2016 m. balandžio 30 d., šeštadienis

Didžiojo šeštadienio giesmės

Kunigas skaito Evangeliją




Didžiojo šeštadienio ryte Bažnyčion padvelkia Velykos. Pamaldų pradžioje visa būna išpuošta juodomis pasninko spalvomis, kunigas taip pat vilki juodai. Bažnyčios priekyje stovi Kristaus kapas. Skaitoma 15 Senojo Testamento pranašysčių apie Atpirkimą, jų metu giedamos dvi pergalės giesmės - Mozės ir Jaunuolių krosnyje (iš Danieliaus knygos). Pergalės giesmių metu bažnyčios papuošimai keičiami iš juodų į baltus, giedama giesmė "visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi", skaitomas Apaštalo laiškas, mokantis būti nauju raugu ir mirti senajam gyvenimui, o tada kunigas, jau vilkėdamas baltai, skelbia Prisikėlimo Evangeliją. 

2016 m. balandžio 24 d., sekmadienis

Vysk. Sinezijaus Kireniečio malda (IV a.)


„Siųsk, Kristau, Dvasią,
siųsk mano sielai Motiną;
panardink išdžiūvusią mano širdį šioje rasoje,
iš visų dovanų geriausioje.“

2016 m. balandžio 23 d., šeštadienis

Mintys apie lyginamąją teologiją

Įvadas

Išvadinti ką nors eretiku visada yra lengva. Apaštalo Jokūbo laiške rašoma: „Liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti“ (Jok 3, 8), taip pat: „Kas nenusideda kalba, tas yra tobulas žmogus“ (Jok 3, 2). Viena iš gyvenimo tiesų, kurią baruose gerdami alų išmoksta visi pirmakursiai filosofijos studentai, – daugelis ginčų kyla vien todėl, kad žmonės skirtingai supranta žodžius, neapsibrėžia sąvokų arba įsikibę vienos kalbinės formos tik dėl puikybės ir užsispyrimo ima reikalauti iš pašnekovo, kad būtų pripažinta būtent tokia tezė, kokią suformulavo pareiškėjas.

Todėl šv. Grigalius Nazianzietis ir linki tokiems jaunuoliams, kad jie būtų „mažiau „išmintingi“ ir [tarsi akrobatai] nestovėtų žemyn galva savo nesąmoningose kalbose“. Bet kai tenka patirti tuščio ginčo reiškinį (kai supranti, kad visos ginčo pusės iš tiesų sako tą patį, o ginčijasi tik dėl pergalės), nenorom susimąstai, ar, šv. Makarijaus Egiptiečio žodžiais tariant, „nepažaidė su mumis demonai“, su mumis, krikščionimis, kad mūsų bendruomenės yra susiskaldžiusios į šimtus konfesijų, Bažnyčių, denominacijų ir kad tiek daug krikščionių ginčijasi, esą būtent jie yra teisūs. Juk krikščionybės istorija neleidžia atsakyti į šį klausimą vienareikšmiškai.

2016 m. balandžio 17 d., sekmadienis

Gailestingumo samprata stačiatikybėje [audio]

Kas yra „šlovinimo auka“ (Hebr 13,15)?


