2016 m. rugsėjo 20 d., antradienis

R. Dulskio laiškas ir mano atsakymas

Reaguodamas į savo knygos recenziją kun. prof. R. Dulskis parašė šį laišką, ir gavo mano atsakymą "Šiaurės Atėnuose":

Romualdas Dulskis

Dievo kvailiai ir žmogaus sudievinimas

Matyt kaltas šiandienio gyvenimo tempas, kad kartais imamasi rašyti knygų recenzijas, tinkamai neįsigilinus į analizuojamus tekstus. Taip atsitiko su Gintaro Sungailos parašyta šiais metais pasirodžiusios mano knygos „Ekumeninė krikščionybė. Dieviškasis žmogaus pašaukimas Rytų krikščionybėje“ apžvalga „Stačiatikybės terminija lietuvių kalboje“ (Šiaurės Atėnai, 2016 07 08).

G. Sungaila taip paviršutiniškai peržvelgė knygos įvadą, kad tvirtina esą „knygos pradžioje kaip įvadas įdėta popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika Orientale Lumen“. Iš tikrųjų Apaštališkasis laiškas Orientale Lumen yra tik pacituotas įvade. Bent kiek atidžiau skaitant įvadą, nesunku rasti mano išreikštą poziciją Rytų krikščionybės atžvilgiu – objektyvų, nešališką ir geranorišką požiūrį. Todėl visiškai absurdiškas G. Sungailos tvirtinimas, kad knygoje laikomasi „griežtai katalikocentrinių pozicijų“. Nesuprastas liko ir Jono Pauliaus II pateiktas Rytų ir Vakarų Bažnyčių palyginimas su dviem plaučiais. Esą „Ortodoksai knygoje traktuojami ne kaip savarankiška religinė bendruomenė, o kaip vienas iš dviejų Katalikų Bažnyčios plaučių“. Iš tikrųjų niekur nesakoma, kad tie du plaučiai yra Katalikų Bažnyčios, bet Bažnyčios. Tai esminis skirtumas. Šiuo palyginimu Jonas Paulius II, kaip tik norėjo pabrėžti Rytų ir Vakarų Bažnyčių lygiavertiškumą, kad jos abi sudaro vieną Kristaus Bažnyčią.  
G. Sungailai nesuprantama, kodėl monografijoje vis grįžtama „prie popiežių raštų ir katalikų susirinkimų“. Monografija yra skirta visų pirma lietuviškai auditorijai, kuri didžiąja dalimi yra išaugusi katalikiškos tradicijos terpėje, todėl atrodė būtina atskleisti geranorišką popiežių bei Katalikų Bažnyčios susirinkimų požiūrį į Rytų krikščionybę, nes dalis katalikų ligi šiol nesuvokia ekumeninio dialogo svarbos ir gelmės.

Tendencingai sutirštintas G. Sungailos tvirtinimas, kad „autorius netgi kategoriškai atsisako vadinti ortodoksus ortodoksais“. Tai netiesa, nes knygoje aiškiai sakoma, kad nėra jokios kategoriškos nuostatos, o tik „teikiama pirmenybė lietuviškai stačiatikybės sąvokai prieš ortodoksybę. Tai daroma dėl trijų priežasčių. Pirma, dėl pirmosios sąvokos lietuviškumo. Antra, dėl jos teologinės prasmės, nes ji primena liturginį stovėjimą šventojo Dievo akivaizdoje bei įstabų Teofano Atsiskyrėlio maldos kaip nepaliaujamo maldingo stovėjimo priešais Dievą apibrėžimą. Trečia priežastis – ortodoksijos sąvokos dviguba konotacija, kuri gali reikšti Rytų krikščionybę ir drauge tikėjimo tikrumą, teisingumą. Šios dviprasmybės nelieka, kai vartojame pirmąją sąvoką“ (p. 16–17). Stačiatikybės sąvoka lietuvių kalboje neturi jokio neigiamo ar užgaulaus atspalvio, todėl ji negali prieštarauti „objektyviosios religijotyros reikalavimams“, kaip norėtų įteigti G. Sungaila. Priešingai stačiatikybė yra plačiai paplitusi sąvoka ir, būdama lietuviška, turi pranašumą prieš tarptautinį ortodoksybės terminą. Be to, status, stačiai dar turi reikšmę tiesus, tiesiai, pvz., Čia labai status (=tiesus) kelias, niekur išsukti nereikia (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas). Tad stačiatikybės sąvoka ne tik implikuoja mistinio stovėjimo/buvojimo Dievo akivaizdoje idėją, bet ir nurodo, kad Rytų krikščionybės mokymas yra tiesus kelias į gyvenimo pilnatvę.

