2016 m. liepos 28 d., ketvirtadienis

Išpažinėjas ir fanatikas

- Bet ką tu darysi tada, kai romiečiai susijungs su bizantais? Juk vakar iš Romos atkeliavo du apokrisiarijai ir rytoj, sekmadienį, jie priims Švenčiausiąją Komuniją kartu su patriarchu.
- Net jei ir visas pasaulis priims Komuniją kartu su patriarchu, aš - nepriimsiu.
- šv. Maksimo Išpažinėjo pokalbis su patricijais, 
skatinusiais jį priimti patriarcho ir popiežiaus
išpažįstamą monotelitizmo ereziją. 

Kas būtų, jei visas pasaulis sakytų, kad juoda - tai balta, o balta - juoda? Ar tokiu atveju būtų lengva tikėti savo akimis ir pripažinti, kad tu matai baltą, kad nemanai, jog tai - juoda? Sovietų 8 dešimtmetyje darytas psichologinis eksperimentas įtikinamai parodo, kad greičiau pradėtume abejoti savimi, nei kitais.

Eksperimente grupei vaikų buvo duota saldi košė. Tik vienam iš vaikų duota košė buvo ne saldi, o sūri. Valgant košę, vaikų buvo klausiama, kokio skonio yra košė. Vaikas, valgęs sūrią košę, girdėdamas visų kitų atsakymus apie jos saldumą, ir pats pasakydavo, kad košė - saldi, nors iš tikrųjų valgė sūrią košę. 

Viena mano draugė yra pasakojusi apie įdomią patirtį tikėjimo dalykuose. Ji aktyviai skaito Evangeliją, dvasines knygas. Tačiau kai daugybė ją supančių žmonių ima tikinti, kad ji - klysta, ji ima galvoti, ar tikrai ji eina teisingu keliu, abejoti savimi, abejoti savo pažiūromis, savo krikščioniškumu. Juk, kaip sakė kitas mano bičiulis, protingam žmogui lengviau patikėti, kad išprotėjo jis, negu patikėti, kad išprotėjo visas likęs pasaulis.

Aba Antanas Didysis sakė:
„Artėja laikai, kai žmonės elgsis kaip bepročiai, o jei matys ką besielgiant kitaip, jie maištaus prieš jį ir sakys: tu beprotis, - nes jis nebus toks kaip jie“
Bet juk koks didelis vidinis konfliktas vyksta tokioje situacijoje! Labai lengva skaityti šv. Maksimo Išpažinėjo istoriją, kai žinome, kad jis buvo tiesos pusėje. Gindamas tikrąjį tikėjimą jis netikėjo nei patriarchais, nei popiežiumi, nei daugybe vienuolių ir tikinčiųjų, bet laikėsi to, ką gavo iš Evangelijos per Bažnyčią, per Šventuosius Tėvus. Nesitaikstydamas jis tvirtai priėmė tremtis, kankinimus, užgaules, įžeidinėjimus, jis išprotėjo pasauliui, nes iš tikro pats pasaulis paniro į beprotystę. Bet jei pagalvotume, ką turėjo išgyventi šv. Maksimas šioje dvikovoje su pasauliu - tai neįtikėtina.

Juk Maksimas nebuvo koks fanatikas, aklai įsitikinęs savo tiesa. Jis buvo išmintingas, apsišvietęs žmogus, puikiai žinojęs, kad gali klysti. O daugelis jam sakė, kad jis klysta. Jis galėjo sustoti ir pagalvoti: „O gal tikrai aš pablūdau?“. Juk dažniausiai Maksimo mėgdžiotojais ir tampa religiniai fanatikai, perdėm įsitikinę savo teisumu ir todėl dvasiškai paklydę. 

Kaip ir košės atveju, įdomiausia stebėti vidinę dvikovą paprastuose dalykuose. Kartą užsienyje reikėjo pasiklausti žmogaus kelio, su kuriuo autobusu važiuoti į centrą. Žmogus atsakė - 3, 12, 13. Kartu su broliu nuvažiavome 12-uoju autobusu. 

Grįžtant reikėjo vėl sėsti į vieną iš trijų autobusų. Brolis ėmė karštai įrodinėti, kad mums buvo pasakyta važiuoti 2, 3, 13 autobusais ir kad mes atvažiavome 2-uoju, juo ir vertėtų grįžti. Jis karštai gynė savo poziciją, todėl susimąsčiau - o kas, jeigu tikrai klystu? Nors, atrodė, atmintyje puikiai matau ir kokiu autobusu atvažiavome, ir girdžiu ką sakė žmogus, bet štai prieš mane žmogus tvirtai įsitikinęs įrodinėja kitką. Likau, visgi, prie savo nuomonės ir vėliau išaiškėjo, kad esu teisus dėl visko, ką sakiau. Brolis, būdamas nuolankus žmogus, tai pripažino.

Šis pokalbis buvo puikios psichologinės, o gal ir dvasinės pratybos. Puikios, nes labai apibrėžtos - jose buvo aiškios premisos, be to, klausimas, dėl kurio ginčijomės, buvo patikrinamas (vėliau turėjome galimybę tiksliai sužinoti 2-ojo autobuso maršrutą ir įsitikinti, kad juo atvažiuoti ar parvažiuoti buvo neįmanoma). Taip pat ginčo metu nei vienas iš mūsų neturėjo galimybės tiksliai įrodyti savo tiesos, o galėjo remtis tik ankstesniuoju patyrimu. Juk dažnai taip pat būna ir tikėjimo klausimuose - susitinką skirtingą formaciją, patirtį, žinias turintys žmonės ir ginčijasi dėl to, ko čia ir dabar negalima patikrinti. Ir čia atsiveria labai plona riba tarp gilios tikratikystės ir fanatizmo - tikratikis, kaip šv. Maksimas, tikrai žino, kuo tiki, ir remiasi gilia tikėjimo patirtimi, Dievo pažinimu, savo gyvenimu. Fanatikas galvoja, kad tuo remiasi, bet iš tiesų tik svaičioja apie tai, ko nepažįsta. O atskirti Išpažinėją nuo fanatiko ir savyje, ir aplinkiniuose - viso gyvenimo užduotis. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą