Atanaziškasis tikėjimo išpažinimas




Slavų kraštų dogminės teologijos tradicijoje be Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimo žinomas ir kitas, atanaziškasis (Quicumque). Nors priskiriamas šv. Atanazui Didžiajam, Aleksandrijos vyskupui (IV a.), šis išpažinimas negali būti jo sudarytas, nes egzistuoja tik lotyniškas jo tekstas (Atanazas rašė tik graikiškai) ir tekste yra Filioque, mokymas, kad Šventoji Dvasia kyla ne tik iš Tėvo, bet ir iš Sūnaus, prieštaraujantis Ortodoksų Bažnyčios mokymui. Todėl jį versdami slavai vietą apie Šventosios Dvasios kilimą pataisydavo, galvodami, kad tai vakariečiai iškraipė šv. Atanazo žodžius.

Išpažinimo autorius nežinomas, bet neabejojama, kad lotyniška versija ir yra originalas. Pagal įvairias hipotezes, jis galėjo būti sudarytas V-VI a. Vienas iš galimų autorių - šv. Vincentas Larenietis.

Ortodoksų tekstuose šis Tikėjimo simbolis pirmą kartą minimas XII a., pradeda plisti Kijevo ir Maskvos kultūrose. Šv. Petras Mohyla XVII a. įtraukė Tikėjimo išpažinimą (be Filioque) į savo Apeigyną, šitaip liepdamas išpažinti tikėjimą atsiverčiantiems žydams, pagonims ir kitiems netikintiesiems Šv. Trejybe. Dažnai Išpažinimas buvo spausdinamas Psalmynų pirmajame puslapyje.

Ir po Kijevo mokyklos įtakos nuslopimo Išpažinimas buvo autoritetingas: XVIII šv. Dimitrijus Rastovietis šį išpažinimą mini kaip vieną iš dviejų Bažnyčios tikėjimo išpažinimų („Trumpi atsakymai apie tikėjimą”). XIX a. savo pamoksle per ortodoksijos iškilmę Simbolį citavo Šv. Ignotas Briančianinovas. Negana to, simbolį autoritetingu laikė ir sentikiai - juo prasideda vienas svarbiausių sentikybės dokumentų „Protopopo Avakumo gyvenimas, kurį jis pats užrašė” (Житие протопопа Аввакума, имже самим написанное).

Taigi, XVI-XIX a. Ortodoksų Bažnyčioje jis buvo gerai žinomas, vertinamas. XX a. jo naudojimas sumenko. Turbūt todėl, kad tapo neabejotina, kad išpažinimas lotyniškos kilmės, kad jo nenaudoja graikakalbės Bažnyčios. Juk, žinoma, su Filioque jis neatitiktų ortodoksų dogmatikos. Visgi, šis išpažinimas tebestudijuojamas dogminės teologijos paskaitose, kai kurie dėstytojai liepia jį mokytis slavų kalba mintinai be Filioque.

Vakarų konfesijose susiklostė kita situacija. Nuo reformacijos pradžios daugelis protestantų ši Išpažinimą laikė savo tikėjimo pagrindu, o Romos Katalikų Bažnyčia laiko jį vienu iš trijų „visuotinių išpažinimų”, greta Nikėjos-Konstantinopolio ir Apaštališkojo (kuris nežinomas Rytų Bažnyčioje).


Slaviškasis šv. Atanazo išpažinimo tekstas
Сѵмволъ, рекше Исповѣданіе, 
иже во святыхъ Отца нашего 
Аѳанасія, Патріарха Александрійскаго
Lietuviškas vertimas*
Mūsų šventojo tėvo Atanzo, Aleksandrijos patriarcho, Tikėjimo simbolis,vadinamas išpažinimu
Иже хощетъ спастися, прежде всѣхъ подобаетъ ему держати каѳолическую вѣру, еяже аще кто цѣлы и непорочны не соблюдáетъ, кромѣ всякаго недоумѣнія, во вѣки погибнетъ.

Вѣра же каѳолическая сія есть: да единаго Бога въ Троицѣ, и Троицу во единицѣ почитаемъ, нижé сливающе ѵпостаси, ниже существо раздѣляюще.
Ина бо есть ѵпостась Отча, ина Сыновня, ина Святаго Духа: но Отчее, и Сыновнее, и Святаго Духа, едино есть Божество, рáвна слава, соприсносущно величество. Якóвъ Отецъ, такóвъ Сынъ, такóвъ и Святый Духъ.

