Misija ir katechetika Rusijoje XX a. pab.: trys portretai

Ortodoksų Bažnyčia turi ilgą ir gilią misijos ir ypač katechetikos patirtį. Pirmojo tūkstantmečio Bažnyčioje katechezė galėjo trukti vidutiniškai nuo vienerių iki dviejų metų, egzistavo įvairios jos programos ir pavyzdžiai, vien ko verti didžiųjų Bažnyčios šventųjų šv. Kirilo Jeruzaliečio, šv. Grigaliaus Nysiečio, šv. Jono Auksaburnio ir daugybės kitų palikti katechetiniai bei mistagoginiai pokalbiai. Kai iki ~VI a. daugiausiai krikštydavosi suaugę žmonės, tad iki krikšto ir iškart po jo buvo suformuojamas labai sąmoningas tikėjimo suvokimas, krikštijamieji turėjo gyventi tikėjimu. Vėliau, krikštijant daugiausia vaikus, katechetinės mokyklos rolę perėmė šeima ir įprastos (naujaisiais laikais - sekmadieninės) mokyklos, kurios ištęsdavo katechezę per visą vaikystę. 

Laikui bėgant sistema degradavo, o Rusijoje, įvykus revoliucijai, ji sugriauta galutinai. Įsibėgėjus sovietmečiui, tradiciškai krikščioniškoje šalyje atsirado daugybė žmonių, kurie apostatų tėvų (ar senelių) taip ir nebuvo pakrikštyti ir net formaliai nebepriklausė Bažnyčiai. Žlungant Sovietų Sąjungai ir 10-ajame XX a. dešimtmetyje į Rusijos visuomenės religiniame gyvenime atsirado dar vienas netikėtas faktorius - susidariusį prasmės vakuumą stengėsi užpildyti ne tik atgimimą patiriančios tradicinės religijos, su jomis dėl žmonių sielų konkuruoti pradėjo naujieji religiniai judėjimai, sektos. Kitaip tariant, tai buvo aktyvus kūrybiškos misijos laikotarpis.

Šiame straipsnyje aptarsiu tris asmenybes, tris skirtingus portretus ir tris skirtingus požiūrius į misiją bei katechezę. Visi trys turi ir savo gerbėjų, ir kritikų, tačiau šio straipsnio tikslas yra ne kritikuoti, o apžvelgti šių asmenybių veiklą bei metodiką.

Kun. Aleksandro Menio misija ir katechetika

Kun. Aleksandras Menis


Filmas apie kun. Aleksandrą Menį (lietuvių k.)

Neįmanoma kalbėti apie misiją Rusijoje XX a. neminint kun. Aleksandro Menio  (1935-1990) vardo. Gimęs sekuliarių žydų, atsivertusių į krikščionybę šeimoje, kun. Aleksandras patyrė asmeninį susitikimą su Dievu, nutarė pasirinkti kunigo kelią, dėl ko jam tapo uždarytos visos daugelis švietimo įstaigų durų. Didžiąją gyvenimo dalį (1970-1989 m.) jis tarnavo eiliniu vikariniu kunigu kaimo parapijoje, apie 40 kilometrų nuo Maskvos. Tačiau jo vardą žinojo visą Sovietų Sąjunga, o dabar - kone visas pasaulis.

To priežastis - gyvas ir įdomus Evangelijos skelbimas. Neseniai Vilniaus ir Lietuvos ortodoksų arkivyskupijos misijos skyrius organizavo viešą ZOOM paskaitą „Ortodoksų misija: kun. Aleksandro Menio patirtis“, kurią skaitė dr. Andrejus Černiakas, kun. Aleksandro parapijietis. Paskaitoje jis pasakojo apie tai, kaip kun. Aleksandras Menis ir jo mokiniai organizavo Evangelijos skelbimo darbą.


Paskaita Ortodoksų misija: kun. Aleksandro Menio patirtis, rusų k.

