Ar evoliucija ir Didysis sprogimas paneigia religiją?

Šiandien viename populiaraus mokslo kanale, kurį seku, pasakojama apie visų cheminių elementų atsiradimo procesą Didžiojo sprogimo ir žvaigždžių kūrimosi metu. Ir pabaigoje buvo išsakyta mintis – na va, visi esame tik kosmoso dulkės, net jeigu ir darome apie tai vaizdo įrašus, o šiam procesui nereikia jokio visagalio kūrėjo. Bet ar tikrai?

Didysis sprogimas ir tikėjimas

Nuo antikos laikų gamtos filosofai svarstė klausimą, kas galėtų būti elementai, iš kurių sudarytos visos medžiagos ir visi daiktai. Senovės Graikijoje buvo populiaru kalbėti apie keturis elementus – orą, ugnį, vandenį ir žemę. Kai kas pridėdavo penktą (eterį, arba hipotetinę „kvintesenciją“ – kas pažodžiui reiškia „penktas elementas“). Dar Anaksimenas (VI a. pr. Kr.) iškėlė mintį, kad vieni elementai gali rastis iš kitų – pagrindiniu jis laikė orą, kuris tankėdamas tampa ugnimi, dar tankesnis – vandeniu, dar – žeme. Empedoklis svarstė apie meilės ir neapykantos galias, kurios jungia arba skiria elementus. Herakleitas ir stoikai – apie ciklišką visatos sudegimą ir naują atsiradimą.

Šiuolaikinė chemija elementu vadina tokią medžiagą, kuri daugiau nesuskaidoma cheminiais metodais. Periodinėje elementų lentelėje skaičiuojama 118 skirtingų elementų, kurie sunumeruoti pagal savo branduolio protonų skaičių. Iš tų atomų formuojasi molekulės, ląstelės, organizmai, tačiau tai ne mažiausios žmonijai žinomos medžiagos. Kai mokiausi mokykloje, fizikos vadovėlyje elementariosiomis dalelėmis dar tebevadino tas dalis, iš kurių susideda atomai – elektronus, protonus, neutronus. Jau universitete šis pavadinimas taikytas kvarkams, leptonams ir bozonams. Bet kokiu atveju tai nekeičia pamatinės visatos atsiradimo schemos, kurią buvo pateikę ir senovės graikai, ir mūsų laikų fizikai.

Pagal Didžiojo sprogimo teoriją, iš pradžių visa visata buvo viename taške, pirminiame singuliarume, kur buvo visa jos energija ir erdvėlaikis. Tada įvyko sprogimas ir užsikūrė visa įvykių grandinė: paprastai pasakius, formavosi medžiagos, vystėsi visata, kol viskas pasiekė mūsų dienas. Nors modelis iš pradžių buvo sukonstruotas teoriškai, ją patvirtinančiu stebėjimu laikomi kosminių teleskopų duomenys, kurie rodo, kad visos galaktikos nuo mūsų tolsta, visata nuolat plečiasi kaip po sprogimo.

N44C kosminis ūkas, užfiksuotas Hablo kosminio teleskopo. NASA nuotrauka

Akylam protui lengva suprasti, kad pamatinė schema, nepaisant faktų, išlieka ta pati. Nesvarbu, kiek žmonės žino elementų – ar keturis kaip graikai, ar per šimtą kaip chemija – viena iš idėjų yra ta, kad tokie elementai egzistuoja bei sąveikauja ir iš jų atsiranda kažkas kito. Nesvarbu, kiek yra fundamentalių jėgų – ar dvi, kaip manė Empedoklis (meilės ar neapykantos), ar keturios, kaip teigia šiuolaikinė fizika (gravitacinė, elektromagnetinė, stiprioji ir silpnoji), pamatinė idėja išlieka – kad yra tam tikros jėgos.

Maža to, šios pamatinės idėjos apie tai, kaip viena stichija gimdo kitą, aptinkamos jau antikos mitologijoje, kur, pagal Hediodo pasakojimą, iš Chaoso atsirado Žemė (gr. Gaja), Požemiai (gr. Tartaras), Naktis (gr. Nyktė, taip ir kitų vardai…), Tamsa ir Meilė, iš Žemės atsirado Dangus ir t. t. Vienas graikų filosofijos nuopelnų buvo tas, kad ji išlaisvino tas idėjas iš religinės kalbos, pradėjo jas svarstyti savarankiškai ir suasmeninta deivė-Žemė tiesiog tapo elementu – žeme be tiesioginės nuorodos į asmenį. Jie sugebėjo atskirti ir įvardyti stichijų virsmo vieno kitu idėją. Bet filosofija tuo neapsiriboja.

Filosofijai ne tiek svarbu, kiek elementų yra ir kokie jie, kokie konkrečiai jų raidos epizodai, kiek klausimai, ar ta raida apskritai yra, ar apie „elementus“ reikia kalbėti korektiškai ir apskritai, kodėl iš viso egzistuoja kažkas, o ne niekas? Kodėl visas tas kosminis procesas vyksta? Kodėl kažkuriame kosminiame etape po milijonų metų kosminė dulkė staiga pradeda save suvokti ir geba kelti šiuos klausimus?

Apsimesti, kad šie klausimai beprasmiai – tai išjungti protą ir nemąstyti apie tai, apie ką žmogus mąsto iš prigimties. Jau mažas vaikas klausia, kodėl jis atsirado šiame pasaulyje ir kas bus po mirties. „Populiarusis“ mokslas iš tiesų neliečia šių esminių klausimų, o „populiariajam“ žiūrovui pateikia tik sukramtytą ir iliustruotą pasakojimą, mythos, į kurį dažnai jau būna įterptos ateistinės ar agnostinės pasakotojo prielaidos. Vietoje Gajos-Žemės, kuri savaime gimdo Uraną-Dangų, atsiranda koks nors fotonas, kuris tai pat savaime, savarankiškai ir stichiškai, sąveikauja su kitu fotonu, kad pagimdytų kažkokią naują medžiagą.

Evoliucijos teorija

Didysis sprogimas dažnai siejamas su kita mokslo bendruomenėje visuotinai priimtąja – evoliucijos – teorija. Tai teorija apie tai, kad iš kartos į kartą paveldimi gyvų būtybių bruožai keičiasi ir, perduodant pasikeitusius bruožus ateities kartoms, atsiranda naujų gyvų būtybių rūšių.

Šiuolaikinė teorijos versija paveldimų bruožų pokyčius aiškina atsitiktinėmis genetinėmis mutacijomis. Tačiau ne visi pasikeitę bruožai yra perduodami ateities kartoms, nes kai kurie jų tampa nebesuderinami su išgyvenimu (arba atvirkščiai – senieji bruožai nebetinka išgyventi, o tik naujieji tinka). Juk gyvos būtybės gyvena tam tikroje terpėje tam tikromis sąlygomis, išgyvena tik tie, kieno bruožai tinka gyventi toje aplinkoje – kiti miršta. Tai vadinama natūraliąja atranka, kai natūralios sąlygos, kurios pačios nuolat kinta, lemia, kuriuos bruožus turinčios būtybės išgyvena.

Be natūralios atrankos gyvūnų, skirtingai nei grybų, augalų, archėjų, bakterijų ar protistų pasaulyje, dar egzistuoja vadinamoji seksualinė, kur bruožams perduoti nepakanka vien išgyventi – patinai ir patelės dar vienas kitą renkasi ir vyksta antrinė selekcija (atranka). Galop dar be natūralios ir seksualinės egzistuoja žmogiškoji selekcija, kur žmogus, augindamas augalus ar gyvūnus, atrenka turinčius tam tikrų bruožų ir juos daugina / veisia, tuo metu neturinčiųjų reikiamų bruožų nedaugina / neveisia. Taip išvedamos ir bulvių, ir šunų veislės.

Kai kam atrodo, kad ši schema yra visiškai nauja ir puikiai be Dievo paaiškina rūšių atsiradimą, kaip Didysis sprogimas – visatos atsiradimą. Juk gyvos būtybės tiesiog veisiasi: vienos gyvena, kitos miršta, ir tiek. Tačiau aštrus protas kelia kitų klausimų.

