Ateitis priklauso bendruomenėms (apmąstymas)


Krikščionybė prasidėjo nuo stiprių bendruomenių, kuriose vakarais ir/arba rytais rinkdavosi žmonės, įprastai gyvenantys pagoniškame pasaulyje. Bažnyčia jiems būdavo tikroji, dvasinė šeima, o po šventadienio džiaugsmo jie, pasisėmę šventumo bei įkvėpimo, grįždavo į pagoniško pasaulio kasdienybę. Seniausieji apaštališkųjų Tėvų tekstai ragina krikščionis: „ieškokite šventųjų veido“ (t.y. kitų krikščionių draugijos).

Iš to, beje, kildavo ir įvairūs pagonių kaltinimai sektantiškumu. Pagonims nebuvo aišku, kodėl jų artimieji tam tikrą savaitės dieną, kartais visai nakčiai dingdavo uždaruose nedidelės religinės bendruomenės susirinkimuose, buvo įvairių baimių, ką ten tie krikščionys gali daryti. Kad būtų įdomiau, nedidelės 10-30 žmonių bendruomenės galėjo pasiskelbti viso miesto susirinkimu (ekklesia). 

To stipraus bendruomeniškumo kaip ir nereikėjo, kai ištisos valstybės tapo krikščioniškomis ir vyravo agrarinis gamybos būdas. Tą galima pamatyti ir šiandienos kaime. Kaimas a priori yra labai stipri bendruomenė, vos ne išplėstinė šeima, kuri, jeigu krikščioniška, gyvena ir Bažnyčios vertybėmis. 

Dažnai kunigui, atvažiavusiam į kaimą, tenka įsilieti į egzistuojančią bendruomenę, o ne ją kurti.
Visiškai priešingai yra šiuolaikiniame mieste. Miesto žmonės a priori yra atomizuoti, jie ne visada žino kas gyvena jų laiptinėje, gerai, jeigu dar bent darbovietėje visus pažįsta ir gimtadienius kartu pašvenčia. Miesto socialinis audinys dažnai yra sutrūkinėjęs, tam yra daugybė priežasčių.

Greta šios tikrovės prisideda tai, kad vis daugiau žmonių, ypač mieste, tolsta nuo krikščionybės, nuo tradicijų, dažnai jie neturi net iš ko jų perimti. Tokiu būdu tarsi grįžtama į ankstyvosios krikščionybės laikus, kai krikščionis gyvena viename - sekuliariame - pasaulyje, o sekmadienis tampa vienintele diena, bažnyčia - vienintele vieta, kur jis gali susitikti su bendraminčiais.

Šiuo požiūriu kaip niekada aktualu atrasti krikščioniško broliškumo ir seseriškumo slėpinį, kaip pradinį bet kokio bažnytiškumo pagrindą. Turbūt ne atsitiktinumas, kad eucharistinė ekleziologija kun. Afanasjevo ir kt. darbuose atgimė būtent urbanizacijos ir industrializacijos laikais. Parapija kaip bendruomenė, man atrodo, yra vienintelė Bažnyčios ateitis.


Parama

Mūsų projektą galite paremti:

Contribee PayPal

Populiarūs įrašai