasi šv. Kryžiaus išnešimas. Pasak tradicijos, rugpjūčio mėnesį siautėdavo nemažai ligų ir epidemijų, todėl dar pirmajame tūkstantmetyje Konstantinopolyje atsirado paprotys pasninko išvakarėse iš specialios saugyklos išnešti šventąjį Kryžių, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus, ir padėti pagrindinėje miesto katedroje pagerbimui. Sekant šiuo pavyzdžiu, Šv. Kryžiaus kopijos išnešamos ir visose pasaulio ortodoksų bažnyčiose.

Nors tai nėra vien iš didžiųjų švenčių, jos giesmės ir apeigos primena šv. Kryžiaus išaukštinimo šventę (rudenį) ir šv. Kryžiaus pagerbimo sekmadienį (trečią Gavėnios sekmadienį, pavasarį). Skambant „Prieš Tavo Kryžių parpuolame...“, pagerbiamas Šv.Kryžius. Bet tai ne vienintelis dienos minėjimas.

Tą pačią, pirmąją pasninko dieną minimi Makabiejų kankiniai, kurių istorija aprašyta Senajame Testamente, 2 Mak 6, 18-31 ir 2 Mak 7, 1-42. Tai prieš Kristų gyvenę žydai: septyni broliai, jų motina ir vyriausiasis kunigas Eleazaras, nužudyti dėl to, kad neatsižadėjo judaizmo. Jiems buvo liepta valgyti kiaulieną (judaizmo atsižadėjimo ženklas), tačiau jie veikiau sutiko būti nukankinti. Tai ne tik Kristaus kančios provaizdžiai iš Senojo Testamento, bet dar ir pavyzdys pasninko metu atsisakyti valgių dėl tikėjimo. Esame pašaukti „nukryžiuoti savo kūnus su aistromis ir geismais“ (Gal 5, 24), tad Kristaus Kryžiaus ir Makabiejų pavyzdžiai mus įkvepia pasninkui.

Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos krikščionims ši diena dar ypatinga tuo, kad tą dieną buvo pakrikštyta Kyjivo Rusia. Jiems pagerbiamasis kryžius ir tą dieną vykstantis vandens šventinimas primena apie šalies ir kiekvieno asmeninį krikštą.

Vandens šventinimas rugpjūtį dar yra susijęs su Konstantinopolio kaimynystėje – Mažojoje Azijoje, Armėnijoje – egzistavusia pagonybe. Ten, pagoniškos derliaus šventės Vardavaro metu buvo įprasta laistytis vandeniu – tokia vasariška linksmybė. Bažnyčia atmetė pagonybę ir pagoniškos šventės prasmę, bet šią vasarišką linksmybę paliko – rugpjūčio 1 dieną pašventinamas vanduo, o tuo vandeniu ir kitomis dienomis šventinamas derlius, šlakstomi žmonės. Armėnijoje iki šiol išliko paprotys krikščionims Atsimainymo šventės dieną laistyti vienas kitą vandeniu, kitose šalyse tokio žaismingo papročio nėra, tik vandens šventinimas bažnyčioje ir kunigo atliekamas pašlakstymas.

Rytų Europoje rugpjūčio 1 dieną šventinamas ne tik vanduo, bet ir medaus derlius. Derliaus pirmienų šventinimas – visose kultūrose egzistuojantis religinis paprotys, kai pirmasis derlius atnešamas kaip padėka Dievui. Kunigas palaimina medų šventu vandeniu ir žmonės jį valgo dėkodami Dievui.

2. Viešpaties Atsimainymas (rugpjūčio 6/19 d.)

Antroji rugpjūčio Išganytojo šventė švenčiama rugpjūčio 6 (19, sekančių senuoju kalendoriumi) dieną. Tai – Viešpaties Atsimanymas. Prisimenamas Mt 17, Mk 9 ir 2 Pt 1,16-21 aprašytas įvykis, kai trijų apaštalų – Petro, Jono ir Jokūbo – akivaizdoje Kristus pasikeitė ir ėmė šviesti Jo šviesa. Taip Jis apreiškė tą šlovę, kurion yra pašauktas kiekvienas žmogus.

Atsimainymas – tai viena iš 12 didžiųjų metų švenčių. Tačiau jos metu mėsa nevalgoma, tai vienintelė Dievo Motinos užmigimo pasninko diena, kuomet leidžiama žuvis. Taigi, ši šventė džiugi, bet romi, ori. Jos metu prisimenama, kad Viešpats apreiškė savo šlovę atsimainydamas prieš pat savo kančios pradžią. 

Atsimainymo šventės data buvo pasirinkta būtent tada, kai buvo švenčiamas minėtasis armėnų Vardavaras, siekiant sąmoningai išstumti pagoniškąjį festivalį. Turėdami savo šventę, krikščionys negalėjo susigundyti švęsti su pagonimis.

Šią dieną bažnyčioje šventinamos vaisių pirmienos. Pagal graikų paprotį, iki šios dienos nebūdavo valgomos vynuogės, kad netyčia jų nepritrūktų eucharistiniam vynui. Pašventinus vynuogių pirmienas jau buvo ramu, kad vynuogių nepritrūks. 

Rytų slavų kraštuose, kur vynuogės neaugo, jų ir nešventino. Vietoje vynuogių žmonės daugiausiai nešė pirmuosius metų obuolius. Kaip ir medaus atveju, įvairius vaisius kunigas apšlaksto vandeniu ir žmonės dėkodami Dievui juos valgo. 

3. Jėzaus Kristaus atvaizdo pergabenimas iš Edesos į Konstantinopolį (rugpjūčio 16/29 d.)

Edesos atvaizdas

Jau sekančią dieną po Dievo Motinos užmigimo (Žolinės) šventės, švenčiama trečioji Išganytojo šventė – rankomis netapyto Išganytojo Jėzaus Kristaus atvaizdo pergabenimo iš Edesos į Konstantinopolį atminimas.   Tai labai garsus atvaizdas, graikiškai vadinamas Acheiropoieta, kuris, pagal tradiciją, nėra tapytas žmogaus rankomis (tą ir reiškia ir graikiškasis pavadinimas). Pasak legendos, Edesos karalius Abgaras sirgo ir prašė Jėzų atvykti pas jį, kad pagydytų. Jėzus vykti atsisakė, bet perdavė žinią, kad karalių vėliau aplankys jo mokiniai. Karalius buvo siuntęs tapytoją, kad jei Jėzus nesutiks vykti, bent jau būtų nutapytas ir parodytas karaliui Jo atvaizdas. Bet Jėzus paėmė tapytojo drobę, nusišluostė veidą ir Jo atvaizdas stebuklingu būdu pats atsirado ant drobės, todėl ji ir buvo pavadinta Acheiropoieta – rankomis netapyta. 

Šis atvaizdas buvo viena didžiausių Edesos šventybių, kurios lankyti vyko piligrimai. Edesos karalystė buvo viena pirmųjų pasaulio krikščioniškųjų valstybių. VII a. ją užkariavo musulmonai, ją atkariauti bandė Bizantijos krikščionys, tų karų metu, X a. šventybė iš Edesos buvo pergabenta į Konstantinopolį. Atvaizdo kūrybiškai atliktos kopijos paplitusios visame krikščionių ortodoksų pasaulyje, nors jos originalas ir buvo prarastas po to, kai 1204 m. kryžiuočiai nusiaubė Konstantinopolį. Rugpjūčio 16 d. liko jo pagrindine prisiminimo diena.

Šią dieną Rytų slavų tradicijoje taip pat atliekamas trečiasis derliaus pirmienų šventinimas – šventinami rugiai, kviečiai ir riešutai.

Pagrindinė rugpjūčio šventė:

Dievo Motinos užmigimas (rugpjūčio 15/28 d.)

Pasninkas baigiasi pasiekus paskutinę iš 12 didžiųjų metų švenčių – Dievo Motinos užmigimą (rugsėjo 1/14 d. jau prasideda naujieji liturginiai metai). Kadangi centrinis jos įvykis – taikus Dievo Motinos iškeliavimas į anapusybę, ji nėra skirta linksmybėms – jeigu šventė išpuola trečiadienį ar penktadienį, jos metu netgi nevalgoma mėsa, pieno produktai, kiaušiniai – apsiribojama žuvimi, kaip per Atsimainymą. 

Užmigimo dieną vyksta Dievo Motinos laidotuvių procesija, tos pačios arba sekančios dienos vakarą, pagal mūsų krašto tradicijas, vyksta ir pačios jos „laidotuvės“, kurių apeigos labai panašios į didžiojo penktadienio vakaro. 

Kiti du rugpjūčio minėjimai

Daugelis pasaulio krikščionių, ne tik ortodoksai, rugpjūčio 29 d. dar mini šv. Jono Krikštytojo nukirsdinimą (daugiau skaitykite: Kodėl toks svarbus šv. Jono Krikštytojo nukirsdinimas?). Mūsų kalendoriuje, tai – vienadienis griežtas pasninkas, kurio metu prisimename šv. Jono kankinystę.

Rugpjūčio 31 d., paskutinę liturginių metų dieną, prisimenama Dievo Motinos relikvija, likusi po jos užmigimo – jos drabužis, juosta. Ši relikvija po Dievo Motinos užmigimo buvo saugoma Jeruzalėje, kol IX a. prie jos prisilietusi imperatorienė Zoja patyrė stebuklingą išgydymą. Tuomet diržas buvo nugabentas į Konstantinopolį, kad jį galėtų lankyti daugiau žmonių. Šiandien juostos dalys saugomos Atono kalne (Vatopedi vienuolyne) ir Gruzijoje (Triero vienuolyne). Prisimindami šios juostos padarytus stebuklus, prisimename, kaip Dievo malone Švč. Mergele Marija gali mums padėti ir dabar. 

Apibendrinimas

Rugpjūčio šventės Bažnyčios kalendoriuje yra glaudžiai susijusios su gamtos ir žemdirbiško gyvenimo ritmais, padėka Dievui už žemiškąsias gėrybes, kuriomis maitinamės. Liturginių metų pabaiga sutapo su žemės gerybių auginimo ciklų – nuimamas derlius, baigiasi liturginiai metai; po to rugsėjį, pradedant naują sėją, prasideda ir nauji liturginiai metai (švenčiama pirmoji Naujojo Testamento istorijos šventė – Švč. Mergelės Marijos gimimas). Šiandien šis ciklas net ir gyvenantiems mieste nėra visai svetimas – rugsėjo 1 dieną prasideda mokslo metai, tad daug kas taip pat yra įpratęs rugpjūtį pajausti kaip darbų pabaigą, o rugsėjį – kaip naują pradžią. 

Dvasine prasme, rugpjūtis, kaip paskutinis vasaros mėnuo, yra laikas, kai po pasninkų neturinčios liepos esame pakviečiami dar kartą susilaikyti, nepasiduodi nesaikingumui, kad vasara būtų vaisinga ne tik žemės derliumi, bet ir dvasiniais vaisiais.