„Kasdienė duona“ | Mt 7, 6. 12-14

(Jėzus kalbėjo:) 6 „Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų“.
12 „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai yra Įstatymas ir Pranašai“.
13 „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. 14 Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“.

Šie trys trumpi Jėzaus pamokymai, gali būti skaitomi kaip atskiri, bet taip pat ir kaip susiję tarpusavyje. Pirmajame Jėzus kalba palyginimu apie perlus, kiaules ir šunis. Kas gi tie perlai? Jau pradėdamas Jėzus pasako šventenybės, o jas mes galime skirti dvejopai – bendros visai Bažnyčiai ir asmeninės. Bažnytinės šventenybės - tai visa, ką Bažnyčia turi savyje sakralaus. Visų pirma tai regimieji Dievo malonės ženklai – sakramentai. Tai ypatingi paties Jėzaus palikti ženklai, per kuriuos Dievas teikia malonę savo tautai – Bažnyčiai. Ne bet kas gali teikti sakramentus, tai gali daryti tik tam pašventinti dvasininkai (o kai kuriuos iš jų gali teikti tik vyskupas) ir ne bet kas gali priimti sakramentus. Kad šie perlai būtų apsaugoti nuo profanacijos, nuo sumenkinimo, yra nustatytos sąlygos, kas ir kaip gali juos priimti. Priklausomai nuo sakramento paskirties ir pobūdžio. Ypatingas dėmesys yra skiriamas Švenčiausiajam Sakramentui – Jėzaus Kristaus Kūnui ir Kraujui, jį priimame duonos ir vyno pavidalu, tačiau tikime, jog šie pavidalai pridengia tai, kuo iš tiesų yra šis sakramentas – tikrą Kristaus Kūną ir Kraują. Todėl, priimdami Komuniją, visų pirma turime tikėti tuo, ką priimame, antra, turime būti tinkamai nusiteikę, pasiruošę, kaip rašo Šv. Apaštalas Paulius: „Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor 11, 27-29). Kita vertus, saugome ne tik žmones, bet ir pačias šventenybes nuo išniekinimo. Taip pat ir kiti daiktai skirti Dievo tarnybai, Jo garbinimui turi būti vertai prižiūrimi ir saugomi. Tai visų pirma liturginiai reikmenys: Mišių taurės, patenos ir visi bažnyčioje naudojami dalykai, liturginiai rūbai, taip pat ir kiti pašventinti daiktai (sakramentalijos), kad būtų išlaikyta derama pagarba Dievui ir ypatingam bendravimui su Juo. Juk tie daiktai mums tarnauja, kad šį ryšį su Dievu padarytų matomu, apčiuopiamu, mes jokiu būdu negarbiname pačių daiktų. Tai panašu į kokį nors ypatingą daiktą, pavyzdžiui, mamos skarą, kurią ji nuolat dėvėdavo, po jos iškeliavimo ar mirties vertiname ypatingai ir saugome ją ne dėl jos pačios, bet dėl to, kad ji primena mums mamą, joje dar galime jausti tarsi mamos dalelytę. Taip pat yra ir su liturginiais daiktais.

Kitas aspektas yra mūsų asmeniniai perlai, kuriuos išgyvename keliaudami tikėjimo kelionę. Tai ir patirtas Dievo Gailestingumas, Dievo prisilietimas, maldos vaisiai ir kita. Tai mūsų asmeniniai perlai, kuriuos turime saugoti, kad neišbarstytume. Todėl jais dalintis galime ne su visais.

Kas gi tie šunys ir kiaulės? Tai tie žmonės, kurie nepajėgūs suprasti ir įvertinti perlų. Galbūt dar neatėjęs jų laikas? Galbūt tai piktybiškai nusiteikę žmonės, kurie tenori paniekinti tikėjimą.

Gali iškilti klausimas, o kaip tuomet tiems žmonėms perteikti tikėjimo žinią? Juk Viešpats liepė skelbti Evangeliją visai kūrinijai? Ir šioje vietoje mums į pagalbą ateina antrasis Jėzaus pamokymas. Jis taip pat dvejopas, dar vadinamas „aukso taisykle“: Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite. Visų pirma ši taisyklė nustato mūsų santykius su kitais žmonėmis. Bet taip pat ji atveria kelią dalintis tikėjimu. Nes tik tokiu būdu galime pasiekti žmogaus širdį ir tuomet pajusime, kada ateis laikais dalintis savo perlais.

Galiausiai Jėzus primena, jog tikėjimo kelias nėra lengvas, vartai į amžinąjį gyvenimą yra siauri. Taip yra ne dėl to, jog yra daugybė kažkokių taisyklių, kurių privalo laikytis einantis  tikėjimo keliu. Toks suvokimas ateina iš žmonių, bet ne iš Dievo. Tačiau būtent dėl žmonių šis kelias ir yra siauras bei sunkus. Žmogiškasis mąstymas ir nuodėmės sugadinta prigimtis verčia eiti plačiu, lengvu keliu. Tame plačiame kelyje galime atrasti viską čia ir dabar: malonumus, garbę, nuodėmės saldumą, savo ego patenkinimą ir kitus dalykus, siūlomus pasaulio. O kelyje į išganymą visų pirma turime paimti savo kryžių ir sekti paskui Jėzų, numirti sau ir į pirmą vietą iškelti meilę Dievui ir artimui. Ne jausminę meilę, tačiau pasiaukojančią meilę, tokią, kokią Jėzus parodė mums mirdamas ant kryžiaus. Mylėti tokia meile nėra lengva, ją turime sąmoningai pasirinkti kasdien, ji neateina kaip susižavėjimo jausmas pamačius kažką mielą mūsų akiai. Dėl to šis kelias siauras ir sunkus ir tik nedaugelis juo eina. Galime kiekvienas paklausti savęs ar kasdien einame šiuo keliu į išganymą ir, jei būsime tikrai sąžiningi su savimi, suprasime, jog kartais net Dievo pagalbos prašome tam, kad Jis padėtų mums eiti tuo  p l a č i u o j u  keliu...     

Šiandien dėkosiu Jėzui už galimybę rinktis Jo kelią į išganymą.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad saugočiau perlus, o su žmonėmis elgčiausi taip, kaip norėčiau, kad jie elgtųsi su manimi
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad kasdien galėčiau pasirinkti kelią, kuris veda į Gyvenimą, o kaskart kai paklysiu, kad Viešpats mane susigrąžintų.

"Platus ir siauras kelias". XIX a. vidurio piešinys.

Populiarūs įrašai