2016 m. gegužės 30 d., pirmadienis

Apie dvasinį paklydimą (II)

Tęsinys. Pradžia Nr. 9

3. Dykumos Tėvai ir hesichastai

III–IV a. Egipte gimė naujas dvasinio gyvenimo sąjūdis, o kartu su juo krikščionybėje išpopuliarėjo vienuoliška gyvenimo forma. Šio dvasinio sąjūdžio lyderiai yra vadinami Dykumos Tėvais.

Dykumos Tėvų mokymas yra ypatingas tuo, kad dėl atsiskyrėliško Tėvų gyvenimo būdo yra itin introspektyvus, psichologiškas, konkretus. Vienuoliams reikėjo konkrečių nuorodų, kaip kovoti su savo problemomis, kaip tinkamai mąstyti, netgi – kaip kvėpuoti meldžiantis. IV a. raštuose dar nerandame išsamaus mokymo apie maldos techniką, jis pasirodo vėlesnio, iš Dykumos Tėvų sąjūdžio išsirutuliojusio hesichastinio mokymo rašytiniuose paminkluose.

Ankstesni autoriai kalbėjo apie paklydimą, planē, gana abstrakčiai. Šiuo žodžiu buvo įvardijamas nukrypimas nuo tikratikystės (ortodoksijos), nuklydimas nuo Bažnyčios mokymo, demonų klaidinimo padariniai, kalbėta apie klaidos dvasią (pneuma tēs planēs). Dykumos Tėvai demonus aprašo kaip tiesioginio patyrimo dalykus, kaip būtybes, su kuriomis kasdien kovoja, todėl ir planē vienuoliškoje literatūroje imama aprašinėti vis labiau kaip patirties dalykas.




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą