Šv. Kasija Konstantinopolietė. Didž. Trečiadienio stichira


8 tonas, po „garbė... ir dabar...“

Viešpatie, moteris, selgiama daugybės nuodėmių,/ pajautusi Tavo dievystę,/ prisiėmė miros nešėjos tarnystę,/ verkdama mirą prieš laidotuves Tau atnašauja./ Sako: „Vargas man! Nes naktis yra laikas kai mane aistra kankina / tamsi, net mėnesienos nepažinusi ta meilė nuodėmei! / Priimki menkus mano ašarų upelius / debesų, kurie išlieja vandenį jūrai Kūrėjau./ Palenk Savo ausį, kad išgirstum mano širdies dejavimus,/ Tu, Kuris Savo nenusakomu nusižeminimu palenkei dangus./ Bučiuosiu Tavo tyriausias kojas, plaukais savo valysiu,/ tas pačias, kurių žingsnius Rojuje išgirdusi Ieva pasislėpė iš baimės./ Daug mano nuodėmių, o Tavo sprendimų gelmę kas pažįsta?/ Gelbėjantis sielas, mano Gelbėtojau, / neatstumk manęs, Tavo tarnaitės, nes esi neišmatuojamai gailestingas!“

Parama

Mūsų projektą galite paremti:

Contribee PayPal

Populiarūs įrašai