Šviesos (Velykų) savaitės tradicijos

Artosas - Kristų simbolizuojanti duoną,
visą Velykų savaitę stovinti cerkvėse tarp atidarytų altoriaus vartų

Ortodoksų Bažnyčioje savaitė, sekantį po Šv. Velykų šventės, vadinama Šviesos savaite. Visą šią savaitę draudžiama pasninkauti (net ir priimantiems Komuniją), pamaldos kasdien vyksta pagal Velykų apeigas, nuolat švenčiama. Ši savaitė - išmintingiausia visų metų šventė, kurioje septynios dienos susilieja į vieną, tarsi nebebūtų laiko.

Visą savaitę net ir ne pamaldų metu cerkvių ikonostasų vartai paliekami atviri, nuolat matomas altorius. Vartuose padėta pašventinta duona, artosas (gr. artos - duona), simbolizuojanti Kristaus nuolatinį gyvenimą Bažnyčioje.

Pagal Tipikoną, kasdien ryte turėtų būti tarnaujama rytmetinė, o po jos - procesija su Kryžiumi, vėliavomis, Velykų giesmėmis. Konstantinopolio mieste procesijų stotys buvo išdėstytos įvairiose miesto vietose, ten maldininkai klausė Evangelijos skaitinių apie prisikėlimą, giedojo. Tik po to jie grįždavo į maldos namus švęsti Eucharistijos.

Mūsų laikais rytmetinė netarnaujama, o procesijos vyksta po Dieviškosios Liturgijos, aplink bažnyčią, skambant giesmėms ir varpams. Stotys - keturiose bažnyčios pusėse, kur skaitomi 4 Evangelijų pasakojimai apie prisikėlimą.

Kiekviena Dieviškoji Liturgija prasideda iškilmingu dvasininkų ir choro velykinių giesmių giedojimu, žmonių sveikinimu "Kristus prisikėlė". Diakonas visas ektenijas sako su žvake rankoje, kunigas pradžioje ir pabaigoje rankoje laiko trižvakį. Pamaldos išsiskiria iškilmingumu.

Rytais ir vakarais namie ortodoksai vietoj ryto/vakaro maldų skaito šv. Velykų valandas. Jos giedamos ir vietoje 1, 3, 6, 9 liturginių valandų. Prieš valgį ir po valgio giedamos Velykų giesmės.

Iš velykinių Šviesos savaitės dienų išsiskiria penktadienis, kai po pamaldų šventinamas vanduo (atliekama mažoji agiazma). Ši tradicija atsirado V a. Konstantinopolyje. Netoli miesto buvo šventas šaltinis, prie kurio stovėjo Dievo Motinos garbei pašvęsta bažnyčia, vadinama "Gyvybę teikiančio šaltinio šventovė". Šviesos savaitės penktadienį tikintieji procesija keliaudavo prie šio šaltinio melstis ir gerti jo vandenį.

Gyvybę teikiančio šaltinio šventovę pastatė imperatorius Leonas Markelas, kuris, dar būdamas kariu, šioje giraitėje susidūrė su stebuklu. Jis sutiko pakludusį aklą žmogų ir moters balsas jam pasakė nuvesti tą žmogų prie jam nežinomo, žaluma apaugusio šaltinio. Pagirdžius ir apiplovus akląjį, jis praregėjo, o apie šaltinį rašoma, kad jis buvęs apleistas, Dievo Motinai dedikuotas šaltinis. Jo vietoje ir pastatyta cerkvė.

Ši netoli Bizantijos sostinės buvusi cerkvė veikė ir kaip vargšų bei ligonių slaugymo vieta, savotiška dvasinė ir fizinė sanatorija su gydomaisiais vandenimis. Jos vandenys kasmet buvo pašventinami Šviesos savaitės metu.

Šiandien šventovės nebėra - ją sugriovė musulmonai. Į Rusiją Šviesos savaitės penktadienio apeigos atėjo XVII a., kai jau šventovės nebebuvo, todėl apeiga susieta ne su vietove, o su Dievo Motinos ikona , pavadinta šventovės vardu - Gyvybę teikiantis šaltinis. Kelionę į šventovę pakeitė vandens šventinimas įprastos Velykų procesijos metu.

Šviesos savaitė pabaigiama Atvelykiu (Antipascha), dar vadinama švento Tomo sekmadieniu, nes skaitomas Jono Evangelijos skaitinys apie Tomo abejonę. Tačiau Velykų laikas tuo nesibaigia - iš viso 40 dienų po Velykų pamaldų metu skamba įvairios Velykų giesmės, tikintieji susitikę sveikinasi „Kristus prisikėlė! Tikrai prisikėlė!“, o Prisikėlimo šventė - mažosios Velykos, švenčiama ir pasibaigus toms 40 dienų - kiekvieną sekmadienį.

Komentarai

Populiarūs įrašai