Vienas pagrindinių kun. Aleksandro požiūrio ir kalbėjimo būdo ypatybių, patraukusių to meto inteligentiją - pastanga ne kritikuoti kitas religijas, o išaukštinti krikščionybę. XIX a. Rusijoje dažna misijos forma Rusijos Bažnyčioje buvo kontrmisija - kitų religijų bei religinių judėjimų kritika. Kun. Aleksandras pasirinko priešingą taktiką, kurios esmę dr. A. Černiakas iliustravo tokiu palyginimu:

Kartą vienas išminčius nubrėžė ant smėlio liniją ir liepė mokiniams padaryti taip, kad ji taptų mažesne. Jie laužė, laužė galvas bet nieko nesugalvojo. Tada išminčius prie jos nubrėžė didesnę liniją. Taip pirmoji linija tapo mažesne.

Kun. Aleksandras išmanė kitas religijas, stengėsi jose įžvelgti kažką gero, o krikščionybe sudominti ne per kitų religijų menkinimą, o per krikščioniškosios tiesos atskleidimą, greta kurios visos kitos religijos atrodo menkesnėmis netgi su visais savo pliusais. Ši taktika buvo itin patraukli sovietmečio inteligentijai, kuri domėjosi įvairiomis religijomis ir pigi kritika, nepagrįstas jų niekinimas nebūtų jiems atrodęs įtikinamas, o paklausyti kunigo, kuris pats galėjo papasakoti apie hinduizmą ar islamą, bet visgi rinkosi būti krikščioniu kunigu, buvo įdomu. Bet tai buvo tik dalis sėkmės priežasties.

Ne mažiau svarbu buvo tai, kad kunigas Aleksandras gyveno tuo, kuo tikėjo. Jis su meile priėmė kiekvieną pas jį ateinantį, mielai bendravo su kiekvienu žmogumi kaip su broliu ar seserimi. Tas doras, moralus elgesys greta erudicijos bei charizmos ir sudarė kun. Aleksandro fenomeno priežastį.

Kaimo parapijoje giliu sovietmečiu buvo daugiausia tik vietinės bobutės, tačiau net ir jos galėjo paskleisti žodį savo vaikams, jauniems tėvams, kad štai, ten yra išsilavinęs kunigas, kuris tikrai nebendradarbiauja su KGB ir pas jį drąsiai galima ir vaiką pakrikštyti, ir apie gyvenimą pasikalbėti. Šie žinią lūpomis perduodavo pažįstamiems, šie - dar kitiems ir štai į kaimo parapiją pradėjo gausiai gūžėti miestiečiai iš Maskvos, o iš paskos jų ir paties kaimo gyventojai vis labiau domėjosi, kas gi ten cerkvėje vyksta. Taip spontaniškai pradėjo kurtis nauja katechizacijos sistema.

Kadangi iš Maskvos į kaimą Novaja Derevnia važinėti buvo nepatogu, žmonės ten daugiausia važiavo tik į pagrindines pamaldas, sekmadienių ir švenčių metu. Tačiau jų religinis gyvenimas tuo neapsiribojo - tikintieji ir katechumenai rinkdavosi vienas pas kitą butuose, kur neformaliai melsdavosi, skaitydavo Šventąjį Raštą ir tiesiog džiaudavosi bendryste. Ilgainiui per praktiką nusistovėjo vienos grupės narių standartinis skaičius - 6-12 žmonių, tokių grupių buvo kelias dešimtis, visas jas stengdavosi lankyti kun. Aleksandras, bet jis, žinoma, visur tuo pačiu metu būti negalėjo. Ir, žinoma, visa tai buvo nelegalu pagal to meto TSRS įstatymus.

Tokiose grupėse ir buvo organizuojama katechezė, t.y. narių paruošimas krikšto sakramentui ir formacija arba mistagogija, t.y. jau pasikrikštijusių tikėjimo gilinimas. Katechezės trukmė visada buvo individuali, dažniausiai iki vienerių metų, netgi ir labai apsiskaičiusiems katechumenams, kad jie sistemiškai išgirstų Bažnyčios mokymą. 10-ajame dešimtmetyje, kai kun. Aleksandras Menis jau buvo miręs, o bendruomenė įgijo galimybes veikti legaliai ir besikrikštijančių srautai buvo milžiniški, katechezė buvo sutraukta iki 40 susitikimų minimumo (20 paskaitų ir 20 seminarų), pagal Gavėnios pavyzdį, kai senovėje per 40 dienų buvo paruošiami katechumenai. 

Po krikšto vykstanti formacija dažnai buvo susijusi su naujojo Bažnyčios nario tarnyste. Gavęs Šventosios Dvasios dovanas jis pats dažniausiai norėjo vienaip ar kitaip pasitarnauti Kristaus Bažnyčiai. Taip gimdavo nauji katechetai, misionieriai, kunigai, giedoriai, krikščioniškos literatūros platintojai ir t.t.. Taigi, misija ir katechizacija turėjo tris pagrindinius etapus:

1. Pritraukimas (evangelizacija) - pirminis sudominimas krikščionybe.

2. Katechezė - sistemiškas Bažnyčios mokymo perdavimas

3. Formacija (mistagogija) - pakrikštytojo asmens tikėjimo gilinimas, įsitraukimas į tarnystę.

Ši bendruomenė paliko daugybę Bažnyčios tarnų, dvasininkų ir pasauliečių, kurie darbuojasi Bažnyčioje ir mūsų dienomis. Matyt, dėl misijos sėkmės kun. Aleksandras Menis KGB dokumentuose pravardžiuojamas „misionieriumi“. Galimai misijos sėkmė ir buvo jo mirties priežastimi.

1990 m. rugsėjo 9-osios rytą pakeliui į Dieviškąją Liturgiją prie kun. Aleksandro pribėgo nepažįstamasis ir padavė kažkokį raštelį. Kol kunigas skaitė raštelį, iš už krūmų iššoko kitas žmogus ir kirto dvasininkui į galvą kirviu. Kruvinas kun. Aleksandras toliau ėjo stotelės link, o pakeliui ėjusi moteris paklausė: „Kas jus taip, tėve Aleksandrai?“. Jis tik atsakė: „ai, niekas, aš pats!“ ir, netekdamas jėgų, apsisuko atgal namo. Prie namų vartelių jis susmuko ir visiems laikams užmigo. Artimiausieji žmonės iki šiol saugoja jo kraują kaip relikviją, tikėdami, kad jis žuvo kaip kankinys, dėl to, kad buvo krikščionis ir skelbė Dievo Žodį. 

Kun. Daniilas Sysojevas

Kun. Daniilas Sysojevas

Kun. Aleksandro Menio mirtis sutapo su naujo Rusijos Bažnyčios istorijos puslapiu. 1990-1991 m. žlunga Sovietų Sąjunga, prasideda nauja era - ekonominis šokas, susidūrimas su gausiais naujaisiais religiniais judėjimais ir jų misija, karas Čečėnijoje... Bažnyčia išgyvena atgimimą, daugybė žmonių veržiasi krikštytis, stoti į seminarijas, randasi vis nauji misionieriai. Bet pirmiausia norėtųsi atkreipti dėmesį ne į tuo laiku veikusiuosius, bet jo išauklėtus asmenis - pirmiausia kun. Daniilą Sysojevą, bet verta paminėti ir tuo pačiu metu iškilusį jo draugą kun. Olegą Steniajevą, bei su pastaruoju susijusį prof. Aleksandrą Dvorkiną (lietuvių k. išleista jo knyga „Sektos“), kurių pilnavertė veikla prasidėjo XXI a. pr.

Kun. Daniilas Sysojevas gimė ruso ir totorės šeimoje, jo tėvas buvo ortodoksų kunigas, o iš motinos pusės jis turėjo musulmonų giminaičių (jo prosenelis buvo musulmonų dvasininkas). Nuo pat vaikystės būsimas kunigas Daniilas buvo apsuptas giliai tikinčių asmenų, pavyzdžiui, 1988 m. Optos vienuolyne jis susipažino su kun. vien. Vasilijumi Rosliakovu. Tai vienas iš trijų 1993 m. vienuolių, kuriuos prieš pat šv. Velykas nužudė specialiai tam kardą su satanistine simbolika pasigaminęs žudikas. Matyt, tokie tvirto tikėjimo pavyzdžiai įkvėpė jaunąjį Daniilą vis griežčiau laikytis tikėjimo.

1995 m. jis tapo diakonu, 2000 m., baigęs Maskvos dvasinės akademijos studijas teologijos mokslų daktaro (rus. kandidato) laipsniu, gavo kunigo šventimus. Tapęs kunigu, kun. Daniilas pradėjo aktyviai pamokslauti ir dėstyti teologiją įvairiose institucijose, vedė Šventojo Rašto skaitymus. Ilgainiui jis ėmė pamokslauti kiekvienų pamaldų metu - ar tai būtų Dieviškoji Liturgija, ar vigilija, ar panichida.  Aplink jį ėmė telktis žmonės ir 2003 m. susiformavo nauja tikinčiųjų bendruomenė, kun. Daniilui leista įkurti naują parapiją. Kartu su tikinčiaisiais jis pasistatė laikiną medinę ir pradėjo statyti naują mūrinę bažnyčią. Ši parapija tapo traukos ir misijos centru, čia buvo ruošiami ir nauji misionieriai, po kun. Daniilo mirties įkurta jo vardo misionieriška organizacija.

Skirtingai, nei kun. Aleksandro Menio, kun. Daniilo, jo artimo bičiulio kun. Olego Steniajevo ir panašią veiklą vykdančio prof. Aleksandro Dvorkino misija buvo (yra) agresyvi. Kun. Daniilas ir kun. Olegas aktyviai ieškojo susitikimų su kitų religijų atstovais, organizavo disputus, ginčijosi, kritikavo kitas religijas. Prof. Aleksandras Dvorkinas tyrinėjo naujuosius religinius judėjimus ir sukūrė specialų centrą, kuris padeda reabilituotis žmonėms, nukentėjusiems nuo naujųjų religinių judėjimų. Kitaip tariant, jie aktyviai konfrontavo, įrodinėjo kitų neteisybę bei ortodoksinės krikščionybės teisumą.

Internete galima rasti kun. Daniilo ir kun. Olego debatus su musulmonais, sentikiais, pagonimis, „naujuoju Jėzumi Kristumi“ apsiskelbusiu Visarionu ir kitų religijų atstovais. Kun. Daniilas organizavo misioneriškas ekspedicijas į Tatarstaną ir Kirgiziją, bendravo su migrantais iš musulmoniškų šalių Maskvoje, rašė daugybę knygų tikėjimo tematika, iš kurių skandalingiausiomis tapo „Ištekėti už musulmono“ ir „Santuoka su netikinčiuoju“, kuriose kun. Daniilas atkalbinėjo moteris nuo mišrių santuokų. Vien per paskutinius trejus tarnystės metus kun. Daniilas pats asmeniškai pakrikštijo 80 buvusių musulmonų, o iš viso per jo kunigystės metus tokių buvo šimtai. Tokių, kurie atsivertė išgirdę jo žodį ir krikštijosi pas kitus kunigus, ko gero, buvo tūkstančiai. 

Kun. Daniilo Sysojevo paskaita apie islamą (rusų k.)

Pagrindinis kun. Daniilo misijos principas, jo paties teigimu, buvo: „visada gerbk žmogų ir niekada negerbk jo pažiūrų“. Savo „Instrukcijoje misionieriui“ jis rašo: „Reikia aiškiai skirti nusidėjėlį ir nuodėmę. Čia - ta pati schema: mes mylime svetimaują, bet nekenčiame svetimavimo, mylime girtuoklį, bet nekenčiame girtuokliavimo. Lygiai taip pat mes mylime eretiką, bet nekenčiame erezijos, mylime pagonį, bet nekenčiame pagonybės, mylime musulmoną, bet nekenčiame islamo“. Iš kur tokia kun. Daniilo nepagarba kitoms pažiūroms? Jis buvo tvirtai įsitikinęs krikščionybės, Šventojo Rašto ir Bažnyčios Tradicijos teisingumu, todėl kitos tradicijos ir kompromisai su jomis jam atrodė beprasmiški. Jam atrodė, kad tai - derėjimasis su mažesniu ar didesniu blogiu, kai krikščionis pažįsta absoliutų Gėrį.

Jis taip pat buvo įsitikinęs, kad visi, kas nepažįsta Kristaus keliaus į pragarą. Todėl misija jam - ne bandymas kažką išreklamuoti, įsiūlyti, lyg tai būtų kažkokia prekė kurią gali turėti, bet gali ir be jos apsieiti. Jam misija - tai realus žmonių gelbėjimas nuo amžinosios kančios. Todėl kitų religijų palaikymą, lygiavertį dialogą su jomis jis laikė tokiu pat žalingu, kaip nuolaidžiavimą nuo priklausomybės kenčiančiam žmogui.

Dėl to, kad buvo įsitikinęs, jog anapus Bažnyčios visi keliaus į pragarą, kun. Daniilas vienodai puolė tradicines ir netradicines religijas. „Ar tradiciškai žmogus pasikorė, ar netradiciškai susisprogdino granata - koks skirtumas?“ - ironiškai klausia kun. Daniilas savo raštuose. Jis piktinosi savo meto politikais, kurie vadino save krikščionimis, bet finansavo mečečių statybą ir garsiai svarstė: „Ar galima įsivaizduoti, kad koks Bizantijos imperatorius ar Maskvos kunigaikštis savo valstybėje iš iždo pinigų statytų pagonių šventyklas ar mečetes?“.

Žinoma, misijos pagrindas yra gyvenimas tikėjimu. Misionierius turi liudyti savo gyvenimu, be to, negali šnekėti apie tai, ko pats nesilaiko. Kartais būna netgi tokie mistiniai atvejai, kai kažkokį Dievo įsakymą sulaužęs misionierius susitikus su žmogumi yra klausiamas kaip tik apie tai. Taigi, misija patį misionierių skatina tobulėti.

Kun. Daniilo nuomone, misionierius neturi turėti savo „ypatingos“ nuomonės, jis turi tik pristatyti tai, kas yra Šventajame Rašte ir Bažnyčios Tėvų mokyme. Jis taip pat neturi stengtis ką nors atversti, tik bendrauti ir liudyti - atvertimas yra ne žmogaus, o Dievo darbas. Dėl tos pačios priežasties jis skatino misionierius cituoti Šventąjį Raštą, kurio eilutės savaime turi mistinę galią ir sakė niekada nesakyti „mes manome, kad...“, „mūsų Bažnyčios nuomone...“, o vietoje to mokė sakyti: „Dievas sako, kad...“, „Viešpats moko...“.

Katechezei kun. Daniilas neskyrė tiek daug dėmesio, kaip misijai (nors netgi buvo parašęs savo paties „Katekizmą“). Jis aiškiai suvokė skirtį tarp misijos (nukreiptos į netikinčiuosius) ir katechezės (besiruošiančių krikštui ir krikštytųjų mokymą) ir daugiausiai koncentravosi į misiją. 

2009 m. lapkričio 19 d. į vakaro pamaldas atėjo tamsesnės odos spalvos žmogus, pasakęs, kad nori pabendrauti su kun. Daniilu. Atėjus kun. Daniilui, lankytojas paleido du šūvius į kunigą. Kun. Daniilas mirė ligoninėje, policija nusikaltimu apkaltino radikalų musulmoną Beskultaną Karybekovą, vėliau nukautą susišaudymo su policija metu. 2009 m. gruodžio 5 d. buvo sumuštas tos pačios parapijos vikaras, nusikaltimas susietas su kun. Daniilo žmogžudyste. 

Minėtieji kun. Olegas ir prof. A. Dvorkinas, kurių pažiūros ir metodai panašūs, tęsia savo veiklą ir šiandien. Tuo tarpu kun. Daniilo bendruomenė vykdo misija įvairiose pasaulio šalyse. 

Kun. Georgijaus Kočetkovo katechezės sistema bei brolija

Kun. Georgijus Kačetkovas

Kun. Georgijus Kočektovas (g. 1950 m.), skirtingai nuo pirmų dviejų aptartųjų, dar gyvas ir gerokai kontraversiškesnis. Nei kun. Aleksandras Menis, nei kun. Daniilas Sysojevas ryškesnių konfliktų su bažnytine valdžia neturėjo, buvo apdovanoti už savo veiklą, taip pat ypatingai nelaužė nusistovėjusių Bažnyčios tradicijų, pavyzdžiui, nieko nekeitė Bažnyčios liturgijoje. Visai kitaip elgėsi XX a. pab.-XXI pr. veikęs ir tebeveikiantis kun. Georgijus Kočetkovas, „Atsimainymo“ brolijos, jungiančios tūkstančius žmonių visame pasaulyje. 

