Kodėl toks svarbus šv. Jono Krikštytojo nukirsdinimas?
Šv. Jono Krikštytojo nukirsdinimas (naujame kalendoriuje: rugpjūčio 29/ sename: rugsėjo 11 d.) - viena iš didžiųjų ortodoksų švenčių, nors ir nepriklauso pagrindinėms 12 didžiųjų metų švenčių. Jonui Krikštytojui yra skirta daugybė minėjimų ortodoksų kalendoriuje:
* prie didžiųjų (bet ne dvylikos) priskiriamas ir jo gimimas (birželio 24/liepos 7),
* vidutinėms šventėms priskiriami pirmasis ir antrasis jo galvos atradimai (vasario 24/kovo 9), trečiasis galvos atradimas (gegužės 25/birželio 7),
* mažosioms šventėms priskiriami jo prasidėjimas (rugsėjo 23/spalio 6) ir sinaksė (antroji diena po Viešpaties Krikšto šventės, skirta Krikštytojui - sausio 7/20 d.)
Kitaip tariant, iš viso kalendoriuje šv. Jonui Krikštytojui skirtos 6 datos, iš jų dvi išskirtos kaip didžiosios. Šv. Jonas kartu su visais pranašais prisimenamas dar ir kiekvienos savaitės antradienį. Į akis krenta ir tai, kad trys datos yra susijusios su jo galva - nukirsdinimas ir trys galvos atradimai (du pirmieji minimi tą pačią dieną).
Patį šv. Jono Krikštytojo kultą paaiškinti gana lengva. Juk Jėzus sakė, kad „tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją“ (Mt 11,11). Jis yra asmuo, stovįs tarp Senojo ir Naujojo Testamentų, paskutinysis Senojo, ir pirmasis Naujojo pranašas, Viešpaties Krikštytojas. Juo asmuo toks svarbus Jėzaus atėjimui ir pranašysčių išsipildymui, kad būtų keista jį aplenkti.
Sudėtingiau suprasti šv. Jono Krikštytojo galvos reikšmę. Paties nukirsdinimo įvykio svarbą parodo tai, kad jis minimas netgi trijose Evangelijose (Mt 4, Mk 6, Lk 9). Smulkiame aprašyme Jono dorybės kontrastuoja su Erodo rūmų palaidumu, pražūtingas Erodiados šokis priešingas išganingam Esteros šokiui. Jonas, tam tikra prasme, tampa pirmuoju krikščionių kankiniu, o kankinystė senovės krikščionių buvo vadinama gimimu dangui, todėl nenuostabu, kad dvi seniausios krikščionių šventės, susijusios su šv. Jonu Krikštytoju, ir iki mūsų dienų išlikusios daugelyje krikščionių konfesijų - tai būtent jo gimimo ir nukirsdinimo atminimo dienos.
Panašu, kad seniausias laikais kankinystė ir gimimas buvo minimi tą pačią dieną (matyt, birželio 24/liepos 7), bet palaipsniui šventės išsiskiria į dvi atskiras. Jei įsiskaitytume į Evangeliją, tai šv. Jono Krikštytojo kankinystė įvyko visai ne rudenį, o pavasarį, prieš Pesachą. Rugpjūčio 29 diena tapo švente tik IV a., kai pirmieji Izraelio šventųjų vietų tyrinėtojai - imperatorius Konstantinas ir jo motina Elena - Sebastėjos mieste virš šv. Jono Krikštytojo kapo pastatė jam dedikuotą bažnyčią. Šioje bažnyčioje buvo saugomos šv. Jono ir jo mokinių, šventųjų Eliziejaus ir Audijaus relikvijos. Ji turėjo savo atskirą istoriją. Rugpjūčio 29 - tai bažnyčios pašventinimo diena.
Jei šv. Jono Krikštytojo kūną mokiniai buvo palaidoję kape, tai galva buvo atiduota Erodiadai bei jos motinai, ji turėjo savo atskirą „istoriją“. Pasak tradicijos, Erodiada galvą liepė užkasti Alyvų kalne, molio inde. Prabėgus metams, didikas vardu Inocentas nutarė ten pastatyti bažnyčią, ir kasant atrado galvą, kuri buvo identifikuota pirmiausia pagal susijusius su ja stebuklus. Kadangi Bažnyčia tuo metu dar buvo negausi ir bijota relikvijos išniekinimo, mirdamas Inocentas ją užkasė ir ji vėl buvo prarasta.