Ortodoksų Dieviškojoje Liturgijoje po žodžių skamba sunkiai suprantami žodžiai, kurie, pažodžiui išvertus, skambėtų taip: „ramybės gailestingumą, šlovinimo auką“.
Graikiškai:
Διάκονος: Στῶμεν καλῶς· στῶμεν μετὰ φόβου· πρόσχωμεν τὴν ἁγίαν ἀναφορὰν ἐν εἰρήνῃ προσφέρειν. 
Χορὸς: Ἔλεον εἰρήνης, θυσίαν αἰνέσεως.
Lietuviškai:
Diakonas: Deramai stovėkime, stovėkime dievobáimingai, susikaupkime, idañt Šventąją Auką ramybėje atnašautume. 
Žmonės: Gailestingumą ir ramybę – šlovinimo Auką (Arba: „Ramybės gailestingumą, šlovinimo auką“).
Bažn. slavų k.:
Диакон: Станем добре, станем со страхом, вонмем, святое возношение в мире приносити. 
Лик: Милость мира, жертву хваления.
Panašu, kad ši mįslinga frazė yra atsakas į Laišką hebrajams įsaką:
„Per Jį visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką, tai yra Jo vardą garbinančių lūpų vaisių. Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais geru, nes tokiomis aukomis patiksite Dievui.“ (Hebr 13,15-16)
Teofilaktas Bulgaras (1055-1107) taip komentuoja šią eilutę:
„Per Jį, kaip per Vyriausiąjį Kunigą pagal kūną, mes atnašaujame Tėvui šlovinimo auką, t.y. Eucharistiją („Padėką“ - G.S.). Dėkojame Tėvui už tai, kad Jis mūsų pašventinimui dovanojo mums Savo Sūnų. [...] Kad Sūnus yra kupinas malonės - akivaizdu iš to, kad Jis yra lygios garbės su Tėvu. Tai [apreikšta] tam, kad tie, kurie gerbia Sūnų, gerbtų Tėvą (Jn 5,23). Taigi, pati Eucharistija - tai Jo vardą šlovinančiųjų lūpų vaisius. Todėl Senojo Testamento vyriausieji kunigai negali dalyvauti šioje aukoje. Juk tie, kurie nebuvo tobulai pašventinti Kristaus Krauju, negali už ją dėkoti, nes vis dar yra netikintys.“
Šlovinimo aukos (gr. Thysia aineseos) tapatinimas su Padėka (gr. Eucharistia, hebr. Toda) yra labai bibliška, nes graikiškame Senajame Testamente (Septuagintoje) žodžiu junginiu Thysian aneseos yra verčiamas hebrajiškas junginys Zeba toda (זֶ֣בַח תּוֹדָ֑ה ) (pvz. Ps 116; Ps 50,23; Kun 22,29; Am 4,5 ir kt.). Lietuviškai, pažodžiui, tai verčiama „padėkos auka“.

Bendresne prasme, Toda (Padėka) yra žinomas hebrajų maldos būdas, kuomet pirmiausia Dievui yra apsakomos visos negandos, kurias patyrė žmogus, o tada dėkojama už tai, kaip Dievas iš visų tų negandų išgelbėjo. Tipinė Toda malda - 22 psalmė (Eli, Eli, lama sabachthani - „mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai“), kurioje pabaigiama mesianistine egzaltacija: „Vargšai valgys, kiek norės, ir bus sotūs, šlovins VIEŠPATĮ jo ieškantieji. Teatsigauna jų širdis amžinai! Visi žemės pakraščiai atsimins ir gręšis į VIEŠPATĮ, visų tautų žmonės puls prieš jį kniūbsčia.“

Vienas iš seniausiųjų mus pasiekusių judeokrikščioniškosios bendruomenės dokumentų, Didachė, taip pat liudija Eucharistinės maldos formos panašumą su Toda. Nors ten ir nėra pirmosios Toda dalies, negandų išvardijimo, yra antroji dalis - pati padėka:

„Taip dėkokite. Pirmiausia už Taurę: „Dėkojame tau, mūsų Tėve, už šventąjį tavo tarno Dovydo vynmedį, kurį mums paskelbei per savo tarną Jėzų. Tau šlovė per amžius!“ Už Laužomą Duoną: „Dėkojame tau, mūsų Tėve, už gyvenimą ir pažinimą, kuriuos apreiškei mums per savo tarną Jėzų. Tau šlovė per amžius! Kaip ši laužoma duona buvo išsklaidyta kalnuose ir vėliau surinkta tapo vienetu, taip ir tu surink savo Bažnyčią nuo žemės pakraščių į savo karalystę, nes tavo yra šlovė ir galybė per Jėzų Kristų amžiais!““
Ir niekas tenevalgo ir tenegeria iš jūsų Eucharistijos, tik tie, kurie pakrikštyti Viešpaties vardu. Nes ir Viešpats yra pasakęs: „Neduokite šventenybių šunims!“
Pasisotinę taip dėkokite:
„Mes dėkojame Tau, Tėve šventasis, už Tavo šventąjį vardą,
kuriam Tu parengei būstą mūsų širdyse.
Dėkojame už pažinimą, tikėjimą ir nemirtingumą,
apreikštus mums per Tavo Tarną Jėzų.
Garbė Tau per amžius!
Tu, visagali Valdove, visa sutvėrei dėl savo vardo;
davei žmonių džiaugsmui valgį ir gėrimą, kad tau dėkotų;
mums padovanojai dvasinį peną ir gėrimą,
ir amžinąjį gyvenimą per savo Tarną.
Ir labiausiai dėkojame Tau, nes esi galingas.
Tai šlovė per amžius!
Prisimink, Viešpatie, savo Bažnyčią, gink ją nuo visokio pikto,
ištobulink ją savo meile ir surink ją nuo keturių vėjų,
pašvęsk ją savo karalystėje, kurią esi parengęs,
nes Tavo yra galybė ir šlovė per amžius!
Teateina malonė ir tepraeina šis pasaulis!
Osana Dovydo Dievui!
Kas šventas, teateinie, o kas toks nėra, tegul atsiverčia.
Maran atha! Amen.“
Pranašams leiskite dėkoti, kiek tik jie norės“