Ko gero, didžiausią įtaką kun. Georgijaus pažiūroms turėjo du faktoriai - pirmiausia, jis pats buvo pakrikštytas tik 10-ies metų, savo krikščioniškų slėpinių pažinimą gilino ir toliau, studentiškais metais sutiko daug žmonių, kurie tik tame amžiuje krikštijosi. Tad vienas iš Bažnyčios gyvenimo reiškinių, kurio jis negalėjo nepastebėti - kad tarp tų, kurie sąmoningai atsivertė studentiškame ir vyresniame amžiuje, ir tų, kurie buvo krikštyti kūdikystėje, bet niekada nesigilino į tikėjimą žiojėjo praraja. Antra, jis pats mokėsi universitete, baigė ir aspirantūrą, ir jį supo inteligentija.

Susiformavusi krikščionių inteligentų grupelė bendravo su įvairiais dvasininkais ir akademikais, ne tik gilino savo, bet ir skleidė krikščionišką tikėjimą. Didelį įtaką kun. Georgijui darė bendravimas su Leningrado Dvasinės Akademijos rektoriumi metropolitu Nikodemu Rotovu ir vienuoliu Tavrijonu Batozskiu, kurie praktikavo visų liturginių maldų skaitymą garsiai ir į pamaldas įterpdavo rusiškų tekstų (kai daugelyje Rusijos parapijų pamaldos vyko tik bažnytine slavų kalba). Taip jie siekė didesnio tikinčiųjų dalyvavimo liturgijoje. Tuo metu ir pats kun. Georgijus pradėjo dalyvauti liturginių tekstų vertimo darbe.

1980 m. būsimasis kun. Georgijus įstojo Leningrado Dvasinę Akademiją, toliau vertė liturginius tekstus, vedė katechetinius užsiėmimus. 1983 m. kun. Georgijus priėmė celibatą ir buvo pašventintas diakonu. Jo aktyvią veiklą pastebėjo KGB ir tuometiniam akademijos rektoriui, metropolitui (dabar - patriarchui) Kirilui Gundiajevui buvo padarytas spaudimas, kad naujasis diakonas būtų išmestas iš mokslo įstaigos. Metropolitas Kirilas teigė, kad „Jis buvo viena priežasčių, kodėl mane pašalino iš Leningrado [Akademijos]. Jura Kočetkovas su mano palaiminimu ir su mano sutikimu, man dalinai padedant, Leningrade kūrė katechetines grupeles. Tai iššaukė vietinės valdžios rūstybę. Aš palaikiau ir dengiau jį [...] kiek pajėgiau“.

Po išmetimo iš mokslų diak. Georgijus negalėjo oficialiai tarnauti Bažnyčioje, todėl įsidarbino buhalteriu, tarnavo neoficialiai. Tik įsibėgėjus perestroikai, 1988 m. jis oficialiai paskiriamas diakono tarnystei ir neilgai trukus, 1989 m. įšventinamas į kunigus. Jis paskiriamas klebonauti nedidelio miestelio Maskvos srityje parapijoje. 

Visą tą laiką diakonas, paskui - kunigas Georgijus tęsė vertėjo ir katecheto veiklą, augant atsiverčiančių žmonių skaičiui, pradedama kurti sistema. Iš viso iki mūsų dienų kun. Georgijaus organizacijoje katechezę perėjo apie 15 tūkst. žmonių. 1988 m. vertimo ir katechezės darbui neformaliai suburiamas šv. Filareto institutas, kuris 1992 m., laiminant patriarchui Aleksijui II, įregistruojamas kaip pasaulietinė švietimo organizacija. Vertimo darbą institute dirbo profesionalūs filologai ir teologai, 2007-2010 m. buvo išleisti jų darbo vaisiai - pilnas nekintamų liturginių tekstų (Dieviškosios Liturgijos, rytmetinės, vakarinės, patarnavimų ir t.t..) rinkinys. Už nuveiktą darbą kun. Georgijus gavo patriarcho apdovanojimą. Tačiau kontraversiška buvo ne jo kaip vertėjo ar akademiko, o katachetinė veikla.