Несоздáнъ Отецъ, несоздáнъ Сынъ, несоздáнъ и Святый Духъ. Непостижимъ Отецъ, непостижимъ Сынъ, непостижимъ и Духъ Святый. Вѣченъ Отецъ, вѣченъ Сынъ, вѣченъ и Святый Духъ: обаче не три вѣчни, но единъ вѣчный; якоже нижé три несоздáнніи, нижé три непостижиміи, но единъ несоздáнный, и единъ непостижимый.

Подобнѣ: Вседержитель Отецъ, Вседержитель Сынъ, Вседержитель и Духъ Святый: обаче не три вседержители, но единъ Вседержитель. Тако: Богъ Отецъ, Богъ Сынъ, Богъ и Духъ Святый: обаче не три Бози, но единъ Богъ. Равнѣ: Господь Отецъ, Господь Сынъ, Господь и Духъ Святый: обаче не три Господіе, но единъ есть Господь. Зане, якоже особно куюждо ѵпостась, Бога и Господа исповѣдати, христіанскою истиною понуждаемся: тако три Боги, или три Господы глаголати, каѳолическимъ благочестіемъ возбраняемся.

Отецъ ни отъ кого есть сотворенъ, ни созданъ, нижé рожденъ. Сынъ отъ Отца Самагó есть, не сотворенъ, ни создáнъ, но рожденъ. Духъ Святый отъ Отца не сотворенъ, ни создáнъ, нижé рожденъ, но исходящъ.

Единъ убо (есть) Отецъ, не три отцы, единъ Сынъ, не три сыны, единъ Духъ Святый, не три дуси святіи. И въ сей (Святѣй) Троицѣ ничтоже первое или послѣднее, ничтоже болѣе или мнѣе: но цѣлы три ѵпостаси, соприсносущны суть себѣ и рáвны. Сице яко да по всему, якоже предречеся, Троица во Единицѣ, и Единица въ Троицѣ почитается. Хотяй убо спастися, тако о Святѣй Троицѣ да мудрствуетъ.

Но нужно есть къ вѣчному спасенію, да и о воплощеніи Господа нашего Іисуса Христа извѣстно вѣруетъ.

Есть же правая вѣра, да вѣруемъ и исповѣдуемъ, яко Господь нашъ Іисусъ Христосъ, Сынъ Божій, Богъ и человѣкъ есть: Богъ отъ существа Отча прежде вѣкъ рожденный, и человѣкъ есть отъ существа матерня, во врéмени рожденный. Совершенный Богъ и совершенный человѣкъ, отъ души словесныя, и человѣческія плоти состояй. Равенъ Отцу по Божеству, мній Отца по человѣчеству. Иже аще и Богъ есть, и человѣкъ, обаче не два, но единъ есть Христосъ: единъ же не премѣненіемъ Божества въ плоть, но воспріятіемъ человѣчества въ Божество, единъ всяко, не сліяніемъ естествъ, но единствомъ Ѵпостаси.

Якоже бо душа словесная и плоть, единъ есть человѣкъ: тако Богъ и человѣкъ, единъ есть Христосъ, пострадавый спасенія нашего рáди, и сошéдый во адъ, и въ третій день воскресый изъ мертвыхъ, и возшéдый на небеса, и сѣдый одесную Бога и Отца Вседержителя, отонудуже пріидетъ судити живымъ и мертвымъ, Егоже пришествіемъ вси человѣцы воскрéснутъ съ тѣлесы своими и воздадутъ о своихъ дѣлѣхъ отвѣтъ: и убо благая содѣявшіи пóйдутъ въ жизнь вѣчную, злая же — во огонь вѣчный.

Сія есть каѳолическая вѣра, еяже аще кто вѣрно и извѣстно вѣрити не будетъ, спастися не возможетъ. Аминь.
Kiekvienas, kas nori būti išgelbėtas, pirmiausia turi laikytis visuotinio tikėjimo. Kas šio tikėjimo nesilaiko nuosekliai ir tikrai, tas, be jokios abejonės, pražus amžiams.

Tai yra tikras visuotinis tikėjimas, jei mes vieną Dievą Trejybėje ir Trejybę vienybėje garbiname.
Mes negalime Jos asmenis supainioti nei dieviškosios būties perskirti.
Vienas asmuo yra Tėvas, kitas – Sūnus, trečias – Šventoji Dvasia.
Bet Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra vienas vienintelis Dievas, lygus savo garbe, lygus savo amžina šlove.
Koks yra Tėvas, toks ir Sūnus, tokia ir Šventoji Dvasia.

