„Kasdienė duona“ | Mk 1,29-35



29 Išėjęs iš sinagogos, Jėzus su Jokūbu ir Jonu iškart nuėjo į Simono ir Andriejaus namus. 30 Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam pasakė. 31 Jis priėjęs pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti.
32 Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius; 33 visas miestas buvo susirinkęs prie durų. 34 Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis.
35 Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi.


Dar Jėzus nepradėjo žodžiu skelbti Evangelijos, dar nėra pasakęs nei vieno pamokymo ar palyginimo. Tačiau gandas apie Jį jau sklinda. Jo skelbimas prasideda darbais. Jis gydo ligonius, išvarinėja demonus. Šie ženklai kalba garsiau už žodžius. Tačiau nepasako visko, nepasako svarbiausio dalyko: kas Jis? Demonai tai žino, bet Jėzus draudžia jiems kalbėti. Nes dar neatėjo laikas, žmonės gali klaidingai suprasti Jėzaus atėjimo prasmę. Jėzus žino, kad Jo pagrindinė misija, Jo atėjimo tikslas nėra vien tik gydyti ligonius, išvarinėti demonus, ji net nėra paskelbti naują mokslą, Evangeliją, pamokyti kaip teisingai gyventi, nors, be abejo, šie dalykai yra labai svarbūs. Vis dėl to, tikroji Kristaus misija yra kur kas sunkesnė ir svarbesnė. Tačiau žmonės to dar nepajėgūs suprasti. 

Galiausiai skaitome, kad po daugybės išgydymų ir bendravimo su žmonėmis, Jėzus eina į negyvenamą vietą melstis. Jis palaiko ryšį su Tėvu maldoje, Jis sugrįžta į save ir atgauna jėgas tame ryšyje. Tuo pačiu tai pavyzdys mums – jeigu net Dievo Sūnui to reikėjo, tai tuo labiau mes be maldos negalime išlikti Dievo artumoje ir daryti Jo darbų. Be maldos nėra ryšio su Gyvenimo Šaltiniu – Dievu, o be jo mes negalime gyventi, telieka tik egzistuoti vadovaujantis savo instinktais. Mes, žmonės, esame lyg tarpinėje stotelėje tarp žemės ir dangaus, mes turime ir kūną, ir sielą, esame tarp gyvūnų ir angelų. Ir tik malda, ryšys su Dievu yra tas veiksnys, pastūmėjantis mus arčiau vienos ar kitos pusės: kai meldžiamės panašėjame į angelus, o kai nesimeldžiame panašėjame į gyvūnus (šioje vietoje nekalbame kultūriniame kontekste, tačiau dvasiniame, galime būti labai išsilavinę, inteligentiški, tačiau visi mūsų siekiai ir pasiekimai apsiribos tik šia, žemiška, ribota ir laikina tikrove). 

Šiandien dėkosiu Dievui už tai, kad sukūrė mus taip ypatingai, kad turime kūną ir sielą.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad neprarasčiau nuolatinio ryšio su Juo.

Populiarūs įrašai