Kaip teikiamas Sutvirtinimo sakramentas Ortodoksų Bažnyčioje?



Sutvirtinimo sakramentas, dar vadinamas patepimu mira arba krizmacija, yra sakramentas, kurio metu tikinčiojo kūno dalys Šventosios Dvasios vardu patepamos šventu aliejumi ir šitaip  suteikiamos Šventosios Dvasios dovanos, ugdančios ir sutvirtinančios dvasiniame gyvenime. Aliejus, kuriuo tepa žmogų, yra neeilinis - jis vadinamas mira arba krizma. Nuo pastarojo žodžio yra kilęs žodis krikščionis, graikiškai christianos ir pats Kristaus (Christos) titulas, reiškiantis „pateptasis“. Tokiu aliejumi nuo Senojo Testamento laikų buvo tepami karaliai, kunigai ir pranašai, todėl ne veltui į pateptuosius - krikščionis - šv. Petras kreipiasi: „jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta“ (1 Pt 2, 9).

Sakramento malonė

Apie Sutvirtinimo sakramentą apaštalas Paulius rašo: „Tas, kuris sutvirtina mus su jumis Kristuje ir mus patepė, yra Dievas, kuris ir užantspaudavo mus ir davė kaip užstatą Dvasią į mūsų širdis“ (2 Kor 1,21-22) - šio sakramento metu žmogus tarsi  „užantspauduojamas“, pažymimas Šventosios Dvasios ženklu ir Šventoji Dvasia nužengia į jo širdį. Senojo Testamento žmonėms tai buvo ypatingas įvykis, nes tada Šventąją Dvasią gaudavo tik ypatingi didvyriai (teisėjai), pranašai, karaliai, o Naujajame Testamente, po Šv. Sekminių įvykio, kai Šventoji Dvasia nužengė ant apaštalų, jie gavo galią visiems krikščionims teikti Šventosios Dvasios bendrystę. Dievas tapo kaip niekada arti kiekvienam žmogui.

Kai Šventoji Dvasia nužengia į žmogaus širdį, jis gauna Šventosios Dvasios dovanas. Tų dovanų yra įvairiausių, Biblijoje yra bent keli labai skirtingi jų sąrašai. Izaijo knygoje (11, 1-3) yra išvardijamos septynios dovanos:

1) Viešpaties baimės dvasia
2) Pažinimo dvasia
3) Galybės (narsumo) dvasia
4) Patarimo dvasia
5) Supratimo (įžvalgos) dvasia
6) Išminties dvasia
7) Viešpaties dvasia, arba pamaldumo dovana, aukščiausio lygio įkvėpimas.

Laiške korintiečiams (1 Kor 12, 8-11) išvardijamos kiek kitokios dovanos:

„Antai vienam Dvasia suteikia išminties žodį, kitam ta pati Dvasia – pažinimą, kitam – tikėjimą toje pačioje Dvasioje, kitam – gydymo dovaną toje vienoje Dvasioje, kitam – stebuklingus darbus, kitam – pranašavimą, kitam – dvasių atpažinimą, kitam – įvairių kalbų dovaną, kitam – kalbų aiškinimą.  Ir visa tai veikia ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka.“

Visos šios dovanos turi šį tą bendro - jos susijusios su tarnyste Dievo tautai. Kiekviena dovana, ar išminties žodis, ar pažinimas, ar kita, duodama tam, kad iš to naudos turėtų visa Bažnyčia. Jos yra tarnavimo dovanos.

Be dovanų, Šventasis Raštas dar kalba apie Šventosios Dvasios vaisių, kuris auga tame, kuriame gyvena Šventoji Dvasia (Gal 5, 22-23):

Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo.

Aliejus - tai Šventosios Dvasios neregimo patepimo, artumo, globos simbolis. Artimųjų Rytų kraštuose, Izraelyje Saulė tokia kaitri, kad nuo senovės laikų reikėjo aliejaus, kuris nuo jos žalingo poveikio saugotų. Aliejus - tarsi drabužis, būtinas žmogui taip pat, kaip duona, bet tuo pačiu galintis būti karališkos prabangos ženklu.

Sakramento eiga 

Kadangi Sutvirtinimo sakramentas toks svarbus krikščionio gyvenimui, nuo jo netgi kilęs pats krikščionio terminas, tai nuo seno jis pradėtas jungti su krikšto sakramentu. Apaštalų darbuose minima, kad apaštalai, pakrikštiję žmones, dėjo ant jų rankas ir patepdavo Šventąja Dvasia, taip suteikdami dovanas:

Tai sužinoję, jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardan. Paskui Paulius jiems uždėjo rankas, ir ant jų nužengė Šventoji Dvasia“ (Apd 19, 5)

Dar II-III a. tekstuose, pvz. pas Tertulijoną, paliudijamas ir šventojo aliejaus (miros, krizmos) naudojimas sakramente, ir jo sujungimas su krikšto sakramentu. Seniausiais laikais ir krikštydavo, ir sutvirtindavo vyskupai. Ilgainiui, augant Bažnyčiai, vyskupui dalyvauti kiekviename krikšte tapo sudėtinga, todėl krikštyti ir sutvirtinti buvo įgalioti kunigai. Kadangi sutvirtinimo sakramentą pradžioje teikė būtent apaštalai, kaip to priminimas, kaip vyskupo palaiminimas išliko tradicija, kad pats kunigas negali virti ir pašventinti miros (krizmos), tai gali daryti tik vyskupai. Mūsų laikais mirą verda patriarchai.

