„Kasdienė duona“ | Mk 4, 24-34

24 Jis [Jėzus] taip pat jiems sakė: „Įsidėmėkite, ką girdite: kokiu saiku seikėjate, tokiu ir jums bus atseikėta ir dar pridėta. 25 Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką turi“.
26 Ir vėl jis kalbėjo: „Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. 27 Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. 28 Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. 29 Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo“.
30 Jėzus dar sakė: „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? 31 Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, 32 bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“.
33 Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. 34 Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo.


Jėzus ir toliau kalba palyginimais. Ir iš tiesų neįmanoma apsakyti Dangaus Karalystės kitaip kaip tik per palyginimus. Cituodamas raštus šventasis apaštalas Paulius rašo: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2,9). Tad Dangaus Karalystė mūsų protui nesuvokiama. Mes galime ją tik įsivaizduoti pasitelkdami šio, mus supančio, pasaulio matymą ir patirtį. Todėl Viešpats ir kalba palyginimais. Juk Dangaus Karalystė nėra nei materiali, nei grynai dvasinė, ji nėra konkrečioje vietoje ar geografinėje, ar net astronominėje erdvėje, joje nėra laiko, nėra pradžios ir pabaigos. Tai, sakytume paralelinis, šalia esantis pasaulis, tačiau tuo pat metu esantis tarp mūsų, bet tuo pačiu ir apglėbiantis mūsų pasaulį. 

Jėzus šiuose palyginimuose perteikia Dangaus Karalystės užuomazgas (ne pradžią!) tarp mūsų. Nes tai kas apjungia mūsų pasaulį su Danagaus Karalyste yra meilė. Tai yra tas išmatavimas, kuris nekinta nei šiame, nei aname pasaulyje. Nesavanaudiška meilė. Todėl Viešpats ir kalba apie dosnų davimą su kaupu. Todėl jos ir sėkla yra mažiausia kaip garstyčios grūdelis, nes nesavanaudiškai mylėti šio pasaulio akimis yra menka, nesolidu, nepelninga. Tačiau, taip atrodo tik žvelgiant iš šio pasaulio perspektyvos. O Viešpats kviečia peržengti šio pasaulio mąstymą ir išdrįsti pasirinkti, tai kas atrodo menka, tačiau su Dievu tampa didinga. Mes net negalime suprasti kaip tai vyksta, nes ar jis (žmogus) miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Ir kiekvienas, net ir mažiausias nesavanaudiškos meilės darbas priartina Dangaus Karalystę prie mūsų.

Šiandien dėkosiu Dievui, kad leidžia prisiliesti prie Dangaus Karalystės per artimo meilę.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad sugebėčiau bent truputį nesavanaudiškai mylėti artimą.

Populiarūs įrašai