„Kai Bažnyčia buvo jauna“ apžvalga


Paskutinėmis dienomis nutariau atsipalaidavimui paskaityti M. D'Ambrosio knygą „Kai Bažnyčia buvo jauna“, išleista 2020 m. Kas patiko - knyga stengiasi įvairius garsiausius Bažnyčios Tėvus, ypač pirmųjų keturių amžių pristatyti per pasakojimą, kurį autorius stengiasi daryti gražiu, vaizdingu, laisvu. Šis naratyviškumas įtraukia ir skaityti lengva, knyga tikrai nėra vadovėlis, bet gali būti puikus įvadas į patristiką.




Autorius yra katalikas, teologijos daktaras, dirbęs universitete, tačiau dabar, kaip suprantu, daugiausiai užsiima Katalikų Bažnyčios populiarinimu, internete rašoma, kad jis vadinamas „daktaru Italija“ ir dažnai komentuoja susijusias temas per TV. Knygoje matosi, kad jis puikiai žino kokios temos jaudina jo auditoriją ir kalba gyvai, vaizdingai, įdomiai.




Bet su autoriaus pozicija susiję ir tai, kas knygoje nepatiko - nors įžangoje autorius sako, kad knyga skirta „visai krikščionių šeimai“, ir katalikams, ir ortodoksams, ir evangelikams (9 psl.), realiai knyga yra prokatalikiška ir sukonstruota kaip patristinė Katalikų Bažnyčios apologija. Būtent todėl knyga netikėtai prasideda Romos vyskupo Klemenso laiško analize (nors „Didachė“, daugumos mokslininkų nuomone, senesnė už Klemenso laišką), baigiasi Romos vyskupu šv. Grigaliumi Didžiuoju (kuriuo, žinoma, patristika nesibaigia, ir, ko gero, būtų logiškiau pabaigti šv. Jonu Damaskiečiu kaip visko sinteze). Romos vyskupai net I ar II a. autoriaus vadinami „popiežiais“ (nors titulas Romos vyskupui taikytas gerokai vėliau), o Aleksandrijos vyskupai popiežiais nevadinami (nors II-III a. pirmieji gavo ši titulą). Netikėtai kalbant apie ankstyvuosius Tėvus pasirodo Vatikano II susirinkimo nutarimų citatos ar nuorodos į Johną Newmaną, o šv. Atanazas Didysis „gynė katalikų tikėjimą“, šv. Augustinas buvo „katalikų vyskupu“ ir pan.




Su apologetika susiję ir akivaizdūs nepatogių faktų nutylėjimai - kai komentuojama Didachė, nutylima aiški kunigiškos ir charizminės tarnystės skirtis tekste, tačiau kai kitame autoriuje charizminė ir kunigiška tarnystė sutampa, į tai bemat atkreipiamas dėmesys. Kai Romos vyskupas Klemensas moko Korinto Bažnyčią, į tai atkreipiamas dėmesys (popiežius moko Korintą!), o kai tą patį daro šv. kankinys Ignotas (kuris, būdamas Antiochijos vyskupu moko ne tik Smirnos, Filipų, bet ir Romos Bažnyčią), tai nereflektuojama. Į šv. Kiprijono Kartaginiečio teiginius apie tai, kad Roma neturi teisės kištis į Kartaginos reikalus nesigilinama, bet daug vietos skirta jo mokymui apie šv. Petro pirmumą. Kitaip tariant, nors knyga skirta „visai krikščionių šeimai“, iš tiesų knyga tyliai polemizuoja su visais nekatalikais. Kadangi daugeliu atžvilgiu katalikų ir ortodoksų Bažnyčių mokymai labai artimi, tai ortodoksai neras daug prieštaravimų savo tikėjimui, tik pastebės, kad per visą knygą nuolat atsikratoja popiežiaus primato leitmotyvas - kuris tikrai nesikartoja skaitant pačius Bažnyčios Tėvų raštus.




Nereligingiems išsimokslinusiems skaitytojams gali kliūti iš to kylantis neproblemiškas požiūris į istoriją. Nors skyrius apie Nikėjos susirinkimą baigiasi fraze „klausimas buvo išspręstas“, visi, kas pažįsta IV a. istoriją žino, kad Nikėjos susirinkimu daug kas tik prasidėjo. Jo recepcija yra ne mažiau įdomi ir dramatiška už priešistorę. Ji aptariama skyriuje apie šv. Atanazą, bet lieka toks sekmadienės mokyklos lygio vaizdas, kad išpuikę eretikai sukilo prieš jau išspręstą klausimą, prieš neginčijamą, popiežiaus patvirtintą Susirinkimą, kai iš tiesų Visuotinis susirinkimas buvo naujas institutas ir jo autoritetą dar reikėjo įrodyti, o Romos vyskupas nei tą susirinkimą šaukė, nei jame dalyvavo. Panašiai sekmadieninės mokyklos lygiu išsprendžiama ir „plėšikų susirinkimo“ santykio su Chalkedono klausimas, kai tiesiog pareiškiama, kad vieną susirinkimą popiežius pasmerkė, o kitą - patvirtino (lyg tai ką nors V a. būtų reiškę).




Vertimo požiūriu, nors kalba man atrodo graži, terminologijos atžvilgiu norėtųsi didesnio tikslumo. Akis bado „ekumeniniai susirinkimai“ (kurie pagal lietuvių mokslininkų tradiciją turėtų būti „visuotiniai“), Efezas, kuris knygoje mėgsta tai virsti Efesu, tai atgal - Efezu, klaidos klasikinių kalbų žodžiuose („Sol Invictas“ - 150 psl., „homoiousius“ - 177 psl.) Biblijos citatų vertimų neatitikimas net greta esančiuose fragmentuose (pvz. 82 psl. iš pradžių Bažnyčia yra „tiesos stulpas ir atrama“, o vėliau tampa „atrama ir šulu“ - abiem atvejais cituojami du skirtingi tos pačios Šventojo Rašto vietos vertimai. Jeigu lietuviški tekstai cituojami pagal skirtingus pirminius šaltinius, tai jie nėra nenurodyti). Yra ir tokių tiesiog redagavimo metu nepastebėtų vietų, kaip pvz. 68 psl., kur iš pradžių tekste rašoma: „Vienas vyskupas, kilęs iš vietovės, kuri yra dabartinės Prancūzijos teritorijoje [...]. Šio [...] vardas buvo Ireniejus“, o paskui rašoma: „Šv. Ireniejus buvo kilęs iš Mažosios Azijos“. Žinoma, kad Ireniejus kilęs ne iš Prancūzijos, o iš Mažosios Azijos, o klaida, matyt, įsivėlė iš įpročio mechaniškai išvertus „from“ kaip „kilęs iš“, nes angliškame originale yra taip: „A bishop from what is now France“ ir „Originally, Irenaeus came from Asia Minor “ - kitaip tariant, Prancūzijos vyskupas, kilęs iš Mažosios Azijos.




121 psl. šv. Kiprijonui įtaką daro ne išpažinėjai, iškentėję persekiojimus (confessors), o nuodėmklausiai. Juk „visi gerbė nuodėmklausius jie buvo kupini Šventosios Dvasios; jų ištikimybė kankinimų akivaizdoje tai įrodė“ (turėtų būti: „išpažinėjus“). Kadangi išpažinėjai ir nuodėmklausiai supainioti visame skyriuje, informacija jame tampa klaidinanti (iš tikrųjų III a. nuodėmklausiai dar neegzistavo, jie kilo iš vienuoliškos tradicijos vėliau, o čia jie tampa pagrindiniais Decijaus persekiojimų sukeltų ginčų veikėjais).




Tokių vietų yra ir daugiau. Korektūros klaidos, kaip kad „šv. Bazilijaus Ddžiojo“ (188 psl.) verčia galvoti, kad prie teksto nedirbo nei redaktorius, nei korektorius, kas gadina skaitymo malonumą.




Nepažįstu vertėjos ir jokių būdu kritika nenoriu įžeisti, juo labiau, kad pats pasižymiu išsiblaškymu rašydamas ir gal net šitame komentare būsiu ką pripainojęs. Viso labo dalinuosi asmeninio skaitymo įspūdžiais ir svarstau, ar rekomenduočiau knygą savo klausytojams/skaitytojams.




Mano verdiktas - nors knyga patiko ir skaityti buvo lengva ir malonu, visiškai „žaliam“ žmogui knygos nesiūlyčiau, nes, kaip sakiau, ji šališka, tendencingai pristato patristinius šaltinius per apologetinę prizmę. Tam tikri vertimo momentai, kuriuos visus aptarti reikėtų gerokai didesnio ir atidesnio įrašo, gali taip pat naujoką išmušti iš vėžių, jis gali ne visai suprasti, apie ką eina kalba, nors tai ir tik kai kurių skyrių problemos.




Jeigu žmogus jau kažkiek pažįstamas su Bažnyčios Tėvais ir žino įprastus katalikų ir nekatalikų mokslininkų interpretacijų skirtumus Klemenso ir pan. atvejais, tai knyga tikrai gali būti malonus ir akiratį praplečiantis skaitinys. Literatūriniu požiūriu, man atrodo, D'Ambrosio puikiai „pagavo“, kaip turi būti parašytas šiuolaikinis įvadas į patristiką - kaip gyvas pasakojimas apie gyvų žmonių tikėjimą, kuris gali tarnauti kaip įkvėpimas šiandienos gyviems žmonėms.




Kritikuoju autoriaus šališkumą, nes, be kitų motyvų, man atrodo, kad skaityti kiekvieno Bažnyčios Tėvų tekstą kaip savarankišką yra ir įdomiau, ir dvasiškai naudingiau. Kolekcionuoti citatas, patvirtinančias tai, kuo iš anksto tiki nėra taip įdomu - įdomiau įsigilinti, kaip autorius jautė pasaulį, kaip suprato tikėjimą ir kaip padarė tokias išvadas. Dar daugiau, supratimas, kad kažkas turėjo kiek kitokį požiūrį, gali padėti naujai suprasti turimas tikėjimo tiesas, naujai į jas pažvelgti jų neatsisakant.




Visumoje galima tik džiaugtis, kad galbūt ši ir panašios knygos sužadins Lietuvos visuomenės interesą patristikai. Tokios knygos Lietuvai labai reikalingos.

Populiarūs įrašai