„Kasdienė duona“ | Mk 6, 14-30 (Šv. Jono Krikštytojo nukirsdinimas)

14 Tuo tarpu karalius Erodas išgirdo apie Jėzų, nes garsas apie jį plačiai sklido ir žmonės kalbėjo: „Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos“. 15 Kiti tvirtino: „Jis – Elijas!“ Dar kiti sakė: „Jis pranašas, kaip ir kiti pranašai“. 16 Tai išgirdęs, Erodas nutarė: „Jonas, kuriam nukirsdinau galvą, – tai jis prisikėlė!“

17 Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs. 18 Jonas mat sakė Erodui: „Nevalia tau gyventi su brolio žmona“. 19 Taigi Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo, 20 nes Erodas Jono bijojo, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis jausdavosi neramus, tačiau mielai jo klausydavosi.

21 Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems. 22 Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: „Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu“. 23 Ir jis prisiekė: „Ko tik prašytum, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!“ 24 Tuomet ji išėjusi paklausė savo motiną: „Ko prašyti?“ O ši tarė: „Jono Krikštytojo galvos!“ 25 Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, ėmė prašyti: „Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą“.

26 Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl savo priesaikos ir dėl svečių nesiryžo atšaukti jai duoto pažado. 27 Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto Jonui kalėjime galvą 28 ir, atnešęs ją dubenyje, padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai. 29 Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, pasiėmė jo kūną ir palaidojo kape.

30 Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę.




Štai tokia švento ir dižio vyro, pranašo, tiesakalbio, tyruose šaukiančiojo Viešpaties pirmtako baigtis. Štai toks sąmokslas įtraukiantis ne vieną žmogų ir užtraukiantis visiems jo dalyviams mirtiną nuodėmę – žmogžudystę, nekaltą kraują. O viso šio sąmokslo pradžia – kita nuodėmė, kita aistra. Pradžia yra dviejų žmonių širdyje. Erodo širdyje slypi svetimos moters geismas, o Erodiados širdyje slypi godumas. Šie du žmonės vadovaujasi savo aistromis, jie neklauso ir nesilaiko Dievo įsakymų. Jie yra patys sau įstatymas, juk Erodas yra karalius ir abu jie, tiek Erodas, tiek ir jo brolienė Erodiada, negyvena skurde, jie yra apsupti jiems pataikaujančiais žmonėmis, bei jų bijančiais tarnais, ir žinoma, karaliaus rūmų prabanga. Valdžia ir prabanga yra jų puikybės maitintojos. Todėl Erodas leidžia sau pasiimti į žmonas jau ištekėjusią moterį, jo paties brolio žmoną. Tačiau, atsiranda vienas vyras, kuris nebijo sakyti tiesos, nes jis priklauso Tiesos Karaliui, kurio karalystė ne iš šio pasaulio, tai - Jonas Krikštytojas. Jis nieko nebijo ir skelbia atsivertimą, jis ragina atgailauti ir taisytis, nes Viešpats arti. Jam nesvarbūs žmonių statusai, pareigos, turtai ar postai, jis žino, jog visi yra nusidėjėliai ir visiems reikia atsiversti. Jis nieko nesmerkia ir nenuteisia, tik parodo į jų nuodėmę ir kviečia pasitaisyti. Jis taip elgiasi su eiliniais žydais, jis taip elgiasi su visų nekenčiamais muitininkais ir net su romėnų kariais. Jis pasako tiesą ir Erodui. O Erodas bijo Jono, jis giliai širdyje žino, kad Jonas yra teisus. Tačiau Erodo puikybė neleidžia paklusti tyliam, užspaustam sąžinės balsui.

Taigi, pasirinkdami gyventi ir pasilikti nuodėmėje žmonės grimsta vis gilyn į bedugnę, iš kurios darosi vis sunkiau, o kartais ir nebeįmanoma, išsikapstyti. Taip atsitiko Erodui bei Erodiadai, jie ne tik patys nugrimzdo į nuodėmės bedugnę, bet su savimi nusitempė ir Erodiados dukrą.

Todėl šiandien kiekvienam iš mūsų verta išgirsti šv. Jono Krikštytojo balsą: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite tikrų atsivertimo vaisių! /.../ Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį“ (Lk 3,7-9).



Šiandien dėkosiu Dievui už Joną Krikštytoją ir už jo kvietimą atsiversti, aktualų ir šiais laikais.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad sugebėčiau duoti tikrų atsivertimo vaisių.

Populiarūs įrašai