Taigi, Liturgijos žodžiai apie šlovinimo auką - tikrai apie Eucharistiją. Galime juos palyginti su armėnų Mišių tekstu:
Սարկաւագն: Պատարագ Քրիստոս մատչի անարատ գառն ԱստուծոյԴպիրքն: Ողորմութիւն եւ խաղաղութիւն եւ պատարագ օրհնութեան
Sargavakn: badarak Kreesdos madchee anarad karn asdoodzo. Tbeerkn: voghormootyoon yev khaghaghootyoon yev Badarak orhnootyan.
Lietuviškai:
- Atnašaujama auka yra Kristus, neturintis kliaudos Dievo Avinėlis.Pažodžiui: Badarak (auka) Kreesdos (Kristus) madchee (?) anarad (be dėmės) karn (avinėlis) asdoodzo (Dievo)- Gailestingumas ir ramybė - šlovinimo aukaPažodžiui: voghormootyoon (gailestingumas) yev khaghaghootyoon (ir ramybė) yev badarak orhnootyan (ir auka laiminimo (arba: šlovinimo))
Chuanas Mateosas iškėlė hipotezę, kad būtent armėniškoji liturgija išsaugojo teksto prasmę, kuri neaiški graikiškame tekste. Tačiau seniausi rankraščiai (šv. Germano Konstantinopoliečio komentaras Liturgijai) liudija, kad graikiškas tekstas buvo „ramybės gailestingumą“, o „ramybę, gailestingumą“ bizantiškoje liturgijoje randame vėliau. Pagal sunkesniojo skaitymo principą (lectio difficilior potior) turėtume nenuvertinti keisto graikiško teksto.

Nepaisant graikiško teksto keliamų papildomų klausimų, pagrindinė teksto prasmė yra aiški - tikintieji Liturgijoje išpažįsta per kunigą - Kristaus atvaizdą žemėje, t.y. per Patį Kristų atnašaujantys Dievui Tėvui šlovinimo auką (Eucharistiją, Patį Kristų), kuris yra ramybė ir gailestingumas (ar gailestingumas, kylantis iš ramybės - ramybės gailestingumas). Tai reiškia, kad Eucharistija yra ne tik formali auka, tai yra ir daryti gera ir dalytis su kitais geru“, meilės ir gailestingumo aktas, ką simbolizavo prieš šiuos Liturgijos žodžius ėjęs ramybės pabučiavimas. Eucharistija - tai visą Bažnyčią vienijanti meilė, gailestingumas ir tuo pačiu Kristaus Kūnas, nes Kristus yra meilės Šaltinis.

2016 m. balandžio 16 d., šeštadienis

Popiežiaus ir ortodoksų Bažnyčių vadovų susitikimas


Balandžio 16 d. Romos popiežius Pranciškus Lesbo saloje susitiko su Visuotiniu (Konstantinopolio) patriarchu Baltramiejumi ir Atėnų arkivyskupu Jeronimu II (Graikijos Bažnyčios galva). Tryse jie pasirašė bendrą deklaraciją.

Deklaracijos ištraukos lietuvių kalba Vatikano radijo puslapyje: http://lt.radiovaticana.va/news/2016/04/16/popie%C5%BEiaus_pranci%C5%A1kaus,_patriarcho_baltramiejaus_ir_arkivyskupo_jeronimo_deklaracija/1223331
„susitikome Graikijos Lesbo saloje parodyti savo gilaus rūpesčio dėl tragiškos situacijos didelio skaičiaus pabėgėlių, migrantų ir prieglobsčio prašytojų, kurie turėjo atvykti į Europą bėgdami nuo konflikto ir, daugeliu atveju, kasdienių grėsmių jų išgyvenimui. Pasaulio nuomonė negali ignoruoti kolosalios humanitarinės krizės, pagimdytos pasklidusios prievartos ir ginkluoto konflikto, etninių ir religinių mažumų persekiojimo ir perkėlimo, šeimų išrovimo iš namų, pažeidžiant jų žmogišką orumą ir jų pamatines žmogaus teises bei laisves“, pareiškiama pirmoje deklaracijos pastraipoje.
Ši žmonijos krizė reikalauja „solidarumo, užuojautos, dosnumo ir betarpiško praktiško resursų panaudojimo. Iš Lesbo mes kviečiame tarptautinę bendruomenę drąsiai atsakyti reaguojant į šią didžiulę humanitarinę krizę“, kaip ir į ją pagimdžiusias priežastis, rašoma kitoje pastraipoje.
„Kaip savųjų Bažnyčių lyderiai, mes esame vieningi trokšdami taikos ir pasirengime padėti išspręsti konfliktus per dialogą ir susitaikymą“, tęsia Baltramiejus, Pranciškus ir Jeronimas, kviesdami politikus siekti, kad pavieniai žmonės ir jų bendruomenės, taip pat krikščionys, galėtų likti ir gyventi savo gimtinėje, taikiai ir saugiai, kovoti prieš įvairias nusikalstamumo formas, padėti tiems kraštams, kurie pirmieji tiesiogiai atsiliepia į mūsų brolių ir seserų poreikius. 
„Kartu mes iškilmingai meldžiame karo ir smurto pabaigos Artimuosiuose Rytuose“, rašo katalikų ir ortodoksų lyderiai, prašydami religinių bendruomenių ir jų pagalbos organizacijų „priimti, padėti ir apsaugoti visų tikėjimų“ pabėgėlius, o valstybes pratęsti laikiną prieglobstį tiems, kurio jo vis dar reikia.
Atskirai kreipdamiesi į krikščionis, jie primena Viešpaties Jėzaus žodžius, jog būsime teisiami už tai, kaip elgiamės su alkanu, nuogu, kaliniu, svetimšaliu (žr. Mt 25,35-36, 40).
„Savo ruožtu, paklusdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus valiai, mes tvirtai ir visa širdimi esame pasiryžę sustiprinti savo pastangas dėl visų krikščionių pilnos vienybės“, deklaracijos pabaigoje rašo Pranciškus, Baltramiejus ir Jeronimas, primindami, jog vienas iš kelių krikščionių susitaikymui yra bendras teisingumo darbas.
„Norime padrąsinti ir suteikti viltį ieškantiems prieglobsčio ir visus tuos, kurie juos priima ir padeda“, pakartoja ganytojai.

2016 m. balandžio 14 d., ketvirtadienis

Kaip bendrauti su kitatikiais [video, ru]



Kunigas Olegas Steniajevas plėtoja gražią mintį - kad bendravimo su kitatikiais (sektantais, eretikais ir t.t..) galima pasimokyti iš Jėzaus. Kristus Evangelijoje bendrauja su samariečiais, nors samariečiai turėjo savo dvasininkus, savo kultą, savo atskirą Šventąjį Raštą, savo atskirą Šventyklą, savo tikėjimą. Kitaip tariant, samariečiai buvo kitatikiai. Tačiau Kristus su jais bendravo (skirtingai nei fariziejai). Jis paliko netgi palyginimą apie "Gerąjį Samarietį". 

2016 m. balandžio 8 d., penktadienis

Kelios asiriškos giesmės

147 psalmė:




Kalėdinė:



Velykinė giesmė "Ak, Sodininkė!" (apgiedamas Marijos Magdalietės susidūrimas su
"sodininku" - Jėzumi)



Kauno Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia

Kaunas turi unikalią bažnyčią, dedikuotą Švč. Jėzaus Širdžiai. Ši bažnyčia pastatyta 1938 m., jos interjeras įrengtas pagal Asirijos Rytų Bažnyčios liturgines tradicijas. 