Savo katechezės sistemą kun. Georgijus yra aprašęs brošiūroje „Galima katechezės sistema Rusios Ortodoksų Bažnyčioje“. Kun. Georgijus tikslas - atkurti katechizacijos sistema, kuri, kaip jis mano, tokiu ar panašiu pavidalu egzistavo senovės Bažnyčioje. 

Pasak kun. Georgijaus, pilnai katechizuoti asmenį galima tik nuo 20-21 metų (tik individualiais atvejais - anksčiau). Iki to laiko asmuo paprastai negali pilnavertiškai suprasti katechezės, todėl net ir priimančius Švč. Komuniją kun. Georgijus linkęs prilyginti vieno ar kito lygio katechumenams.

Katechizaciją jis skirsto į du etapus iš kurių pirmasis prasideda nuo to momento, kai sąmoningas žmogus įtiki Kristų Dievą. Toks žmogus vaikšto į Žodžio Liturgiją, susipažįsta su Dievo Žodžiu, pradeda melstis (kol kas, daugiausia, savais žodžiais), stengiasi laikytis tam tikrų moralinių įsakų ir daryti gerus darbus. Etapo tikslas - išbandyti tikėjimą ir supažindinti. 

Antrasis katechezės etapas prasideda tada, kai katechetas arba kunigas nusprendžia, kad asmuo jau yra pasiruošęs krikštytis. Reikalavimai katechumenui auga, dabar iš jo jau reikalaujama būti visose privalomose tikintiesiems pamaldose, nors ir jis tebedalyvauja tik Žodžio liturgijoje ir liturginėse valandose (įskaitant vakarinę ir pan.). Keliami aukštesni reikalavimai moraliniam gyvenimui. Svarbiausias etapo akcentas - katechetiniai susitikimai du kartus per savaitę, kurie gali vykti kaip bažnyčioje, taip ir tikinčiųjų namuose. Kun. Georgijus yra paruošęs rekomenduojamus susitikimų temų ir literatūros sąrašus.

Antrojo etapo susitikimų būna apie 10. Po jų seka krikštas, po krikšto - mistagogijos etapas, kai jau pakrikštytas asmuo giliau pažįsta krikščioniškąjį tikėjimą. Viso katechezė trunka iki vienerių metų (jeigu nėra rimtų moralinių kliūčių priimti krikštą).

Iš karto krenta į akis, kad šioje sistemoje įvedamos naujos skirtys, nebūdingos šiuolaikinei Bažnyčiai. Jei kun. Aleksandro Menio sampratoje yra skirtumas tik tarp krikštytųjų ir nekrikštytųjų, tai kun. Georgijaus sampratoje yra dvi skirtingos krikštytųjų rūšys. Priskyrimas kiekvienai aš jų arba išmetimas (!) iš jos - formalus procesas, nes kun. Georgijus rado ir išvertė į rusų kalbą vieną senovinę įvesdinimo į katechumenatą maldą, o į antrąjį etapą įvesdinama naudojant standartinio „Apeigyno“ maldas bei egzorcizmus. Negana to, savo knygoje nepraėjusiuosius katechezės (pvz. vaikus) kun. Georgijus atvirai prilygina katechumenams. 

Neįprasta ir tai, kad leidinyje kalbama apie galimą ekskomuniką už moralinius bendruomenės narių prasižengimus - taip, tai įprasta disciplininė praktika senovės Bažnyčioje, tačiau šiandien tokioms ekskomunikoms, ko gero, reikėtų Visuotinės ar bent Vientinės Bažnyčios sprendimo. Panašiai ir pasiūlymas per sutvirtinimo sakramentą priimti į Bažnyčią tuos, kurie buvo atpuolę į ateizmą, okultizmą ar pan. - atrodytų, kad tai reikalauja Bažnytinės valdžios sprendimo, nes kartu su sugalvotais katechumenų lygiais tai smarkiai keičia egzistuojančią Bažnyčios discipliną. Čia ir slypi konfliktų, supančių bendruomenę, priežastis.