Antrasis galvos atradimas įvyko IV a., Konstantino ir Elenos misijos metu, nors ir tiesiogiai su ja nesusijęs. Du vienuoliai, sužinoję jos buvimo vietą vizijos metu, ją atkasė. Galva keliavo iš rankų į rankas, kol galop V a. atsidūrė Konstantinopolio vienuolyne. Tame pačiame šimtmetyje, neramumų metu, ji buvo išgabenta į Emesą, iš ten, ikonoklazmo laikais - į Kaukazą. Iš esmės, ji buvo dingusi iš akiračio iki pat IX a., kai ji vėl buvo atrasta ir atgabenta į Konstantinopolį (III atradimas). Po trečiojo atradimo galva vėl dingo ir ją supa daugybė legendų. Tie galvos atradimai tapo šventėmis, nes relikvija buvo labai vertinama bei gerbiama, ir žmonės labai džiaugėsi jos atgabenimu į Konstantinopolį, ji buvo prieinama pagerbimui.
Atkreipę dėmesį į rugpjūčio kalendorių pamatysime, kad rugpjūčio 1/14 d., kai prasideda Dievo Motinos užmigimo pasninkas, švenčiama Šv. Kryžiaus relikvijų išnešimo diena, kai su jomis buvo einama į procesiją. Rugpjūčio 2/15 d. - šv. kankinio Stepono relikvijų atgabenimo į Konstantinopolį minėjimas, rugpjūčio 31/rugsėjo 13 - Dievo Motinos relikvijos (juostos) padėjimo Vlachernos šventovėje šventė. Kitaip tariant, šv. Jono Krikštytojo nukirsdinimą su rugpjūčio pradžios bei pabaigos minėjimais jungia vienas bendras motyvas - šis minėjimas taip pat susijęs su viena iš didžiųjų Konstantinopolio relikvijų, kurias tą mėnesį žmonės pagerbdavo.
Su rugpjūčio tematika šv. Jono nukirsdinimą jungia ir tai, kad ši diena yra pasninkas. Tipikonas rugpjūčio 29 d. prisako pasninkauti, prisimenant šv. Jono Krikštytojo pavyzdį - juk jis mito tik skėriais ir laukų medumi, gyveno dykumoje. Taip pat sakoma negerti daug vyno nešvęsti, prisimenant, kaip neišmintingas šventimas, girtuokliavimas privedė prie teisiojo mirties. Rugpjūtis Ortodoksų Bažnyčios kalendoriuje visas asketiškas - net Kristaus Atsimainymo (6/19 d.) ir Dievo Motinos Užmigimo (15/28 d.) švenčių metų yra pasninkas, pirmos dvi savaitės - išvien pasninkas. Tai atspindėjo natūralų kaimo gyvenimo ritmą, nuo kurio priklausė visa visuomenė.
Viduramžiais po žiemos maisto atsargos tik seko, dėl to visuomenei buvo labai svarbi Gavėnia ir šv. Petro ir Povilo pasninkai, kurie leido taupyti maistą iki rupgiapjūtės. Rugpjūtį buvo pasiekiamas kritinis taškas, kai, iš vienos pusės, maisto atsargų buvo mažiausiai metuose, iš kitos pusės, jau buvo nuimamas naujas derlius, kuris kartą per kelis metus galėjo būti mažas (dėl to buvo svarbu išlikti saikingais). Su tuo, pavyzdžiui, susijusi graikų tradicija nuo Sekminių iki pat Atsimainymo (rugpjūčio 6/19 d.) nevalgyti vynuogių. Juk, joms pasibaigus, nebūtų iš ko gaminti eucharistinio vyno. Todėl po Atsimainymo Liturgijos iškilmingai šventinamos vynuogės ir atidedama naujo derliaus dalis vynui, o žmonės jau laisvai gali vartoti vynuoges, nes nebebaisu, kad jos pasibaigs. Taigi, rugpjūtis buvo darbingas ir asketiškas.
Dėl to, kad šv. Jonas Krikštytojas buvo nužudytas dėl žudikų girtuokliavimo, kai kurie ortodoksai tą dieną meldžiasi už kankinamus priklausomybių. Anksčiau ši diena dar buvo žuvusių karių minėjimo diena (XVIII a., dabar jau nebeaktualu)