Taigi, paprastai jeigu žmogus krikštijasi Ortodoksų Bažnyčioje, jis iškart gauna ir sutvirtinimo sakramentą (apie krikšto eigą žr. Kaip teikiamas Šv. Krikšto sakramentas Ortodoksų Bažnyčioje?). Iškart po to, kai žmogus pakrikštijamas ir aprengiamas nauju krikšto rūbu, kunigas skaito Sutvirtinimo sakramento maldą, o tada tepa kūno dalis, sakydamas: „Šventosios Dvasios dovanos antspaudas“. Taip sakramentas suteikiamas, o šventieji aliejai nuplaunami po Šventojo Rašto skaitinių, su specialia kempinėle. 

Skirtingų kūno dalių patepimas simbolizuoja viso žmogaus gyvenimo pašventinimą. Kaktos patepimas simbolizuoja proto, arba minčių pašventinimą, krūtinės patepimas simbolizuoja širdies, arba norų pašventinimą, akių, ausų ir lūpų patepimas - juslių ir jausmų pašventinimą, rankų ir kojų - mūsų darbų ir viso krikščionio elgesio pašventinimą.

Būna atvejų, kai žmogus neturi Sutvirtinimo sakramento, tik krikštą. Taip gali atsitikti, jeigu esant ypatingoms aplinkybėms asmenį krikštijo pasaulietis (tik kunigas gali teikti Sutvirtinimo sakramentą) arba jeigu asmuo buvo krikštytas ne Ortodoksų Bažnyčioje, bendruomenėje, kuri tokio sakramento neturi, ir tada nutarė prisijungti prie Ortodoksų Bažnyčios. Tuomet Sutvirtinimo sakramentas jam yra ir prijungimo sakramentas.

Pagal šiandieninę Šv. Sinodo nustatytą praktiką, tokiu atveju Sutvirtinimo sakramento apeigos prasideda kunigo žodžiais  „Palaiminta Karalystė...“, po jų seka didžioji ektenija - maldos būdas, kai kunigas arba diakonas vardija prašymus, o žmonės į visus juos atsako: „Viešpatie, pasigailėk“. Ektenijoje skamba prašymai ir už sutvirtinamąjį. Po ektenijos kunigas skaito Sutvirtinimo sakramento maldą ir tepa žmogaus kūno dalis sakydamas: „Šventosios Dvasios dovanos antspaudas“. Po to, gali būti giedama 31 (32) psalmė, kaip per krikštą, ir skaitomos dvi abliucijos (apiplovimo) maldos, kuriose dėkojama už sakramentą ir prašoma Dievo saugoti naujai sutvirtintąjį. Po jų, kunigas prausia naujai sutvirtintąjį drėgna kempinėle sakydamas: „Tu nuteisinta(s). Tu apšviesta(s). Patepta(s) mira. Pašventintas. Vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen“.  Tuomet pamaldos užbaigiamos.

Po Sutvirtinimo

Sutvirtinimu žmogaus įžengimas į Bažnyčią nesibaigia. Vaizdingai kalbant, krikštas - tai tarsi žmogaus gimimas, Sutvirtinimas - tai naujagimio aprengimas rūbais, kurie jį sušildo, sustiprina ir leidžia augti. Bet dar žmogų reikia nuolat maitinti. Toks maistas - tai Eucharistijos sakramentas.

Eucharistija (arba Švč. Komunija) yra sakramentas, kuriame tikintysis duonos ir vyno pavidalu priima tikrą Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują ir gauna amžinąjį gyvenimą. Tai bendrystės su Dievu ir su Bažnyčia sakramentas, dvasinis maistas. Todėl pakrikštytas ir sutvirtintas žmogus sekančiu žingsniu turi pradėti gyventi eucharistinį gyvenimą, ateiti į Dieviškąją Liturgiją ir priimti Švč. Komuniją.

Kadangi Ortodoksų Bažnyčioje krikštijami ir sutvirtinami ne tik suaugę, bet ir kūdikiai, tai ir Švč. Komunija teikiama net ir kūdikiams, pagal Jėzaus žodžius: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė“ (Mk 10, 14). Negalintiems kramtyti Kristaus Kūno, duodamas lašelis Kristaus Kraujo. Pagal tradiciją (ir dėl praktinių priežasčių), jei tėvai ar krikšto tėvai neša Švč. Komunijos kūdikį, tai jis guldomas ant dešinės rankos, jam po smakru dedama speciali servetėlė (ilitonas), kad lašelis netyčia nenutekėtų ar pan., po Švč. Komunijos kūdikio lūpos nušluostomos. Priėmus Švč. Komuniją, asmuo jau yra pilnoje bendrystėje su Kristumi ir Bažnyčia, tačiau kaip paprastą maistą valgome nuolat, taip ir šią bendrystę reikia puoselėti, maitintis Dangaus Duona kaip galima dažniau.

Parama

Mūsų projektą galite paremti:

Contribee PayPal

Populiarūs įrašai