2017 m. gegužės 31 d., trečiadienis

Mano klausimas t. Heikki Huttunenui



Šiuo metu dalyvauju Europos Bažnyčių Konferencijos organizuotose mokymuose (GETI'17). Šių mokymų metu pabandžiau klausimu atkreipti Europos Bažnyčių Konferencijos prezidento, ortodoksų kunigo t. Heikki dėmesį į emigracijos problemą Lietuvoje. 

Mano klausimas - 1:06:36

2017 m. gegužės 9 d., antradienis

Vidurnaktinės schema


Vidurnaktinė Rusios Ortodoksų Bažnyčioje ir susijusiose tradicijose beveik niekada nebetarnaujama, nes, dažniausiai, arba vyksta pamaldos su vigilija (kuomet naktinė ir vidurnaktinė praleidžiama), arba šios pamaldos tiesiog praleidžiamos.

Yra trijų tipų vidurnaktinė:

1) Kasdienė
2) Šeštadienio
3) Sekmadienio

Atskirai galima išskirti Velykų vidurnaktinę, kuri yra sekmadienio vidurnaktinė su tam tikromis ypatybėmis. Velykų vidurnaktinė - vienintelis atvejis Rusios ortodoksų tradicijoje, kai vidurnaktinė visados tarnaujama. Taigi, paprastai paprastose parapijose vidurnaktinė tarnaujama tik vieną kartą per metus. Dažniau ji tarnaujama vienuolynuose (dažnai kaip brolių pamaldos).

Vidurnaktinės pamaldos senovėje (ir šiandien - Graikijoje) tarnautos kaip ryto malda, todėl dalis jų įtrauktos į ortodoksų maldyną kaip „ryto maldos“. Šios pamaldos yra skirtos apmąstyti Antrąjį Kristaus atėjimą.

Kasdienės vidurnaktinės tvarka:

I dalis.
  „Pilna pradžia, Ps 50
     { Ps 118
     { Tikėjimo išpažinimas, Trišventas, iki „Tėve mūsų“
     { II atėjimo troparai
     Baigiamosios maldos („Otpust“)
II dalis.
   Ps 120, 133
     Trišventas, iki „Tėve mūsų“
     [Maldos už mirusius] 
     Baigiamosios maldos („Otpust“) 
     Ektenija


Šeštadienio vidurnaktinė nuo kasdienės skiriasi tik tuo, kad yra kiti troparai ir vietoje Ps 118 skaitoma 9 katizma.

Sekmadienio vidurnaktinėje nėra antrosios dalies. Pirmoje dalyje, vietoje katizmos ir Tikėjimo išpažinimo, skaitomas kanonas (Švč. Trejybei, pagal atitinkamą toną). Vietoje troparo - ipakai. Vietoje įprastų baigiamąjų maldų - malda Švč. Trejybei, tada baigiamosios maldos, o po baigiamųjų maldų - ektenija.

Per Velykas galioja sekmadienio tvarka, o skaitomas didžiojo šeštadienio kanonas.

Rusijos išvadavimo armija ir Sovietų Armija (1941-1944)

II pasaulis karas - viena didžiausių XX a. tragedijų. Be abejonės, visi, kovoję šiame kare už žmonių laisvę ir, mano nuomone, ypač - vadavę naikinimą žydų tautą, nusipelnė didelės pagarbos. Gerbdamas kovojus ir užjausdamas žuvusius, noriu šiame įraše šiek tiek paliesti šiandieninei Rusijai ir Rusijos Bažnyčiai nepatogų faktą - dalis rusų ortodoksų kovojo Vokietijos pusėje prieš Sovietų Sąjungą.

Tai buvo natūralu - Sovietų Sąjunga buvo ateistinė valstybė, persekiojusi ir žudžiusi krikščionis, o tarp pabėgusiųjų iš Rusijos baltųjų karininkų ir jų palikuonių daugelis buvo tikintieji. Todėl ortodoksams liko rinktis tarp dviejų blogių - arba kovoti nacių, arba bolševikų (karingų ateistų) pusėje.

KRIKŠČIONYS, KOVOJĘ PRIEŠ SSRS

Ortodoksų pamaldos. Pirmoje eilėje - generolas A. Vlasovas

ROA chevron.svg
Rusijos išvadavimo armijos emblema

Šiandien Rusijoje kuriamos legendos apie tai, kaip bedieviškos valstybės armijos gretose kovoję karininkai, slėpdami tai nuo aplinkinių, slapta išpažino krikščionybę ir pan. Ko gero, tokių istorijų iš tiesų būta. Tačiau nedaug kas (tik, pavyzdžiui, kunigas dr. Georgijus Mitrofanovas), drįsta kalbėti apie kitą istorijos pusę - rusai, kovoję vokiečių pusėje (vadovaujami generolo Andrejaus Vlasovo) atvirai išpažino krikščionybę ir siekė tikėjimo atgimimo Rusijoje.


Ortodoksų kunigas bendrauja su
Rusijos išvadavimo armijos kariais
Dr. Michailas Škarovskis savo straipsnyje šia tema pateikia amžininkų liudijimus, kad generolas A. Vlasovas buvo labai religingas žmogus ir aktyviai siekė Bažnyčios atgaivinimo. A. Vlasovas yra sakęs: "Nieko nėra nuostabesnio už Ortodoksų Bažnyčios apeigas. Per du tūkstančius metų krikščionybė nuveikė labai daug gero mūsų daug kentėjusiai Tėvynei..."

Pskovo olų vienuolyno abatas Pavelas Gorškovas, po karo už kolaboravimą su vokiečiais ištremtas į  Sibirą, kur ir mirė, taip prisipažino tardyme: "Vlasovas man sakė, kad nori sukurti laisvą Rusiją, be bolševikų, ir aš, bolševikų priešininkas, jį palaiminau šiam žygiui". 

Vlasovo armijos švenčiama Paraklezė (molebnas): 


KRIKŠČIONYS, KOVOJĘ UŽ SSRS

Tačiau daugybė krikščionių kovojo ir SSRS pusėje.

Dvasininkai, kovoję SSRS pusėje
Kunigai-veteranai
II pasaulinio karo metais Bažnyčia Rusijoje patyrė vienus žiauriausių persekiojimų. Buvo nužudyta daugybė jos vyskupų, kunigų, tikinčiųjų, daugybė - ištremta. Kaip iki tol ir po to, valstybė atvirai skelbė ateizmo propagandą.

Vaikai mokykloje mokomi rašyti:
"Religija - kvailinimas; šalin popus!" 
Komunistų antireliginė propaganda

Nepaisant to, daugybė krikščionių ėjo kovon su nacistine Vokietija. Ko gero, būtent todėl, kad vokiečių pusė oficialiai rėmė Ortodoksų Bažnyčią, Stalinas 1943 m. nutarė peržvelgti savo religinę politiką ir Rusijos Ortodoksų Bažnyčia SSRS buvo legalizuota, nors ateistinė propaganda ir nenutrūko. Ortodoksai SSRS pradėti tam tikru laipsniu toleruoti dėl karo sukurtos būtinybės.

SUDĖTINGA RUSIJOS ISTORIJA

Sovietų armijoje, skirtingai, nei Vlasovo, nebuvo nei molebnų, nei karių sielovada užsiimančių kunigų, tačiau, visgi, buvo daug būsimų ar esančių dvasininkų (nes buvimas dvasininku SSRS nuo karinės tarnybos neatleido). Kaip ten bebūtų, daugybė tikrų, nuoširdžių ortodoksų kovojo Sovietų Sąjungos pusėje.

Šie istorijos puslapiai tik nurodo į tai, kokia sudėtinga Rusijos Ortodoksų Bažnyčios istorija (ir pačios Rusijos istorija). Po dešimtmečių komunistinės propagandos daugelis rusų vis dar turi juodai-baltą, prokomunistinį požiūrį į daugelį Rusijos istorijos problemų. Bažnyčios atžvilgiu II pasaulinio karo istorija labai sudėtinga, nes ji atsidūrė tarp dviejų blogio imperijų - ateistinės Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos. 

2017 m. gegužės 8 d., pirmadienis

Šventoji Dvasia - „Motina“?

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „святой дух“


Mes esame pripratę Dievą vadinti vyrišku vardu - Tėvas (arba Sūnus), tačiau nesusimąstome, kad lietuvių kalboje Dievą vadiname ir moterišku vardu - Šventoji Dvasia. Ar tai atsitiktinumas?

Hebrajų kalboje Ruach taip pat yra moteriška giminė. Tik lotynų ir bažn. slavų kalbose Spiritus, Duch yra vyr. g., o graikiškai Pneuma - nekatroji giminė. Todėl daugelyje pasaulio kalbų, bet ne lietuvių, ir Šventoji Dvasia gramatiškai asocijuojasi su vyriškumu.

LIUDIJIMAI ŠV. TRADICIJOJE

Visgi, Šventajame Rašte kalbama apie „gimimą iš Šventosios Dvasios“, o tai - moteriškas bruožas:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės. Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“ (Jn 3,4-8)
 Kalbama Šventajame Rašte ir apie tai, kad Dvasia, tarsi Motina, savo vaikus mokina tarti žodį „Aba“, t.y. „Tėve“:
„Kadangi esate įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ (Gal 4,6)
„Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ (Rom 8,15)
Senajame Testamente gausu ištarų, kur Dievas lygina Save su motina:
„Nepaisei Uolos, kuri tave pradėjo, užmiršai Dievą, kuris tave pagimdė“ (Įst 32,18)
„Aš pats mokiau Efraimą vaikščioti, savo rankose juos nešiojau, tačiau jie nepripažino, kad aš jais rūpinausi. Siejau juos su savimi pajautų saitais, meilės ryšiais. Buvau jiems kaip tie, kurie glaudžia kūdikius prie skruosto. Nusileidau ligi jų, kad juos pamaitinčiau“ (Oz 11,3-4)
„Kaip motina guodžia savo sūnų, taip aš paguosiu jus, – Jeruzale būsite paguosti“ (Iz 66,13)
Nors, be abejonės, vyriškų palyginimų gerokai daugiau, moteriški palyginimai, ir, ypač, Šventosios Dvasios Asmuo lėmė, kad kai kurie senovės Bažnyčios Tėvai vadino Šventąją Dvasia savo Motina: 
„Štai koks šių [Pr 2,24] žodžių reikšmė: žmogus savo pradinėje būklėjo mylėjo ir gerbė Dievą, savo Tėvą, ir Šventąją Dvasią, savo Motiną. Kitokios meilės jis nepažinojo  (Šv. Afraatas Persas, Demonstrationes, 18.10)
„Taigi, vaikai, deramu būdu palikę viską, kas laikina, jūs priartėjote prie Dievo, ir vietoje žemiškosios tėvynės ieškote Dangiškojo Tėvo, o vietoje mirtingosios motinos kaip Motiną įgyjate Gerąją Šventąją Dvasią  (Šv. Makarijus Didysis, 54 pamokslas, 4.5)
Šventosios Dvasios palyginimus su motina ar moterimi galime sutikti ir pas šv. Efremą Sirą. Jį su aukščiau cituotais Tėvais jungia vienas ir tas pats bruožas - visų jų gimtoji kalba nebuvo graikų. Tai leido mąstyme rastis moteriškiems įvaizdžiams. 

Dar vienas paminklas, kur randame Šventosios Dvasios sugretinimą su moterimis, yra III a. apaštalų mokymo santrauka, Didaskalija, kurioje rašoma: „Diakonas tebūna jums Kristaus atvaizdu: mylėkite jį. Diakonė tebūna jums kaip atvaizdas Šventosios Dvasios“. Taigi, moters tarnystė Bažnyčioje taip pat Tradicijoje buvo gretinama su Šventosios Dvasios Asmeniu, su Jos veikimu.

METAFOROS NUNYKIMAS

Kodėl Šventosios Dvasios kaip Motinos įvaizdis nunyko ir užleido vietą vyriškiems įvaizdžiams? Vieną priežastį jau minėjome - kitose kalbose (ne lietuvių, ne hebrajų, ne sirų/aramėjų) žodis „Dvasia“ nėra moteriškos giminės, todėl natūraliai nekelia asociacijų su moteriškumu.

Antroji, labai svari priežastis - eretinės grupės (judeokrikščionys, gnostikai) dažnai neteisingai suteikdavo šiam įvaizdžiui per didelę reikšmę ir iškreipdavo Bažnyčios teologiją. Dievas nėra nei vyras, nei moteris, dažnai, kai sakome, kad Jis yra Dvasia, netgi ir norime pasakyti, kad Jis - ne žmogus (Dievas nėra žmogus, kad meluotų, ar marus, kad keistų savo mintį“ - Sk 23,19). Tik Jėzuje Kristuje Dievas tapo žmogumi, tam, kad mums apsireikštų: Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė“ (Jn 1,18). Tačiau eretikai, sureikšmindami vyriškus ir moteriškus įvaizdžius, kuriais Dievas alegoriškai, t.y. perkeltine prasme apie Save pasakoja Šventajame Rašte, melagingai imdavo samprotauti apie Dievą kaip vyrą arba kaip moterį.

Šv. Epifanijaus Kipriečio teigimu, egzistavo judeokrikščionių erezija, kurį Šventąją Dvasią laikė Jėzaus Motina. Vėliau arabų kraštuose atsirado melagingas įsivaizdavimas, kad Jėzus - tai Dievo Tėvo ir „deivės motinos“ (Dvasios) sūnus. Apskritai, Dvasios-Motinos įvaizdis daug tautų kėlė asociacijas su motinos deivės įvaizdžiu. Tokius šlykščius ir priešingus Šventajam Raštui samprotavimus Bažnyčia pasmerkė kaip ereziją ir todėl atsisakė Šventosios Dvasios vadinimo „Motina“.

Dera pastebėti, kad „motiniški“ įvaizdžiai buvo pašalinti ir iš liturginių tekstų, nors ir anksčiau buvo reti (sutinkami tik senosiose krikšto apeigose sirų k.). Bažnyčia niekada nesikreipė į Dievą „motinos“ vardu, o naudojo tik Šventajame Rašte sutinkamus Dievo vardus. Dievo Tėvas vardas krikščionių tarpe visada naudojosi ypatingu autoritetu, nes Kristus taip į Dievą išmokė kreiptis krikščionis „Tėve mūsų“ maldoje.

Dievo, ypač Šventosios Dvasios lyginimas su moterimi, motina yra biblinis. Moteris, kaip ir vyras, yra sukurta pagal Dievo atvaizdą: Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1,27). Tai, kad daugiausia Dievas lyginamas su tėvu, o ne su motina, turi teologinę prasmę, nes tėvo-vaiko ir motinos-vaiko santykis skiriasi, tačiau nedera pamiršti, kad visa tai - tik metaforos. Dievas kaip Dievas lyties neturi. 

Ps 135 (136) arabiškai



http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Ps_136

Ortodoksų švenčių pamaldų tvarka

Šis įrašas skirtas liturginiams nuostatams. Bendresnė informacija apie šventes - čia: Ortodoksų Bažnyčios šventės

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „divine liturgy“

Visas ortodoksų šventes galima suskirstyti į tris grupes: didžiosios, vidutinės ir mažosios (nei vienai jų nepriskiriamos Velykos - švenčių šventė, pati iškilmingiausia metų šventė). Kiekvienoje iš šių grupių yra po du tipus švenčių:

DIDŽIOSIOS ŠVENTĖS

Tipikono ženkliukas
didžiosioms šventėms






Didžiosios šventės skirstomos į

   * 12 didžiųjų švenčių (jų sąrašą galite rasti čia)
   * Ne 12 didžiųjų (jos yra 5 - Kristaus apipjaustymo diena, Dievo Motinos Globos diena, šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus diena, šv. Jono Krikštytojo gimimas, šv. Jono Krikštytojo galvos nukirsdinimas)
   * Didžiosioms šventėms taip pat priskiriamas kiekvienas sekmadienis

VIDUTINĖS ŠVENTĖS

Tipikono ženkliukas
vidutinėms šventėms
turinčioms vigiliją
Tipikono ženkliukas
vidutinėms šventėms
turinčioms polijelejų
 





Vidutinės šventės skirstomos į
   * Turinčias vigiliją
   * Turinčias polijelejų

Šių švenčių skaičius nėra apibrėžtas. Pavyzdžiai: šv. Apaštalo ir Evangelisto Jono, šv. Jono Auksaburnio, šv. Mikolojaus ir kt. šventės. Vidutinei šventei, turinčiai vigiliją, priskiriama parapijos titulo diena.

MAŽOSIOS ŠVENTĖS

Tipikono ženkliukas
mažosioms šventėms
su gied. doksologija
Tipikono ženkliukas
mažosioms šventėms
be gied. doksologijos
 






Mažosios šventės skirstomos į
   * Doksologones (славословная, kuriose giedama doksologija)
   * Šešiataines (шестеричная)

Mažosios šventės Ortodoksų Bažnyčioje švenčiamos beveik kasdien (kalendoriuje beveik kasdien yra minimas kažkoks šventasis).
ŠVENČIŲ PAMALDŲ TVARKA

Švenčių sistema padeda pabrėžti svarbą, nes nuo šešetainės mažosios šventės iki didžiųjų laipsniškai kyla pamaldų iškilmingumas.

Šešetainės šventės pamaldose (išskyrus Liturgiją) beveik viskas skaitoma, doksologija irgi. Vakarinės metu nėra įžengimo su smilkytuvu (giesmės „O, Šviesa Džiaugsminga“ metu), nėra paremijų (Senojo Testamento skaitinių), rytmetinėje neskaitoma Evangelija. Pilnas pamaldų ciklas atrodytų šitaip:

- 9 valanda (~15 val. dienos. Žr. Bizantiškas laikrodis)
- Kasdienė vakarinė
- Mažoji naktinė (tarnaujama po vakarienės, saulei nusileidus, prieš miegą; atlieka vakaro maldų funkciją. Graikijoje iki šiol nėra vakaro maldų, nes pasauliečiai skaito naktinę, o rusų ir susijusiose tradicijose naktinės elementai įtraukti į vakaro maldas)
- Vidurnaktinė (tarnaujama pabudus, kaip ryto malda; Graikijoje skaitoma vietoje ryto maldų, rusų ir kt. tradicijose jos elementai įtraukti į ryto maldas)
- Rytmetinė (tarnaujama kylant saulei).
- 1, 3, 6 valandos (sauletekis, 9 valanda ryto, 12 valanda ryto. Žr. Bizantiškas laikrodis)
- Dieviškoji Liturgija

Jei doksologinė mažoji šventė, iš esmės, skiriasi tik tai, kad doksologija giedama.

Jei tai vidutinė šventė, joje numatytas polijelejus, atsiranda paremijos vakarinėje, Evangelija rytmetineje, polijelejus.

Pamaldų tvarka gerokai skiriasi, jei numatytas budėjimas (lot. vigilia). Vigilija gali būti vidutineje, visada yra didžiojoje šventėje.
VIGILIJA = D. VAKARINĖ + RYTMETINĖ + 1 VALANDA
Vigilija - tai sujungtos didžiosios vakarinės, rytmetines ir pirmosios valandos pamaldos.

Kadangi teoriškai vigilija turi prasidėti po saulėlydžio,o baigtis saulėtekiu, tampa nereikalinga naktinė ir vidurnaktine (pamaldos prieš miegą ir iš ryto ).

Tam, kad bendras vienuolyno maldos ritmas nebūtų sujauktas (didžioji vakarinė prasideda faktiškai tik įprastu naktinės metu), įprasto susirinkimo laiku, 9 valanda (15) įterpiama papildomos pamaldos - mažoji vakarinė. Tuomet pamaldų ratas turėtų atrodyti taip:

- 9 valanda
- Mažoji vakarinė (po 9 valandos, t.y. apie 15-16 val.)
- Vigilija (tarnaujama po vakarienės, saulei nusileidus, prieš miegą)
- 3, 6 valandos (9 valanda ryto)
- Dieviškoji Liturgija

PAMALDŲ TVARKA PARAPIJOSE

Šios schemos paaiškina parapijų pamaldų tvarką. Dažniausiai parapijose pamaldos vyksta tik šeštadieniais ir sekmadieniais, taip pat per didžiąsias ar vidutines šventes, t.y. dažniausiai tada, kai yra numatyta vigilija. Tai reiškia, kad parapijose beveik niekada nešvenčiama naktinė ar vidurnaktinė. Be to, kai kurios pamaldos parapijose praleidžiamos dėl to, kad jų būtų per daug pasauliečiams. Todėl:

* Vidurnaktinė parapijose nešvenčiama niekada, išskyrus Velykas;
* Naktinė parapijose švenčiama tik Gavėnios metu ir per kai kurias šventes;
* Mažoji vakarinė parapijose nešvenčiama niekada;
* Parapijose taip pat niekada neskaitoma ir 9 valanda.

Tipinis parapijos pamaldų ratas atrodo taip:

- Vigilija (d. vakarinė + rytmetinė + 1 valanda)
- 3 ir 6 valandos
- Dieviškoji Liturgija

Šv. Filaretas Maskvietis. Ortodoksų Bažnyčios Katekizmas (Įvadinė dalis)


Įvadas

Vertėjo žodis

Tinklaraščio skaitytojams siūlome šv. Filareto Maskviečio „Katekizmo“ vertimą į lietuvių kalbą. „Katekizmas“, parašytas XIX a., slavų kraštuose tapo klasikiniu tikėjimo vadovu, kurio vadovaujantis mokoma pagrindinių tikėjimo tiesų. Jis labai patogus dėl savo nedidelės apimties ir tikslių atsakymų.

Skirtingai nei, pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčios Katekizmas, šis Ortodoksų Bažnyčios Katekizmas nėra oficialus Bažnyčios dokumentas. Nors ir išbandytas Tradicijos, šis Katekizmas yra sudarytas vieno (nors ir šventojo) vyskupo. Todėl prie Katekizmo atsakymų taip pat pridedami paaiškinimai, papildymai ir ištraukos iš Bažnyčios dokumentų, kurie turėtų skaitytoją plačiau supažindinti su ortodoksų požiūriu į kai kuriuos aptariamus klausimus.

Jei nenurodyta kitaip, Šventasis Raštas cituojamas pagal Kosto Burbulio vertimą. Šis vertimas tinka „Katekizmui“, nes yra beveik pažodinis, kaip ir vertimas į bažnytinę slavų kalbą, kurį cituoja šv. Filaretas.

Šioje „Katekizmo“ dalyje atsakoma į klausimus:

- Apie pagrindinės sampratas
1. Kas yra „Ortodoksų Bažnyčios Katekizmas“?
2. Ką reiškia žodis: „katekizmas“?
3. Kas reikalinga, kad patiktum Dievui ir išgelbėtum savo sielą?
4. Kodėl viskas prasideda tikėjimu?
5. Kodėl nepakanka tikėjimo, bet dar reikia ir gyventi pagal tą tikėjimą, t.y. daryti gerus darbus?
6. Ką vadiname tikėjimu?
7. Kuo skiriasi tikėjimas ir žinojimas?
8. Kodėl mokantis tikybos be žinių dar būtinas tikėjimas?
9. Ar tikėjimas gyvenime yra būtinas?
- Apie Dievo apreiškimą
10. Kokiu šaltiniu remiasi ortodoksų tikėjimo mokymas?
11. Ką vadiname „Dievo apreiškimu“?
12. Ar Dievo apreiškimas duotas visiems?
13. Kodėl ne visi geba priimti Dievo apreiškimą tiesiogiai?
14. Kas žmonėms paskelbė Dievo apreiškimą?
15. Ar gali žmogus pažinti Dievą be Apreiškimo?
- Apie Šventąją Tradiciją ir Šventąjį Raštą
16. Kokiu būdu sergimas Dievo apreiškimas, kokiu būdu jis sklinda?
17. Ką vadiname Šventąja Tradicija (Šv. Perdavimu)?
18. Kaip sergima Šventoji Tradicija?
19. Ką vadiname Šventuoju Raštu?
20. Ką reiškia žodis „Biblija“?
21. Kas yra senesnis: Šventasis Raštas ar Šventoji Tradicija?
22. Kodėl Dievas apreiškė Šventąjį Raštą?
23. Kam laikytis Šventosios Tradicijos, jei yra Šventasis Raštas?
24. Ar šiais laikais dar reikalinga Šventoji Tradicija?
- Apie Šventąjį Raštą
25. Kada buvo parašytos šventosios knygos?
26. Kaip yra skirstomos šventosios knygos?
27. Kas yra senoji ir naujoji sandoros?
28. Kokia buvo senosios sandoros esmė?
29. Kaip Dievas paruošė žmoniją Išganytojo (Gelbėtojo) priėmimui?
30. Kokia yra naujosios sandoros esmė?
31. Kiek knygų yra Senajame Testamente?
32. Kodėl svarbu, kaip žydai skaičiavo knygas?
33. Kokias Senojo Testamento knygas pripažįsta žydai?
34. Koks yra pilnas Senojo Testamento kanonas?
35. Kam skirtos knygos, nepatenkančios į dvidešimt dviejų sąrašą?
36. Kaip skirstomos Senojo Testamento knygos?
37. Kurios Senojo Testamento knygos priskiriamos Įstatymui?
38. Apie ką yra Pradžios knyga?
39. Apie ką pasakoja kitos Mozės knygos?
40. Kurios Senojo Testamento knygos priskiriamos Istorinėms?
41. Kurios Senojo Testamento knygos priskiriamos Išminties knygoms?
42. Kokia yra Psalmyno reikšmė Biblijoje?
43. Kurios Senojo Testamento knygos priskiriamos pranašų knygoms?
44. Kiek knygų sudaro Naująjį Testamentą?
45. Kurios Naujojo Testamento knygos atitinka Įstatymo knygas?
46. Ką reiškia žodis „Evangelija“?
47. Apie ką pasakojama Evangelijoje?
48. Kodėl Evangelija gavo tokį pavadinimą?
49. Kuri Naujojo Testamento knyga vadinama istorine?
50. Apie ką pasakoja Apaštalų darbų knyga?
51. Ką reiškia žodis „apaštalas“?
52. Kurios Naujojo Testamento knygos priskiriamos Išminties knygoms?
53. Kuri Naujojo Testamento knyga vadinama pranašiška?
54. Ką reiškia žodis „apokalipsė“?
55. Apie ką yra Apokalipsės knyga?
56. Kaip dera skaityti Šventąjį Raštą?
57. Kas patvirtina, kad Šventasis Raštas tikrai yra Dievo Žodis?
58. Kas yra pranašystės?
59. Kas yra stebuklas?
60. Ką patvirtina stebuklai?
61. Kokia yra krikščionių mokymo galia?
- Apie Katekizmo sandarą
62. Į kokias tris dalis galima padalyti „Katekizmą“?
63. Kuo remiantis „Katekizmas“ moko tikėjimo?
64. Kuo remiantis „Katekizmas“ moko vilties?
65. Kuo remiantis „Katekizmas“ moko meilės?

Pagrindinės sampratos


1. Kas yra „Ortodoksų Bažnyčios Katekizmas“?

„Ortodoksų Bažnyčios Katekizmas“ yra toks krikščionių ortodoksų tikėjimo išdėstymas, kuris pateikiamas kiekvienam krikščioniui tam, kad šis galėtų patikti Dievui ir išgelbėti savo sielą.

2. Ką reiškia žodis: „katekizmas“?

Graikiškai „katekizmas“ reiškia „mokymą žodžiu“. Nuo apaštalų laikų šiuo žodžiu tradiciškai vadinamas pradinis mokymas apie ortodoksų tikėjimą, būtinas kiekvienam krikščioniui (žr. Lk 1,4; Apd 18,25).

3. Kas reikalinga, kad patiktum Dievui ir išgelbėtum savo sielą?

Kad patiktum Dievui ir išgelbėtum sielą reikia:
·         pažinti tikrąjį Dievą ir teisingai Jį tikėti;
·         gyventi vadovaujantis šiuo tikėjimu ir daryti jam priderančius gerus darbus.


4. Kodėl viskas prasideda tikėjimu?

Tikėjimas reikalingas, nes, kaip liudija Dievo Žodis, „be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“ (Heb 11,6).

5. Kodėl nepakanka tikėjimo, bet dar reikia ir gyventi pagal tą tikėjimą, t.y. daryti gerus darbus?

Geri darbai neatskiriami nuo tikėjimo, nes, kaip liudija Dievo Žodis, „tikėjimas be darbų miręs“ (Jok 2,20).

6. Ką vadiname tikėjimu?

Kaip paaiškina apaštalas Paulius: „Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome“ (Heb 11,1). Kitaip tariant, tai tikrumas tuo, kas nematoma, lyg tai būtų matoma, ir tikrumas tuo, kas trokštama ir laukiama, lyg tai jau būtų.

7. Kuo skiriasi tikėjimas ir žinojimas?

Tikėjimas ir žinojimas skiriasi tuo, kad žinojimo objektas – tai, kas pasiekiama juslėms ir pažinu, o tikėjimo objektas – tai, kas nematoma ir netgi neįkandama mūsų mąstymui. Žinojimo pagrindas – patirtis ir tyrimas, tikėjimo – pasitikėjimas tiesos liudijimu. Žinojimas priklauso proto sričiai, nors ir gali veikti širdį, o tikėjimas priklauso pirmiausia širdies sričiai, nors ir prasideda mąstyme.

8. Kodėl mokantis tikybos be žinių dar būtinas tikėjimas?

Мokantis tikybos be žinių dar būtinas tikėjimas, nes pagrindinis mokymo objektas yra neregimas ir nesuvokiamas Dievas bei paslapties apgaubta Dieviškoji Išmintis. Todėl daugybė dalykų šiame mokyme negali būti žinoma, juos galima tik priimti tikėjimu. Šv. Kirilas Jeruzalietis sako: „Tikėjimas yra akis, per kurią šviesa pasiekia sąžinę; jis teikia žmogui pažinimą. Juk pranašas sako: Tik įtikėję suprasite“ (Iz 7,9*; 5 katechetinis pamokslas).

* Septuagintoje (graikiškame Senojo Testamento vertime) Iz 7,9 pažodžiui skamba: „Jei nepatikėsite, nesuprasite“ (ἐὰν μὴ πιστεύσητε οὐδὲ μὴ συνῆτε). Hebrajiškame tekste esanti frazė verčiama „jei jūs netikite, neišliksite!“ (K. Burbulis) arba „tik tvirtai tikėdami, tvirtai stovėsite!“ (A. Rubšys).

9. Ar tikėjimas gyvenime yra būtinas?

Šv. Kirilas taip paaiškina, kad tikėjimas yra būtinas: „Ne tik mes, Kristaus vardu vadinami, labai gerbiamе tikėjimą, bet ir visa, ką net su Bažnyčia nesusiję žmonės daro pasaulyje, daroma remiantis tikėjimu: tikėjimu santuokos įstatymai sujungia du visiškai atskirus žmones, [...] tikėjimu paremta ir žemdirbystė, nes kas netiki tuo, jog nurinks derlių, nedirbs laukuose. Tikėjimu vadovaujasi jūreiviai, kai savo likimą patiki nedideliam medžio gabalui ir tvirčiausią pagrindą – žemę – iškeičia į nepastovią bangų mūšą. Jie paveda save neaiškioms viltims ir pasilieka sau tik tikėjimą, patikimesnį jiems už bet kokį inkarą“ (5 katechetinis pamokslas, 3)

Apie Dievo apreiškimą


10. Kokiu šaltiniu remiasi ortodoksų tikėjimo mokymas?

Ortodoksų tikėjimo mokymas remiasi Dievo apreiškimu.

11. Ką vadiname „Dievo apreiškimu“?

Dievo apreiškimas – tai, ką Pats Dievas panoro apreikšti žmonėms, kad jie galėtų teisingai ir išganingai į Jį tikėti ir deramai Jį garbinti.

12. Ar Dievo apreiškimas duotas visiems?

Dievas davė būtiną ir išganingą apreiškimą visiems žmonėms, bet kadangi ne visi geba priimti apreiškimą tiesiogiai iš Dievo, Jis išsirinko ypatingus tarpininkus, kurie perdavė Dievo apreiškimą norintiems jį gauti.

13. Kodėl ne visi geba priimti Dievo apreiškimą tiesiogiai?

Ne visi žmonės geba priimti Dievo apreiškimą dėl savo nuodėmingo netyrumo bei kūno ir sielos negalių.

14. Kas žmonėms paskelbė Dievo apreiškimą?

Dievo apreiškimą paskelbė Adomas, Nojus, Abraomas, Mozė ir kiti pranašai. Jie priėmė ir skelbė tik dalinį Dievo apreiškimą, o tobulai apreiškimo pilnatvę pasauliui atskleidė įsikūnijęs Dievo Sūnus, mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris ir paskelbė Jį visame pasaulyje per Savo mokinius ir apaštalus. Apaštalas Paulius sako: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius“ (Heb 1,1-2); „Mes skelbiame paslaptingą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas nuo amžių paskyrė mums išaukštinti, kurios nepažino jokie šio pasaulio valdovai, [...]. Dievas mums tai apreiškė per savo Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes“ (1 Kor 2,7-8. 10).

Evangelistas Jonas rašo: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė“ (Jn 1,18).

Pats Jėzus Kristus sako: „Niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus nori apreikšti“ (Mt 11,27).

15. Ar gali žmogus pažinti Dievą be Apreiškimo?

Žmogus gali pažinti Dievą tyrinėdamas Jo sukurtus daiktus, bet šis pažinimas nėra tobulas, jo nepakanka, todėl tai gali būti tik pasiruošimas tikėjimui, tik tam tikra priemonė tolimesniam Dievo pažinimui jau remiantis Jo apreiškimu.  „Dievo neregimosios ypatybės – Jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių“ (Rom 1,20)
„Iš vieno kraujo Jis išvedė visas žmonių tautas, kad šios gyventų visoje žemėje. Jis nustatė iš anksto paskirtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Viešpaties ir tartum apgraibomis Jį atrastų, nors Jis netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes Jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę ir kai kurie jūsų poetai: ‘Mes irgi esame kilę iš Jo“ (Apd 17,26-28).
„Mąstymas apie tikėjimą Dievu prasideda nuo minties, kad Dievas yra. Prie šios minties mes ateiname apžvelgę Jo sukurtus daiktus. Įdėmiai apžiūrinėdami pasaulį, mes pažįstame, kad Dievas išmintingas, Visagalis, Geras. Pažįstame ir daugelį neregimų Jo savybių. Tokiu būdu priimame Jį kaip Aukščiausiąjį Valdytoją. Kadangi Dievas viso pasaulio Kūrėjas, o mes esame to pasaulio dalis, taigi, Dievas yra ir mūsų kūrėjas. Iš šio žinojimo išplaukia tikėjimas, o iš tikėjimo – garbinimas“ (šv. Bazilijus Didysis, 232 laiškas).


Apie Šventąją Tradiciją ir Šventąjį Raštą


16. Kokiu būdu sergimas Dievo apreiškimas, kokiu būdu jis sklinda?

Dievo apreiškimas sklinda tarp žmonių ir yra sergimas tikrojoje Bažnyčioje dviem būdais: Šventajame Rašte ir Šventojoje Tradicijoje*

* Vakarietišką Šv. Tradicijos ir Šv. Rašto perskyrą šv. Filaretas naudoja tik aiškumo dėlei, taip pabrėždamas, kad nors ortodoksai ir pripažįsta ypatingą Šv. Rašto autoritetą, tačiau skaito jį Šventosios Tradicijos kontekste (skirtingai nei protestantai, kuriems Šv. Rašto autoritetas yra pirminis). Plačiausia prasme, ortodoksų Bažnyčioje Šv. Raštas yra laikomas Šv. Tradicijos dalimi – Tradicija suvokiama per Raštą, o Raštas – per Tradiciją.

17. Ką vadiname Šventąja Tradicija (Šv. Perdavimu)?

Šventąja Tradicija* vadiname tai, ką teisingai tikintys ir Dievą garbinantys žmonės žodžiu bei pavyzdžiu perduoda vienas kitam ir ką tokie protėviai perduoda savo palikuonims. Ji susideda iš tikėjimo mokymo, Dievo dorovinio įstatymo, sakramentų ir šventųjų apeigų**.

* Žodis „tradicija“ lotyniškai reiškia „perdavimą“.
** Šventosios apeigos primena katalikišką „sakramentalijų“ sampratą, tačiau ortodoksų teologijoje nėra sakramentų ir sakramentalijų perskyros.  

18. Kaip sergima Šventoji Tradicija?

Visi visų kartų tikrojo tikėjimo žmonės, sujungti ir suvienyti Šventosios Tradicijos, Dievo valia sudaro Bažnyčią, kuri ir yra Šventosios Tradicijos sergėtoja, arba, kaip sako apaštalas Paulius „Gyvojo Dievo Bažnyčia, [yra] tiesos ramstis ir pamatas“ (1 Tim 3,15). Šv. Ireniejus rašo: „Nedera pas kitus ieškoti tiesos, kurią lengva gauti Bažnyčioje. Į ją, kaip į turtingą lobyną, apaštalai sudėjo viską, kas priklauso tiesai. Kiekvienas norintis gali iš jos gerti gyvybės vandens, ji yra gyvenimo vartai“ (Prieš erezijas, III, 4).

19. Ką vadiname Šventuoju Raštu?

Šventuoju Raštu vadinamos knygos, kurias per Dievo pašventintus žmones yra parašiusi Šventoji Dvasia. Tie žmonės vadinami pranašais ir apaštalais. Dažnai šias knygas kartu vadina „Biblija“.

20. Ką reiškia žodis „Biblija“?

Žodis „Biblija“ išvertus iš graikų kalbos reiškia „knygos“. Šiuo pavadinimu pabrėžiama, kad šventosios knygos, lyginant su kitomis knygomis, nusipelno ypatingo dėmesio.

21. Kas yra senesnis: Šventasis Raštas ar Šventoji Tradicija?

Seniausias ir pirminis Dievo apreiškimo perdavimo būdas yra Šventoji Tradicija. Nuo Adomo iki Mozės laikų šventosios knygos neegzistavo.  Pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus Savo dievišką mokymą ir įstatus mokiniams perdavė žodžiu ir pavyzdžiu, o ne per knygą. Iš pradžių ir apaštalai tikėjimą skleidė ir Kristaus Bažnyčią stiprino tuo pačiu būdu. Knygas ne visi gali skaityti, o Tradicija pasiekiama kiekvienam  (todėl Šventoji Tradicija yra būtina).

22. Kodėl Dievas apreiškė Šventąjį Raštą?

Šventasis Raštas apreikštas tam, kad Dievo apreiškimas būtų išsaugotas tiksliai ir nebūtų iškraipytas. Šventajame Rašte mes skaitome pranašų ir apaštalų žodžius taip, tarsi patys su jais būtume gyvenę ir juos girdėję, nors šventosios knygos parašytos daugybę amžių ar tūkstantmečių iki mūsų laikų.

23. Kam laikytis Šventosios Tradicijos, jei yra Šventasis Raštas?

Su Dievo apreiškimu ir Šventuoju Raštu derančią Šventąją Tradiciją sergėti paliepia pats Šventasis Raštas. Apaštalas Paulius rašo: „Todėl, broliai, tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų*, kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško“ (2 Tes 2,15, vert. Č. K.).

* „Perduotų tiesų“ – graikiškame tekste tik vienas žodis paradoseos, į lotynų kalbą išverstas traditiones. Šiuo žodžiu krikščionys vadina ir „perduotų tiesų“ visumą – Šventąją Tradiciją – Paradosis arba Traditio, t.y. „Perdavimas“.

24. Ar šiais laikais dar reikalinga Šventoji Tradicija?

Šventoji Tradicija reikalinga ir mūsų laikais tam, kad galėtume teisingai suprasti Šventąjį Raštą, teisingai atlikti sakramentus ir išsaugoti šventąsias apeigas tokias tyras, kokios jos buvo įsteigtos.

Šv. Bazilijus Didysis kalba apie tai šitaip: „Visos Bažnyčios saugomos dogmos ir skelbiamos tiesos yra gautos arba iš rašytinių šaltinių, arba per Apaštališką Tradiciją, t.y. per slėpiningą perdavimą, bet ir vienos, ir kitos rūšies dogmos bei skelbiamos tiesos turi tokią pačią reikšmę dievobaimingumui. Tam neprieštaraus niekas, kas turi bent mažiausią suvokimą apie bažnytinius dalykus. Nes jeigu mes išdrįsime atmesti nerašytus papročius, kaip neva neturinčius prasmės, tai būtinai pakenksime Evangelijai svarbiausiuose dalykuose. Be to, iš apaštalų žinios paliksime tik paviršių. Kur, pavyzdžiui, parašyta, kad besiviliantys mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ženklintų save Kryžiaus ženklu? Kokia knyga mus išmokė meldžiantis žvelgti į rytus? Kas iš šventųjų užrašė mums Eucharistijos Duonos ir Laiminimo Taurės perkeitimo maldos žodžius? Juk mes naudojamės ne tik žodžiais iš Apaštalų raštų ir Evangelijos, bet ir prieš juos, ir po jų, tariame žodžius, gautus iš nerašyto mokslo ir turinčius didelę galią Sakramentui. Pagal kokią knygą laiminame krikšto vandenį, sutvirtinimo aliejų, patį besikrikštijantį žmogų? Argi ne pagal slėpiningą, nerašytą Tradiciją? Kas gi dar? O tepti aliejumi kurie iš užrašytų tekstų mus išmokė? Iš kur [paprotys] tris kartus nardinti žmogų? Ir šėtono bei jo angelų išsižadėjimas krikšto metu – iš kokių raštų jis paimtas? Argi ne iš neskelbiamo, neviešinto mokymo, kurį mūsų tėvai, deramai išmokyti tyloje sergėti sakramentų šventumą, išsaugojo nepasiekiamus smalsavimui ir tuščiam domėjimuisi? Būtų neteisinga knygose skelbti mokymą apie tai, į ką nekrikštytiems ir pažvelgti draudžiama.“ (97 kanonas, Apie Šventąją Dvasią, 27 sk.))

Apie Šventąjį Raštą


25. Kada buvo parašytos šventosios knygos?

Šventosios knygos parašytos skirtingais laikais. Vienos jų parašytos iki Kristaus gimimo, kitos – po.

26. Kaip yra skirstomos šventosios knygos?

Šios dvi šventųjų knygų grupės turi ypatingus pavadinimus. Tos šventosios knygos, kurios parašytos iki Kristaus gimimo, vadinamos Senuoju Testamentu*. Tos, kurios parašytos po Kristaus gimimo, vadinamos Naujuoju Testamentu.

* Lotyniškas žodis testamentum reiškia „sandora“. Sandora – tai senovinė sutarties forma. Sandoras tarpusavyje sudarydavo ir žmonės.

27. Kas yra senoji ir naujoji sandoros?

Senoji ir naujoji sandoros – tai senoji ir naujoji Dievo sąjunga su žmogumi.

28. Kokia buvo senosios sandoros esmė?

Senojoje sandoroje Dievas žadėjo duoti žmonėms dieviškąjį Išganytoją (Gelbėtoją)* ir ruošė juos Jo priėmimui.

* Lietuvių kalboje „išganymas“ ir „išgelbėjimas“ yra sinonimai. Žodis „išganymas“ įprastas katalikų tradicijai, „išgelbėjimas“ labiau paplitęs protestantų bendruomenėse. Šventajame Rašte yra vartojamas graikiškas žodis Soter, pažodžiui reiškiantis „(Iš)gelbėtoją“ (ir soteria – „išgelbėjimas“). Žodis „išganymas“ pabrėžia, kad tai – ne vienkartinis „nusidėjėlio paskelbimas teisiu“, o ilgas kelias, procesas. Šio „Katekizmo“ vertime neįsipareigosime nei vienai iš tradicijų ir vartosime abu žodžius (ir iš jų išvestus terminus).  

29. Kaip Dievas paruošė žmoniją Išganytojo (Gelbėtojo) priėmimui?

Dievas ruošė žmones Išganytojo (Gelbėtojo) priėmimui palaipsniui duodamus apreiškimus, pranašystes ir pirmavaizdžius.

30. Kokia yra naujosios sandoros esmė?

Naujoje sandoroje Dievas tikrai dovanojo žmonėms dieviškąjį Išganytoją (Gelbėtoją), viengimį (vienatinį) Savo Sūnų  Jėzų Kristų

31. Kiek knygų yra Senajame Testamente?

Šv. Kirilas Jeruzalietis, šv. Atanazas Didysis ir šv. Jonas Damaskietis pripažįsta dvidešimt dvi knygas, pagal tai, kaip jas skaičiavo žydai* (Atanazas Didysis, 39 laiškas; Jonas Damaskietis, Teologija, 4 kn., 17 sk.).

* Kaip liudija Tėvai, senovėje žydai Senojo Testamento knygas skirstė į 22 pagal hebrajų abėcėlės raidžių skaičių. Šiais laikais judaizmo išpažinėjai Senąjį Testamentą skirsto į 24 knygas (jie nebeprijungia Rutos knygos prie Teisėjų, o Raudų – prie Jeremijo).
Dažniausiai Ortodoksų Bažnyčia naudojasi Septuagintos kanonu, kurį pripažino žydai Jėzaus Kristaus laikais (Septuaginta cituojama ir Naujajame Testamente). Jame yra 50 knygų. Lyginant su Romos katalikų Senojo Testamento kanonu, ortodoksų kanone yra 3 knygomis daugiau – yra Antroji ir Trečioji Ezdro knygos, Trečioji Makabiejų knyga. Be jų, kaip atskira knyga spausdinamas Jeremijo laiškas (katalikų Biblijoje tai yra Barucho knygos skyrius).
Nuo protestantų Senojo Testamento, kurį sudaro 39 knygos (tai kitaip suskirstytos 24 judaizmo išpažinėjų knygos), ortodoksų Senąjį Testamentą skiria daugiau raštų, nei nuo katalikų kanono.
Kartais kartu su ortodoksų Senuoju Testamentu spausdinama ir Ketvirtoji Makabiejų knyga, kuri, nors ir nelaikoma kanono dalimi, vadinama „verta skaitymo“.

32. Kodėl svarbu, kaip žydai skaičiavo knygas?

Tai, kaip žydai skaičiavo Senojo Testamento knygas, svarbu, nes „jiems buvo patikėtas Dievo Žodis“ (Rom 3,2) ir Naujosios Sandoros krikščionių Bažnyčia gavo senosios sandoros šventąsias knygas iš žydų Senosios Sandoros Bažnyčios.

33. Kokias Senojo Testamento knygas pripažįsta žydai?

Šv. Kirilas ir šv. Atanazas mini tokias knygas:
1.         Pradžios
2.         Išėjimo
3.         Kunigų
4.         Skaičių
5.         Pakartoto Įstatymo
6.         Jozuės knyga*
7.         Teisėjų ir, kaip jos priedas, Rutos knyga
8.         Pirmoji ir Antroji Karalių knygos, kaip dvi vienos knygos dalys**
9.         Trečioji ir Ketvirtoji Karalių knygos***
10.     Pirmoji ir Antroji Paralipomenon knygos (Kronikų knygos)
11.     Pirmoji ir Antroji Ezdro knygos (antroji graikiškai vadinama „Nehemijo“)
12.     Estera
13.     Jobo knyga
14.     Psalmynas
15.     Patarlių knyga****, kurią parašė Saliamonas
16.     Ekleziasto knyga*****, kurią taip pat parašė Saliamonas
17.     Giesmių Giesmė, kurią taip pat parašė Saliamonas
18.     Pranašo Izaijo knyga
19.     Pranašo Jeremijo knyga
20.     Pranašo Ezekielio knyga
21.     Pranašo Danieliaus knyga
22.     Dvylikos pranašų knygos.

* Ortodoksų tradicijoje dar vadinama „Navino sūnaus Jėzaus knyga“. Jozuė graikų, rusų ir kai kuriose kitose kalbose vadinamas tuo pačiu vardu, kaip ir Jėzus Kristus, nes Jėzaus hebrajiškas vardas - Ješua - yra Jozuės vardo - Jehošua - sutrumpinimas.
** Katalikų ir protestantų tradicijose vadinamos 1 ir 2 Samuelio knygomis
*** Katalikų ir protestantų tradicijose vadinamos Pirmąja ir Antrąja Karalių knygomis
**** Ortodoksų tradicijoje dar vadinama „Saliamono palyginimais“, „Saliamono patarlėmis“, „Saliamono posakiais“.
***** Ši knyga dar vadinama „Koheleto“, „Mokytojo“, „Pamokslininko“. Visi žodžiai reiškia tą patį.

34. Koks yra pilnas Senojo Testamento kanonas?

Be nurodytų knygų į Senąjį Testamentą dar įeina Siracido sūnaus Jėzaus Išminties ir kai kurios kitos knygos*. Jų šventieji neįtraukė, nes jų nėra hebrajų kalba.

* Pilnas Ortodoksų Bažnyčios Senojo Testamento kanonas:

1. Įstatymo knygos
1. Pradžios
2. Išėjimo
3. Kunigų
4. Skaičių
5. Pakartoto Įstatymo
 5 knygos

2. Istorinės knygos
6. Jozuės (Navino sūnaus Jėzaus)
7. Teisėjų
    Rutos
8. 1-4 Karalių (1-2 Samuelio ir 1-2 Karalių)
9. 1-2 Paralipomenon (Kronikų)
10. Ezdro (1-2, 3)
11. Nehemijo
    Tobito
    Juditos
12. Esteros
     1-3 Makabiejų knygos
19 knygų

3. Išminties (Pamokymų) knygos
13. Jobo
14. Psalmynas
15. Patarlių
16. Ekleziasto
      Išminties (Saliamono Išminties)     
17. Giesmių Giesmės
      Siracido (Siracho arba Siracido Sūnaus Jėzaus Išminties)
7 knygos


4. Pranašų knygos
Didžiųjų pranašų knygos
22. Mažųjų pranašų knygos
18. Izaijo
Ozėjo
19. Jeremijo
Joelio
     Barucho
Amoso
20. Ezekielio
Abdijo
21. Danieliaus
Jonos
      Jeremijo raudų
Michėjo
      Jeremijo laiškas
Nahumo

Habakuko

Sofonijo

Agėjo

Zacharijo

Malachijo
7+12(19) knygų

Viso: 50 knygų.

35. Kam skirtos knygos, nepatenkančios į dvidešimt dviejų sąrašą?

Šv. Atanazas Didysis apie jas sako, kad „jas Tėvai paskyrė skaityti tiems, kurie prisijungia prie Bažnyčios“.*

* Jos ortodoksų laikomos tokiomis pat įkvėptomis ir autoritetingomis, kaip ir 22 minėtos. Jos cituojamos ir Naujajame Testamente. Šv. Filareto atsargumas šių knygų atžvilgiu rodo didelę Vakarų teologijos įtaką to laikmečio Rusijai.

36. Kaip skirstomos Senojo Testamento knygos?

Pagal turinį Senojo Testamento knygos skirstomos į keturias grupes: Įstatymo knygos yra Senojo Testamento pagrindas; Istorinės knygos daugiausiai pasakoja pamaldumo (dievobaimingumo) istoriją; Išminties knygos moko Dievo baimės; Pranašų knygos – tai pranašystės apie ateitį, ypač apie Jėzų Kristų.

37. Kurios Senojo Testamento knygos priskiriamos Įstatymui?

Įstatymą sudaro penkios knygos, kurias parašė pranašas Mozė: Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių, Pakartoto Įstatymo.
Pats Jėzus Kristus vadina šias knygas bendru vardu – „Mozės Įstatymas“ (žr. Lk 24,44).

38. Apie ką yra Pradžios knyga?

Pradžios knyga pasakoja apie pasaulio ir žmogaus sukūrimą, taip pat pamaldumo įsteigimą bei istoriją pirmaisiais žmonijos gyvenimo laikais.

39. Apie ką pasakoja kitos Mozės knygos?

Kitos Mozės knygos pasakoja apie pamaldumo istoriją pranašo Mozės laikais, taip pat jose yra Įstatymas, kurį Dievas davė per Mozę.

40. Kurios Senojo Testamento knygos priskiriamos Istorinėms?

Istorinės Senojo Testamento knygos: Jozuės, Teisėjų, Rutos, Karalių, Kronikų, Ezdro, Nehemijo, Esteros.

41. Kurios Senojo Testamento knygos priskiriamos Išminties knygoms?

Išminties knygos – tai Jobo knyga, Psalmynas ir Saliamono knygos.

42. Kokia yra Psalmyno reikšmė Biblijoje?

Psalmyne yra ne tik mokoma pamaldumo, bet ir pasakojama pamaldumo istorija, pateikiamos pranašystės apie Išganytoją Kristų. Tai geriausias vadovas maldai bei Dievo šlovinimui, todėl Psalmynas visada naudojamas pamaldose.

43. Kurios Senojo Testamento knygos priskiriamos pranašų knygoms?

Pranašų knygos: Izaijo, Jeremijo, Ezekielio, Danielio ir kitų 12.

44. Kiek knygų sudaro Naująjį Testamentą?

Naujajame Testamente yra dvidešimt septynios knygos.

45. Kurios Naujojo Testamento knygos atitinka Įstatymo knygas?

Įstatymo knygas, kaip Senojo Testamento pagrindą, atitinka keturios Evangelijų knygos, sudarančios Naujojo Testamento pagrindą: Mato, Morkaus, Luko ir Jono.

46. Ką reiškia žodis „Evangelija“?

Žodis „Evangelija“ graikiškai reiškia „geroji naujiena“ arba „gera žinia“.

47. Apie ką pasakojama Evangelijoje?

Knygos, kurias vadiname „Evangelija“, pasakoja apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dieviškumą, Jo atėjimą žemėn, Jo gyvenimą žemėje, Jo nuostabius darbus ir išganingą mokymą, o pabaigoje – apie Jo Kryžiaus mirtį, šlovingą prisikėlimą ir žengimą dangun.

48. Kodėl Evangelija gavo tokį pavadinimą?

Šias knygas vadiname „Evangelija“, nes nėra geresnės ir džiaugsmingesnės žinios žmonėms, nei žinia apie dieviškąjį Išganytoją (Gelbėtoją) ir amžinąjį išganymą. Todėl ir prieš skaitant Evangeliją Bažnyčioje visada džiaugsmingai giedame: „Garbė Tau, Viešpatie, garbė Tau!“.

