Mk 10, 46-52 („Jericho neregys“)
46 Taip jie ateina į Jerichą. O iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio. 47 Išgirdęs, jog čia Jėzus Nazarėnas, jis pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ 48 Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ 49 Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. 50 Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. 51 Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“ 52 Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.
Aklas elgeta sėdėjo prie kelio. Jis nematė kas ateina, tačiau sužinojęs, jog tai Jėzus, ėmė garsiai šaukti. Jis jau buvo anksčiau girdėjęs apie Jėzų ir Jo darbus, todėl buvo įtikėjęs, kad Jėzus gali jį išgydyti. Bartimiejus ėmė garsiai šaukti, o minia jį tildyti. Žmonės jį tildė, nes jis buvo „nevertas“ trukdyti Jėzaus, jis buvo aklas, galbūt nešvarus ir smirdintis, nes buvo elgeta. Jis neatitiko visuomenės standartų ir žmonių supratimo apie tai, kas gali trukdyti Viešpatį. Bartimiejus buvo visuomenės užribyje, o visuomenė nelinkusi duoti galimybės tokiems žmonėms, ji juos laiko nurašytais bei liepia tylėti ir netrukdyti.
Tačiau Jėzus elgiasi kitaip. Jis „nenurašo“ jokio žmogaus, kuris Jo šaukiasi. Jis liepė pakviesti elgetą. Ir šis Jėzaus elgesys ir dėmesys keičia daugelį dalykų. Visų pirma jis keičia žmonių reakciją: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. Jėzus neliepia elgetai kažką daryti, kad užsitarnautų išgydymą, Jėzus klausia: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“. Taigi, ne elgeta kažką gali duoti Viešpačiui, bet Viešpats vienintelis gali dėl mūsų kažką padaryti ir Jis klausia, ko norime. Ir po to, kai elgeta su tikėjimu atsako, Jėzus duoda jam tai, ko jis prašo.
Čia reikia pastebėti, jog Jėzus nieko nepaprašė ir po išgydymo, Jis suteikė žmogui laisvę: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“, Jis nesakė: „sek paskui mane“ arba „eik liudyk, ką aš tau padariau“. Nieko. Tačiau dėl tikėjimo, patirto išgydymo ir laisvės, kurią suteikė Jėzus, Bartimiejus nuseka paskui Jėzų. Kuomet susitinkame Jėzų, patiriame Jo išgydymą ir suteiktą laisvę, tiesiog negalime nebesekti Juo, nes suvokiame, jog be Jėzaus neturime kur eiti. Taip atsitiko ir Bartimiejui, jo gyvenimas buvo perkeistas visiškai, jis atgavo ne tik regėjimą, žmogiškąjį orumą ir laisvę, jis gavo naują gyvenimą, kuris būtų nieko nevertas, jei jis nesektų paskui Jėzų.
Šiandien dėkosiu Jėzui, jog Jis klausia manęs: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, laisvai ir su tikėjimu Jį sekti kasdien.