Interviu su kun. Georgijumi Kačetkovu

Kun. Georgijus pradėjo tarnauti rusų kalba, kas nebuvo Bažnyčios valdžios sprendimu, bet buvo toleruojama todėl, kad dalinai rusiškos pamaldos jau egzistavo. Tačiau to nepakako, buvo tam tikru būdu keičiama ir pamaldų tvarka (pašalintos tam tikros ektenijos ir pan.), kartu su neįprasta bendruomenės struktūra tai piktino kai kuriuos žmones ir jau 1993 m. prasidėjo vieša bendruomenės kritika. Didžiausiu kun. Georgijaus oponentu išlieka metropolitas Tichonas Ševkunovas, ją taip pat kritikavo prof. Aleksandras Dvorkinas. 1997 m., po konflikto su vikaru, kun. Georgijus buvo trejiems metams suspenduotas, šeši jo parapijiečiam tam laikui buvo ekskomunikuoti, šešiems uždrausta patarnauti ir giedoti choruose. 2000 m. bausmės buvo panaikintos, bet nuo to laiko kun. Georgijus nebeklebonauja, ji tėra kunigas rezidentas, o įvairiais valandų liturgijos pamaldas rusų kalba su bendruomene švenčia šv. Filareto instituto koplyčioje, neturinčioje altoriaus. 

Po 1997 m. incidento kun. Georgijus buvo išleidęs savo Katekizmą

Kun. Georgijus išlieka šv. Filareto instituto rektoriumi, Atsimainymo brolijos vadovu. Jau po 1997 m. incidento jis buvo išleidęs savo „Katekizmą“, kuris tapo sinodalinės komisijos tyrimo objektu dėl įtarimų erezija, kurie nepasitvirtino. Tačiau buvo pripažinta, kad dalis frazių „Katekizme“ suformuluota nevykusiai ir gali būti netinkamai suprastos. 

Kartu, kaip jau minėjome, po 2000 m. įvyko kun. Georgijaus susitaikymas su Bažnyčios hierarchija, jis netgi gavo patriarcho apdovanojimą, kartu ir jo bendruomenės veikla tapo ne tokia radikali. Viena vertus, jo indėlis į pamaldų tekstų vertimo darbą, katechizacijos pastangos davė gerų vaisių, kita vertus, tas fonas, kuriame tai vyko - radikalios jo idėjos apie liturginių rubrikų ir pamaldų tvarkos keitimą, keista jo sukurta bendruomenė, konfliktai su kitais dvasininkais tapo jo ir jo bendruomenės marginalizacijos priežastimi. 

Apibendrinimas

Trys skirtingi portretai atspindi tris skirtingas misijos ir katechizacijos praktikas. Jeigu kun. Aleksandras Menis pamaldose nieko nekeitė, o kun. Daniilas buvo labai aršus tradicinių nuostatų šalininkas, tai kun. Georgijus siekė pakeisti pamaldų tvarką, kad jos būtų „suprantamesnės“. Jeigu kun. Aleksandras gerbė kitas religijas ir konfesijas, matė juose pozityvius elementus, o kun. Georgijus šiais klausimas užima vidurio poziciją, tai kun. Daniilas nematė tarpkonfesinio ir tarpreliginio dialogo prasmės.

Pirmi du asmenys veikė vienybėje su Bažnyčia ir mirė pavyzdingais kunigais, trečiuoju atveju kun. Georgijus turėjo savų konfliktų su bažnytine valdžia laikotarpį ir tik vėliau deradikalizavosi ir susitaikė. Kad ir kokie bebūtų vieno ar kito požiūrio į misiją ir katechizaciją trūkumai, visus juos vienija viena ir ta pati idėja - kad tam tikra sistema šioje veiklos sferoje yra būtina ir kad tai negali būti paleista savieigai. Iš šių ir kitų pavyzdžių, jų laimėjimų bei klaidų kiekvienas misionierius gali pasisemti žinių ir savo veiklai. 

Populiarūs įrašai