49. Kuri Naujojo Testamento knyga vadinama istorine?

Naujajame Testamente yra ir viena istorinė knyga – tai Apaštalų darbai.

50. Apie ką pasakoja Apaštalų darbų knyga?

Apie Šventosios Dvasios nužengimą ant apaštalų ir krikščionių Bažnyčios plitimą jų darbų dėka.

51. Ką reiškia žodis „apaštalas“?

Žodis „apaštalas“ reiškia „pasiuntinys“. Šiuo vardu vadinami išrinktieji mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mokiniai, kuriuos jis siuntė skelbti Evangelijos.

52. Kurios Naujojo Testamento knygos priskiriamos Išminties knygoms?

Išminties knygas Naujajame Testamente atitinka septyni Visuotiniai laiškai: vienas Jokūbo, du – Petro, trys – Jono, vienas – Judo, ir keturiolika apaštalo Pauliaus laiškų: Romiečiams, du – Korintiečiams, Galatams, Efeziečiams, Filipiečiams, Kolosiečiams, du – Tesalonikiečiams, du - Timotiejui, Titui, Filemonui ir Hebrajams.

53. Kuri Naujojo Testamento knyga vadinama pranašiška?

Naujajame Testamente yra ir viena pranašiška knyga. Tai – Apokalipsė, arba Apreiškimas Jonui.

54. Ką reiškia žodis „apokalipsė“?

Išvertus iš graikų kalbos, žodis „apokalipsė“ reiškia „apreiškimas“.

55. Apie ką yra Apokalipsės knyga?

Ši knyga slėpiningu būdu atvaizduoja būsimąjį Kristaus Bažnyčios ir viso pasaulio likimą.

56. Kaip dera skaityti Šventąjį Raštą?

Šventąjį Raštą reikia skaityti pagarbiai, kaip Dievo Žodį, meldžiant Dievą supratimo. Ketinimas turi būti tyras, Jį turime skaityti tam, kad būtume pamokyti tikėjimo ir paskatinti geriems darbams. Suprasti Šventąjį Raštą dera taip, kaip jį aiškina Ortodoksų Bažnyčia ir Šventieji Tėvai.

57. Kas patvirtina, kad Šventasis Raštas tikrai yra Dievo Žodis?

Bažnyčia pateikia tokius požymius, [iš kurių galime spręsti], kad Dievo apreiškimo mokymas ir Šventasis Raštas tikrai yra Dievo Žodis:
·         šio mokymo gelmę, liudijančią, kad jis negalėjo gimti žmogaus prote;
·         šio mokymo tyrumą, rodantį, kad jis kilo tyriausiame Dievo prote;
·         pranašystes;
·         stebuklus;
·         galingą šio mokymo poveikį žmogaus širdžiai, būdingą tik Dievo Galybei.

58. Kas yra pranašystės?

Pranašystės yra vienas iš tikro Dievo apreiškimo požymių. Tai galima paaiškinti pavyzdžiu.
Pranašas Izaijas iš anksto numatė Išganytojo (Išgelbėtojo) Jėzaus gimimą iš Mergelės, ko žmogaus protas netgi negalėjo sugalvoti, ir po kelių šimtų metų mūsų Viešpats Jėzus Kristus gimė iš Švenčiausiosios Mergelės Marijos. Ši pranašystė buvo Visažinio Dievo žodžiu, o jos išsipildymas - Visagalio Dievo darbu. Todėl evangelistas Matas, pasakodamas apie Kristaus gimimą, cituoja Izaijo pranašystę:

„Visa tai įvyko, kad išsipildytų, kas buvo Viešpaties pasakyta per pranašą: “Štai mergelė pradės įsčiose ir pagimdys Sūnų, ir Jį pavadins Emanueliu”, tai reiškia: “Dievas su mumis”“ (Mt 1,22-23).

59. Kas yra stebuklas?

Stebuklai – tai darbai, kurie negali būti atlikti žmogaus žinių ar galių dėka, tik visa galinti Dievo galybė gali juos atlikti. Pavyzdžiui, mirusiojo prikėlimas.

60. Ką patvirtina stebuklai?

Kas daro tikrus stebuklus, tas veikia Dievo galia, o tai reiškia, kad jis patinka Dievui ir yra Šventosios Dvasios dalininkas. Toks žmogus kalba tik tiesą. Todėl, kai jis kalba Dievo vardu, per jį kalba pats Dievo Žodis. Pats Viešpats Jėzus Kristus darė stebuklus, kurie liudijo, kad Jį atsiuntė Dievas:
„Tie darbai, kuriuos man skyrė nuveikti Tėvas,-patys darbai, kuriuos Aš darau,-liudija apie mane, kad mane siuntė Tėvas“ (Jn 5,36).

61. Kokia yra krikščionių mokymo galia?

Krikščionių mokymo galią liudija dvylikos apaštalų pavyzdys. Kristus pasirinko juos iš vargšų, nemokytų, neužimančių aukštos padėties visuomenėje žmonių, tačiau krikščionišku mokymu jie įveikė ir palenkė Kristui galinguosius, išmintinguosius, turtinguosius, karalius ir karalystes.


Katekizmo sandara


62. Į kokias tris dalis galima padalyti „Katekizmą“?

Idant teisingai pristatytume katechetinio pamaldumo mokymo sandarą, remdamiesi „Ortodoksų tikėjimo išpažinimu“*, kurį patvirtino Rytų patriarchai, galime prisiminti apaštalo Pauliaus žodžius apie tai, kad kiekvieno krikščionio gyvenime turi būti tikėjimas, viltis ir meilė: „dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė-šis trejetas“ (1 Kor 13,13).
Taigi, krikščioniui reikalingas
·         mokymas apie tikėjimą į Dievą ir sakramentus, kuriuos Jis apreiškia
·         mokymas apie viltį Dievu ir apie vilties sutvirtinimo priemones
·         mokymas apie meilę Dievui ir viskam, ką Jis liepia mylėti.

* Šv. Filareto Maskviečio „Katekizmas“ kaip pagrindu remiasi Kijevo metropolito šv. Petro Mohylos (1596-1647) sudarytu „Tikėjimo išpažinimu“ (originalus lot. pavadinimas – Expositio fidei Ecclesiae Russiae Minoris; sudaryti padėjo Izaijas Kozlovskis ir Silvestras Kosоvas). 1642 m. panortodoksinis Jasės sinodas, kuriame patriarchai ir vyskupai nagrinėjo klausimą, kaip Ortodoksų Bažnyčia turėtų reaguoti į naująsias protestantų ir Romos katalikų doktrinas, šv. Petro „Išpažinimą“ paskelbė išreiškiančiu Visuotinės Ortodoksų Bažnyčios tikėjimą. Nuo to laiko jis pervadintas į „Visuotinės ir Apaštališkos Ortodoksų Bažnyčios tikėjimo išpažinimą“.
„Katekizmo“ struktūra daugeliu atžvilgiu sutampa su „Išpažinimo“. Jį sudaro trys dalys: „Tikėjimas“, „Viltis“ ir „Meilė“, Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo išpažinimo, „Tėve mūsų“ maldos, 9 palaiminimų ir 10 Dievo įsakymų komentarai. Nepaisant pripažinimo susirinkime, Šv. Petro Mohylos palikimas ilgą laiką buvo kontraversiškas dėl jo raštų vakarietiško stiliaus.

63. Kuo remiantis „Katekizmas“ moko tikėjimo?

Bažnyčia mus įvesdina į tikėjimo tiesas per Tikėjimo simbolį.

64. Kuo remiantis „Katekizmas“ moko vilties?

Mokymu apie viltį galime laikyti Viešpaties ištaras apie palaiminimus ir maldą „Tėve mūsų“.

65. Kuo remiantis „Katekizmas“ moko meilės?


Mokymo apie meilę pagrindus galime rasti dešimtyje Dievo įsakymų.