Tėvas yra nesukurtas, Sūnus yra nesukurtas, Šventoji Dvasia yra nesukurta.Tėvas yra beribis, Sūnus yra beribis, Šventoji Dvasia yra beribė.
Tėvas yra amžinas, Sūnus yra amžinas, Šventoji Dvasia yra amžina.
Tačiau nėra trys amžinieji, bet tik vienas amžinas.

Lygiai kaip nėra trys nesukurti, nei trys beribiai, bet tik vienas nesukurtas ir vienas beribis.
Tėvas yra visagalis, Sūnus yra visagalis ir Šventoji Dvasia yra visagalė.
Tačiau nėra trys visagaliai, bet tik vienas visagalis.
Tėvas yra Dievas, Sūnus yra Dievas ir Šventoji Dvasia yra Dievas.
Tačiau nėra trys dievai, bet tik vienas vienintelis Dievas.
Tėvas yra Viešpats, Sūnus yra Viešpats ir Šventoji Dvasia yra Viešpats.
Tačiau nėra trys viešpačiai, bet tik vienas Viešpats.
Nes lygiai kaip mes pagal krikščionišką tiesą turime kiekvieną asmenį Dievu ir Viešpačiu išpažinti, taip pagal krikščionišką religiją yra draudžiama sakyti, kad yra trys dievai ar trys viešpačiai.

Tėvas nėra niekieno padarytas, nei sukurtas, nei gimęs.
Sūnus yra vienas iš Tėvo, – nei padarytas, nei sukurtas, bet yra gimęs.
Šventa Dvasia yra iš Tėvo**, – nei padaryta, nei sukurta, nei gimusi, bet iš jų kylanti.

Taigi yra vienas Tėvas, ne trys tėvai; vienas Sūnus, ne trys sūnūs; viena Šventoji Dvasia, ne trys šventosios dvasios.
Ir šioje Trejybėje nėra nei pirmojo, nei paskutiniojo, nei didžiausiojo, nei mažiausiojo.
Bet visi trys asmenys yra lygiai amžini, lygiai didingi viename; todėl, kaip sakyta, visuomet garbinama Trejybė vienybėje ir vienybė Trejybėje.
Todėl, kas nori tapti išgelbėtas, tas turi laikytis mokymo apie Trejybę.

Tačiau amžinam išgelbėjimui reikia ištikimai tikėti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsikūnijimu.

Nes teisingas yra tikėjimas, kai mes tikime ir išpažįstame, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, yra Dievas ir žmogus.
Jis yra Dievas prigimtimi iš Tėvo, gimęs prieš visus amžius, ir žmogus prigimtimi iš motinos, gimęs pasaulyje.
Jis yra tobulas Dievas ir tobulas Žmogus, su mąstančia siela ir žmogiškuoju kūnu.
Būdamas Dievas Jis yra lygus Tėvui, ir būdamas žmogus Jis yra mažesnis už Tėvą.
Nors Jis yra Dievas ir Žmogus, tačiau nėra du, bet tik vienas Kristus.
Vienas Kristus yra ne todėl, kad dieviškumas pavirto kūnu, bet kad Dievas priėmė žmogiškumą.
Vienas Jis yra ne todėl, kad sumaišytos dvi prigimtys, bet per asmens vienybę.

Nes lygiai kaip protinga siela ir kūnas yra vienas žmogus, taip vienas Kristus yra Dievas ir žmogus.
Jis kentėjo dėl mūsų išgelbėjimo; nužengė į pragarą, trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių; Jis įžengė į dangų. Jis sėdi Tėvo, visagalinčio Dievo, dešinėje, iš ten ateis gyvųjų ir numirusių teisti.
Jo atėjimo metu visi žmonės prisikels savo pačių kūnais ir turės duoti ataskaitą už savo darbus.
Kurie darė gera, įeis į amžinąjį gyvenimą, o kurie darė pikta, į amžinąją ugnį.
Tai yra tikras visuotinis tikėjimas; kas tuo netiki tvirtai ir ištikimai, tas negali būti išgelbėtas. Amen.

* Pakoreguotas liuteronų vertimas (šaltinį žr. žemiau), šio straipsnio autoriaus pasirinktas kaip "lietuviškiausiai" skambantis
** Originale pridedama: ir Sūnaus


Internete galima rasti skirtingus Išpažinimo vertimus:
* Katalikų tradicionalistų (SSPX)
* Liuteronų
* Reformatų


Išpažinimą deklamuoja liuteronė V. Sabutienė:

Populiarūs įrašai