Šv. Petro ir Pauliaus pasninkas


Kasmet liepos 12 (birželio 29 d. pagal seną kalendorių) ortodoksai švenčia šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus (Povilo) atminimą. Tai - viena didelių ortodoksų švenčių, nors ir nepriklauso 12 didžiųjų metų švenčių sąrašui.

Prieš šv. Petro ir Povilo šventę visada yra pasninkas. Tačiau akylesni tikintieji gali pastebėti, kad sekmadieniai šio pasninko metu skaičiuojami ne kaip pasninko sekmadieniai (pvz. 1 Gavėnios sekmadienis, 2 Kalėdų pasninko sekmadienis...), o kaip eiliniai sekmadieniai po šv. Sekminių. Taip yra dėl to, kad šis pasninkas nėra liturgiškai tiesiogiai susijęs su šv. Petro ir Povilo švente. Pasigilinkime į jo istoriją.

Pasninkas prieš šventę?

Liaudyje vadinamasis „Petro ir Povilo pasninkas“, Петров пост, iš tikro atsirado anksčiau nei pati šventė ir truko gerokai ilgiau, nei trunka mūsų dienomis. Šiandien pasninkas prasideda savaitę po šv. Sekminių, pirmadienį, t.y. iškart po Visų šventųjų sekmadienio, o trunka iki Petro ir Pauliaus šventės. Kadangi šv. Sekminių data kilnojasi priklausomai nuo Velykų datos, pasninkas kasmet trunka skirtingai, nuo 8 iki 42 dienų.

Šv. Hipolitas Romietis savo kūrinyje „Apaštališkoji Tradicija“ (III a.) apie šį pasninką rašo:
„Jeigu kas nors būdamas jūroje ar kitokiomis aplinkybėmis nežinojo Velykų dienos, tai, sužinojęs apie Velykas, privalo pasninkauti vietoje buvusiojo pasninko [Gavėnios - G.S.] po Sekminių. Velykos, kurias mes švenčiame, nėra [simbolis]. Provaizdis [typus] jau praėjo, todėl pasninkas perkeliamas į antrą mėnesį, ir, kas turi pasninkauti, tegu tikrai tai daro.“
Profesorius Nikolajus Skabalanovičius savo veikale cituoja IX a. tekstą, priskiriamą šv. Atanazui Sinajiečiui, kuriame rašoma, kad senovėje šis pasninkas truko nuo pirmadienio po Visų šventųjų iki pat Dievo Motinos užmigimo (rugpjūčio 15/28 d.). Šiuolaikiniai pasninkai - taip vadinamas Petro ir Povilo ir Dievo Motinos užmigimo - tai senojo vientiso pasninko liekanos. Tiesa, pirmiausia šis pasninkas sutrumpėjo, o tada gimė antroji jo dalis.

Apaštalų šventė

Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus (Povilo) šventė, kurios metu prisimenama jų kankinystė, savo šiuolaikinę svarbą įgijo tik kai krikščionybė tapo dominuojančia Romos imperijos religija. Imperatorius šv. Konstantinas Didysis Romos mieste ir Naujoje Romoje - Konstantinopolyje pastatė Romos miesto kankinių Petro ir Pauliaus šventoves, kurių titulo šventės buvo švenčiamos birželio 29 d. Šiedu miestai buvo laikomi vienu, viena sostine, šventė įgijo imperinį statusą.

Tūkstantmečiu vėliau Rusija laikė save šios imperijos įpėdine, imperatoriai Petras ir Paulius (Pavel) turėjo šių apaštalų vardus, sostinė buvo pavadinta švento Petro vardu - Sankt Peterburgas. Taigi, Rusijoje šventė įgijo antrą kvėpavimą. Tad nenuostabu, kad rusų, kaip ir graikų kultūroje visas pasninkas imtas sieti su šia švente. 

Kita vertus, kaip rašoma šv. Atanazui Sinajiečiui priskiriamame tekste, pirminė pasninko sutrumpinimo iki Petro ir Pauliaus šventės dienos priežastis buvo ne pati šventė, o nuolaida (ekonomija) žmonių atžvilgiu, kuriems buvo sunku pasninkauti tiek daug mėnesių iš eilės. Žinoma, pasninko pabaiga pasirinkta būtent Apaštalų šventė dėl jos reikšmės, tačiau Petro ir Povilo šventė nebuvo pasninko įsteigimo priežastimi.

Kaip privalomas pasninkas

Lieka neatsakytas dar vienas klausimas - kaip pasninkas iš kompensacinio (kai pasninkauti reikėjo tik nepasninkavusiems per Gavėnią) tapo privalomu? Į tai mums padeda atsakyti kiti istoriniai procesai, lėmę Bažnyčios švenčių birželį, liepą, rugpjūtį raidą. Turbūt daug kas yra pastebėję, kad nors Kristus ant Taboro kalno atsimainė prieš pat nukryžiavimą, Atsimainymo šventė Ortodoksų Bažnyčioje yra ne Gavėnios metu, o rugpjūtį.

Gegužė ir vasaros mėnesiai - tai nubudusios gamtos, šilumos ir saulės laikas. Net ir mūsų sekuliariais laikais tai dažnai traukia žmones nekrikščioniškai švęsti, girtauti, demonstruoti apnuogintą kūną... Ir Bizantijos, ir slavų pagonių kultūrose tai buvo įvairių pagonių apeigų, festivalių laikas. Todėl Bažnyčia tuo metu steigė savo šventes ir pasninkus, kad sulaikytų tikinčiuosius nuo dalyvavimo pagonių renginiuose. Taip, pavyzdžiui, XI a. Konstantinopolio patriachas aiškino Dievo Motinos užmigimo pasninko įvedimą:
„Anksčiau buvęs pasninkas perkeltas į kitą laiką [į rugpjūtį - G.S.], kad žmonės neatpultų į tuo metu buvusius pagonių pasninkus. Daug žmonių pasninkauja ir tam, kad apsivalytų nuo ligų.“
Taip ir Atsimainymo šventė buvo įvesta rugpjūtį, nes tuo metu armėnų pagonys šventė „Vardarą“. Armėnijoje Atsimainymo šventę IV a. įvedė šv. Grigalius Švietėjas, o iš ten šventė perėjo į kaimyninę Kapadokiją, šventusią panašią, pagonišką „Vartuvar“ šventę. Iš Kapadokijos šventė paplito Bizantijoje, o iš ten - po visą pasaulį.

Pasninko prasmė šiandien

Šiandien visi tie pagoniškieji festivaliai ir pasninkai seniai pamiršti, tad ar turi prasmės pasninkavimas tuo laiku? Iš dalies į šį klausimą jau atsakėme - nors pagoniškieji festivaliai ir buvo krikščionių priešai, tačiau patys festivaliai kilo iš natūralios gyvensenos - kaip pagoniškas atliepas į bundančios gamtos siunčiamus signalus. Ir šiandien net ir visai netikintys žmonės karštu metu keliauja prie jūros, vartoja alkoholį, šiuo metu švenčia menkai ką su krikščionybe beturinčią Joninių šventę (pavadinime liko tik priminimas apie jos šaknis). Taigi, pagrindinė problema išliko.

Nors ir Bažnyčia turi teisę keisti pasninkų datas (kaip ir buvo trumpinant pasninką po Sekminių, kuriant naujus pasninkus), keturių didelių pasninkų ciklas - Advento - žiemą, Gavėnios - pavasarį, Petro ir Povilo - vasaros pradžioje, Užmigimo - vasaros pabaigoje - buvo patikrintas šimtmečių, jis atspindi natūralų ortodoksų gyvenimo ritmą. Pasninkavimas tuo metu, kai visi be saiko linksminasi - tai tam tikra rezistencija pasaulio dvasiai, palaidumui. Šio pasninko prasmę patyrė kiekvienas, kas ilgiausią metų dieną vaikščiojo su bičiuliu po miestą šviesią naktį, matydamas daugybę girtų, rėkaujančių žmonių, bet pats galįs prie kokio nors šventimo prisidėti tik saikingai, nes yra prisiėmęs tam tikrą askezę.

Populiarūs įrašai