                      Tiek mokslinėje teologinėje, tiek populiariojoje literatūroje yra visuotinai priimta kalbėti apie Rytų ir Vakarų krikščionybę, Rytų ir Vakarų Bažnyčias ar Rytų ir Vakarų krikščionis. Be abejo, Rytai ir Vakarai nėra vienalyčiai, juo labiau, kad kartais Vakarų krikščionimis suvokiami katalikai ir protestantai drauge. Nors Rytuose esanti įvairovė lygiai taip pat neginčijama, vis dėlto esama tam tikrų Rytams bei Vakarams būdingų ypatumų, dėlei kurių idant susikalbėtume vartojame šias sąlygines sąvokas. Vargu ar esama pagrindo jas vadinti „ambivalentiškais konstruktais“.

Nenorėčiau leistis į plačias diskusijas ir ginčus apie sąvokas. Tik galiu pažymėti, kad garsusis menininkas Andriejus Rubliovas knygoje pateikiamas Europos kalboms būdinga transkripcija Rublev, skliaustuose įdedant VLKK rekomenduojamą Rubliovą. Pirmųjų amžių atsiskyrėlį ir vienuolių tėvą lietuviškai įprasta vadinti Antanu Didžiuoju, tačiau keistai atrodytų jei Antanu vadintume mūsų dienų teologą Antonijų Bloomą. Tad pasirinkimas kaip vadinti Antonijų Kijevietį (galbūt Antanu Kijeviečiu) remiasi subjektyvia interpretacija, ką norime pabrėžti: jo vardo ryšį su Antanu Didžiuoju, ar autentišką jo vardo skambesį.

Nevisiškai tiesa, kad pašaukimo tema „yra svetima Ortodoksų Bažnyčios teologijai“. Pvz., vienas įžymiausių šiandienos ortodoksiškosios krikščionybės teologų Kallistos Ware savo veikaluose skiria nemažai dėmesio krikščioniškojo pašaukimo problematikai.

Man labai patiko G. Sungailos įžvalga, kad „lietuvius trikdo tiesmuka Šventojo Rašto kalba“. Iš tikrųjų Biblijos kalba, būdama Artimųjų Rytų kalba, yra ganėtinai svetima šiauriečiams, tarp jų ir baltams. Žinoma, viena vertus, per ilgą krikščionybės istoriją iš dalies prie jos pripratome, kita vertus, jos tiesmukumas mums nėra malonus. Nemanau, kad to priežastis yra lietuvių puritoniškumas, veikiau baltų kultūros subtilumas. Mums būdinga savaimingai priešintis tiesmukumui, neįžvelgiančiam gyvenimo slėpinių ir natūralaus žmogiškosios būties sakralumo. Lietuviams nesinori kalbėti apie įsčių vaisių ir Abraomo sėklą, nes tos sąvokos mums regisi pernelyg grubios ir tarsi užgožia subtilią slėpiningos dieviškosios tikrovės pajautą. Gal dėl tos pačios priežasties lietuviai apdainuoja ne brolį, o brolelį, o knygoje atsirado ne Kristaus kvailys, o Kristaus kvailelis.


Ačiū Gintarui Sungailai už dėmesį mano knygai, už daug gerų žodžių ir pozityvių įvertinimų, išsakytų recenzijoje. Jei jis kada važiuotų pro Kauną, kviesčiau jį puodeliui rytietiškos arbatos vienoje Rotušės aikštės kavinių. 

******************

Gintaras Sungaila

ATSAKYMAS ROMUALDUI DULSKIUI

Ačiū jums, gerb. prof. kun. Romualdai Dulski, kad atsakėte į mano recenziją. Džiugu, kai recenzija pasiekia patį autorių, kai iš monologo gimsta dialogas, kuris būtinas profesiniam ir asmeniniam religijos tyrinėtojų tobulėjimui.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą