Pasiruošimo Gavėniai savaitės

L. Solomatkinas. „Užgavėnės“
Ortodoksų Bažnyčiai Gavėnios pasninkui, trunkančiam 40+8 dienas, ruošiasi laipsniškai. Likus keturioms savaitėms iki Gavėnios, tikintieji Evangelijos skaitinyje girdi pirmąjį artėjantį Gavėnios ženklą - skaitinį apie muitininką Zakchiejų. Kitą savaitę po šio skaitinio prasideda pasiruošimo Gavėniai laikotarpis.

Yra keturi pasiruošimo Gavėniai sekmadieniai, apimantys trijų savaičių laikotarpį:

- Muitininko ir fariziejaus sekmadienis


Šį sekmadienį prisimenama muitininko ir fariziejaus istorija, kai fariziejus pasididžiuodamas dėkojo Dievui, o muitininkas atgailavo:

„Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: 'Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju'. O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: 'Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!' Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“

(Lk 18,10-14)

Bažnyčia skatina tikinčiuosius būti kaip tas muitininkas.

Minimų įvykių prasmę išreiškia per pamaldas giedamas himnas - kondakas:

Venkime pasipūtėliškų fariziejų kalbų,/ mokykimės nuolankiųjų muitininko žodžių,/ atgailaudami giedokime:/ „Pasaulio Išganytojau, Savo tarnus apvalyk“

- Sūnaus palaidūno sekmadienis


Prisimenama sūnaus palaidūno istorija. Tikintieji tapatinasi su sūnumi palaidūnu, tėvu vadina savo Dievą. Artėjanti Gavėnia bus atgailos metas.

„Jėzus kalbėjo toliau: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: 'Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį'. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį. Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: 'Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!' Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą. Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...' Bet tėvas įsakė tarnams: 'Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado'. Ir jie pradėjo linksmintis. Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: 'Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko'. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: 'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį'. Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“

(Lk 15,11-32)

Kondakas:
Kaip kvailys Tavo, Tėve garbės išsižadėjau/ tuščiai išeikvojau tavo duotąjį man turtą./ Dabar paklydėlio balsu šaukiu:/ nusidėjau Tau, dosnusis Tėve!/ Priimki mane atgailaujantį būti vienu Tavo samdinių.

- Paskutiniojo teismo sekmadienis



Prisimenamas skaitinys apie avis ir ožius. Krikščioniui būtina nepamiršti artimo - Dievas teis ne pagal deklaracijas, pareiškimus, apie darbus, padarytus savo broliams ir seserims:

„Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje. Ir tars karalius stovintiems dešinėje: 'Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane'. Tuomet teisieji klaus: 'Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?' Ir atsakys jiems karalius: 'Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte'. Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: 'Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte'. Tuomet jie atsakys: 'Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?' Tuomet jis pasakys jiems: 'Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte'. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“.

(Mt 25,31-46)

Kondakas:
Kai ateisi garbėje į šį pasaulį, Dieve,/ visa šventas drebulys apims./ Ugnies srovė nuneš prie teismo krasės,/ knygos atsivers ir kas buvo paslėpta, taps vieša./ Prašau tavęs: tądien apsaugoki mane nuo liepsnos negęstančios,/ leisk man stoti Tavo, Tiesiojo Teisėjo, dešinėje.
- Adomo išvarymo sekmadienis

Paskutinis pamokymas prieš  pasninką. Sekančią dieną po jo, pirmadienį, prasideda Gavėnia.

Gavėnia - tai tarsi Adomo ir Ievos išvarymas iš Rojaus, žmogaus sielos kelionė atgal pas Dievą; Jėzaus pasninkavimas dykumoje, Izraelio kelionė per dykumą į Pažadėtąją žemę. Ši diena dar vadinama „atsiprašymų sekmadieniu“, nes jo metu visi vieni kitų atsiprašo. Šis paprotys atėjo iš Egipto vienuolijų, kur Gavėnios metu broliai 40 dienų išeidavo į dykumas ir galėjo niekada nebegrįžti.

„Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“. „Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi]galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“.  „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“.

(Mt 6,14-21)


Kondakas:
Išminties Mokytojau, protingumo Šaltini,/ neišmintingųjų Auklėtojau, vargšų Gynėjau!/ Viešpatie, sutvirtink, išminties pripildyk mano širdį!/ Įkvėpk mano lūpoms žodį, Tėvo Žodi, kad jas pravėręs graudžiai giedočiau:/ ,,Pasigailėk manęs, puolusio!“

Užgavėnių savaitė („Maslennica“)

Ortodoksų Užgavėnės trunka visą savaitę, rytų slavų jos liaudiškai vadinamos „maslennica“ (nuo žodžio maslo - sviestas). Taip yra todėl, kad šios savaitės metu nebevalgoma mėsa, bet gausiai valgomi pieno produktai.

Savaitę po muitininko ir fariziejaus sekmadienio panaikinamas trečiadienio ir penktadienio pasninkas, kad tikintieji būtų pamokyti, jog šis pasninkas nėra absoliuti vertybė, tai susilaikymas vardan Dievo, jis nėra savitikslis. Po to, savaitę po sūnaus palaidūno sekmadienio, vėl grįžtama prie įprasto ritmo, pasninkaujant trečiadienį ir penktadienį. Savaitę po paskutiniojo teismo sekmadienio - paskutinę savaitę prieš Gavėnią - mėsa nebevalgoma, atsiranda tam tikros Gavėnios pamaldos (didžioji naktinė), Bažnyčioje skaitoma šv. Efremo Siro atgailos malda. Tikintieji vis dar gali valgyti kiaušinius ir pieno produktus, taigi, tai paskutinė užsigavėjimo - Užgavėnių - savaitė.

Lietuviškas pavadinimas „Užgavėnės“ yra kilęs nuo slaviško „Zagovenijė“. „Govėti'“ senojoje slavų kalboje reiškia pasninkauti, ypač ruošiantis Komunijai, iš šio žodžio rus. govėt', ukr. goviti, slovėn. goveti, ček. hovet. Lietuvių liaudyje šis veiksmažodis buvo perimtas žodžiu „gavėti“, tarp latvių - „gavet“, o laikas, kada stipriausiai „gavėdavo“, buvo pavadintas Gavėnia. Pasiruošimas Gavėniai - Užgavėnėmis.

Nors rytų slavų kraštuose Užgavėnės, „maslennica“ dažnai virsta didžiuliu karnavalu, su linksmybėmis, „Morės“ deginimu (lietuviškoji „Morė“ yra taip vadinama pagal slavų pagonių deivės „Marenos“ pavadinimą), Bažnyčią šį laiką supranta visai kitaip. Atsiradusios pirmosios Gavėnios pamaldos, atgailos maldos rodo, kad Bažnyčia vis labiau pasineria į atgailą, Paskutiniojo Teismo sekmadienis nuteikia rimčiai, susikaupimui. Tuo tarpu „žiemos išvarymo apeigos“, ypač pagoniškos morės deginamas, šėliojimai yra pagonybės reliktai, neatitinkantys Bažnyčios liturginio laiko, o ne krikščioniškos tradicijos.

Suprantama, kad prieš didžiausią metų pasninką, kurio metu nebus galima valgyti nei mėsos, nei žuvies, nei pieno produktų, norisi pailsėti, užkrimsti, pasiruošit. Visgi, tai turi būti daroma su saiku ir į Gavėnią pasineriant ne šoko būsenoje, o atsisakant gėrybių palaipsniui, kam ir skirtos pasiruošimo Gavėniai savaitės liturginiame kalendoriuje.


Komentarai

Populiarūs įrašai