Kodėl šeima tapo problema tikintiesiems ir Bažnyčiai?
Diakono Gintaro Jurgio Sungailos laiškas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ (2018 m. Nr. 8) redaktoriui
Gerbiamas Redaktoriau,
artėja viena mylimiausių vaikų ir šeimų švenčių – šv. Kalėdos. Šventoji Šeima – šv. Juozapas, švč. Mergelė Marija ir Kūdikėlis Jėzus tapo kone labiausiai atpažįstamu Vakaruose šios šventės paveikslu. Visuomenėje netylant diskusijoms su šeima susijusiomis temomis, norėtųsi pakalbėti apie tai, kaip ir kodėl šeimos klausimai tapo problema tikintiesiems bei Bažnyčiai. Nors ir esu Ortodoksų Bažnyčios diakonas, apžvelgsiu visos krikščionijos patirtį.
Šventosios Šeimos paveikslas yra toks populiarus, kad retai susimąstoma, jog kultas pakankamai naujas. Katalikai, atėję į cerkves ir norintys įsigyti Šventosios Šeimos ikoną, nustemba, kad tokio ikonografinio žanro nėra. Šventosios Šeimos kultas ėmė formuotis Vakaruose tik XVII a., kada ir buvo nutapyti pirmieji paveikslai, bet tikrasis jo apogėjus prasidėjo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Popiežius Leonas XIII 1893 m. Šventosios Šeimos šventę įtraukė į Kristaus apsireiškimo oktavą ir nuo to laiko ji tapo katalikų liturginių metų dalimi.
Šventosios Šeimos kulto populiarėjimas Vakarų Bažnyčioje sutampa su objektyviu tokio šeimos modelio – tėvas, mama, vaikas – pavyzdžio poreikio didėjimu krikščionių šeimoms, be to, su nauju požiūriu į vaikus ir vaikystę. Juk ikimoderniais laikais žmonės dažniausiai gyveno ne šeimomis, bet didelėmis šeimynomis, kartu su broliais, tetomis, seneliais ir kitais artimiausiais giminaičiais po vienu stogu, o kartais ir su priglaustais negiminingais darbininkais ar tarnais. Esant dideliam kūdikių ir vaikų mirtingumui, dideliam darbščių rankų poreikiui, vaikai anksti pradėdavo dirbti, rūpintis ūkiu. Nuo to laiko, kai Philippe‘as Ariès išleido savo garsiąją studiją apie vaikystės istoriją, daugelis mokyklose gana anksti išmoko teiginį, kad senais laikais vaikai traktuoti kaip „maži suaugusieji“. Tik minėtame XVII a. po truputį pradėta žiūrėti į vaikus kaip į kitokius.
Vis dėlto gana retai susimąstoma, kaip greitai tie „mažieji suaugusieji“ tapdavo „tikrais“ suaugusiaisiais. Bizantijos teisė mergaitėms leido tekėti dvylikos, berniukams vesti – keturiolikos metų. Dabar jau kitaip nei „mergaitėmis“ ar „berniukais“ pavadinti tų vaikų neapsiverstų liežuvis, tačiau tais laikais tai buvo šeimos vyrai ir moterys, pradėdavę naujas šeimas. Ta pradžia nebuvo tokia sunki, kokia būtų šiandien, nes, kaip jau minėjome, dar neegzistavo vadinamoji branduolinė šeima, tėtis-mama-vaikas, todėl pasūpuoti mažutėlį galėjo ir teta, ir senelė.