Pirmas – koks tai stebuklas, kad staiga viena iš milijonų biologinių rūšių pradėjo save suvokti, statyti miestus, mąstyti apie gyvenimo prasmę ir kurti poeziją? Antras – koks tai stebuklas, kad negyva materija staiga davė pradžią gyvybei apskritai, kažkam visai kitam nei negyva materija (abiogenezė)? Nejaugi miestai, muzika, literatūra, menas – visa tai tik klaida, iš tikro maskuojanti žmogbeždžionių norą perduoti savo genus? O kam juos iš viso perduoti, jei negyvoji materija ramiai sau guli šalia kelio ir nevirsta gyvybe? Koks tai išvis nesusipratimas, kad dalis materijos pradėjo savarankiškai judėti ir siekti perduoti savo genus, siekti išgyventi, išlikti? Kas tau yra, ameba, kad negali sau ramiai gulėti negyva kaip mineralai, o nori perduoti savo gyvybę kitam?

Iš tiesų pati gyvybės raidos, kaip ir rūšių, koncepcija nėra nauja. Antikos filosofai žinojo, kad yra gyvų ir negyvų būtybių rūšys (eidai, dėl kurių rusų kalboje ir šiandien вид reiškia ir rūšį, ir išvaizdą), kad jos stengiasi save išsaugoti, kad biologinės būtybės kinta, ką jie vadino entelechija. Tik entelechijoje – gyvų būtybių raidoje – visada yra telos, tikslas. Šiuolaikinė biologija, chemija ir fizika kalba tik apie pradžios tašką, kaip pradedant Didžiuoju sprogimu viskas vystėsi, augo, kūrėsi, o senoji filosofija kalbėjo ir apie galutinį tašką – kur link viskas juda. Šiuolaikiniam gamtos mokslui pastarasis kalbėjimas atrodo beprasmis, nes eksperimentais neįrodomas – bet jis išlieka prasmingas filosofijos ir religijos kontekste.

Juk kai žmogus veda naują šunų veislę, viską galima paaiškinti biologiškai. Štai tas šuva negavo priėjimo prie ėdalo ir patelių, o anas paliko palikuonis – visiškai natūrali atranka. O žmogus irgi tik gamtos jėga – juk jis veda šunų veislę tik todėl, kad pats tesiekia padauginti savo genus, šuo jam tebus pagalbinė priemonė. Bet jei paklausime paties žmogaus, gali paaiškėti, kad tai buvo visiškai racionalus procesas, neturįs nieko bendro su praktiniu aspektu – jis sąmoningai vedė šunų veislę, kuri jam atrodė graži. Jam gražu mažas šuo su nedideliu snukiu ir ilgais plaukais, ir jis nesiruošia jo niekur praktiškai panaudoti. Ir iš tikro, gerai pažiūrėjus į šunį, mes sakytume – na, tą galima buvo iškart suprasti…

Taip ir su visa Žeme – kai susiduriame su tokiais stebuklais kaip gyvybė, sąmonė ir kultūra, argi nekyla mintis, kad visi tie atsitiktiniai sąlygų pokyčiai, visa ta natūrali atranka turi ne tik išeigos tašką, bet ir galutinį tikslą, telos, ir visa tai yra visatos entelechijos – tikslingo vystymosi pagal Kūrėjo planą – dalis? Dargi galima prisiminti astrofiziko Franko Dreiko lygtį – formulę, pagal kurią visoje visatoje mus turėtų supti ne tik gyvybė, bet ir civilizacijos… Jeigu ir toliau visi moksliniai apskaičiavimai rodys, kad milžiniškoje visatoje mes vieni ir kad kosmosas knibždėte knibžda civilizacijų, kils pagrįstas klausimas – ar tikrai tai visa tai neturi tikslo ir prasmės?

Kur didysis prieštaravimas?

Prieštaravimai tarp šiuolaikinių mokslo teorijų ir religijos atsiranda tik vienu iš dviejų atvejų. Pirmasis – kai šiuolaikinis mokslas yra mitologizuojamas ir aiškinama, kad iš tam tikrų faktų natūraliai išplaukia, kad viskas visatoje vyksta savaime, kad stichijos gimdo stichijas, kad visata begalinė ar pan. Antrasis prieštaravimas gimsta, kai fundamentalistiškai nusiteikę žmonės pradeda iš religijos daryti pseudomokslą (kaip tie, kurie tvirtina, kad dinozaurai gyveno kartu su žmonėmis). Gamtos mokslo teorijos neatsako į filosofinius ir religinius klausimus, jie išlieka. Tai klausimai apie tai, kas buvo prieš visatos pradžią, ar viskas vystosi pagal planą, ar Dievas yra, galų gale – kokia viso to prasmė?

Parama

Mūsų projektą galite paremti:

Contribee PayPal

Populiarūs įrašai