Kauno Bažnyčia:




Asirų bažnyčių interjerai:





Skaitykite daugiau: Asirijos Rytų Bažnyčia, Nestoras ir Vakarai

Asirijos Rytų Bažnyčia, Nestoras ir Vakarai

Taip pat skaitykite: Orientalinė krikščionybė: monofizitai, nestorionys ir kiti , Sirų Bažnyčių ritai



1625 m. Kinijoje veikusią jėzuitų misiją pasiekė netikėta žinia – darbininkai atsitiktinai atkasė 635 m. krikščionišką paminklą, stelą, kinų ir aramėjų kalbomis aprašančią 150 krikščionybės metų šiame krašte. Nors europiečiai manė, kad jie – pirmieji, nešantys Evangelijos žinią kinams, stela skelbė, kad dar prieš tūkstantmetį čia stovėjo vienuolynai ir gyvavo didelės bendruomenės, „Kinijai skelbusios Šviesųjį Daqin tikėjimą“. Tai buvo Asirijos Rytų Bažnyčia.





Dievo vardas asirų-aramėjų kalba. Raidės "jut" ir "he" kaligrafiškai sujungtos taip, kad sudarytų kryžiaus ženklą. Vietoje balsę "a" žyminčių dviejų taškų, padėti trys taškai, simbolizuojantys Švč. Trejybę. Apačioje padėtas vienas taškas simbolizuoja vieną Dievą. Žodis skaitosi "Ja" (Yah)

"Tave šloviname" [giesmė]


Ši giesmė skamba kai kunigas tyliai šaukiasi Šventosios Dvasios ir Atnašos virsta Kristaus Kūnu ir Krauju

2016 m. balandžio 4 d., pirmadienis

Romos katalikai iki II Vatikano susirinkimo [fotogalerija]

Vienas kunigas yra įdėjęs gražią nuotraukų galeriją, kurioje matome, kaip Romos Katalikų Bažnyčia atrodė iki II Vatikano susirinkimo:

https://www.facebook.com/michael.ledesma.12/media_set?set=a.669686586378845.1073741830.100000125283315&type=3




Pirmoji Komunija
Komunija mūšio lauke

Popiius su savo karūna - tiara
Seminaristai skaito brevijorių

Procesija su popiežiumi (sedia gestatoria). Ją pakeitė papamobilis
Abatė su vyskupiškais simboliais - pastoralu, pirštinėmis, žiedu
Nuotraukose galime pamatyti ir piktnaudžiavimus liturginėmis praktikomis, su kuriomis kovojo II Vatikano susirinkimas:




Pastarosiose nuotraukose vaizduojamos taip vadinamos asmeninės Mišios (Missa privata). Kunigas tarnauja tik su vienu patarnautoju, kad būtų išpildytas minimalus reikalavimas (Bažnyčios Tėvai ir praeities popiežiai griežtai smerkė Missa sine populo - Mišias be žmonių). Kadangi kiekvienas kunigas privalėjo kasdien tarnauti Mišias, tai katedrose ir vienuolynuose buvo daugybe altorių, kur kiekvienas kunigas tarnavo privačiai. Pavyzdžiui, čia, Pivašiūnų bažnyčioje, priekyje yra trys altoriai:




Senosiose bažnyčiose galite matyti daugybe šoninių altorių prie kolonų:


Tai reiškia, kad bažnyčioje vienu metu gali vykti daug paralelinių Mišių. Rusijos ortodoksai nusižiūrėjo šią katalikų praktiką dėl kitos priežasties - pagal ortodoksų tradiciją, ant vieno altoriaus galima tarnauti tik vieną kartą per parą. Todėl rusų bažnyčiose yra daugybė altorių:



Graikų tradicijoje, kad ir kokia didelė katedra bebūtų, ji paprastai turi tik vieną altorių (pvz. Hagia Sophia). 

2016 m. balandžio 2 d., šeštadienis

„Šlovinkite Viešpaties vardą“ (Ps 135 (136)) [muzika]






Ką reiškia Kristaus žodžiai: „kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave“? (Jn 1,43-51)


Pačioje Jono Evangelijos pradžioje, po mistinės įžangos kupinos metafizinių įžvalgų apie Kristaus dievišką prigimtį ir Jo kaip Paschos Avinėlio atpažinimo seka keista istorija apie Natanaelio pašaukimą:
„Kitą dieną, išvykdamas į Galilėją, Jėzus sutiko Pilypą ir jam tarė: „Sek paskui mane!“ Pilypas buvo kilęs iš Betsaidos – Andriejaus ir Petro gimtojo miesto. Pilypas sutiko Natanaelį ir sako jam: „Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus“. Natanaelis atšovė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“ Pilypas atsakė: „Eik ir pasižiūrėk!“ Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“. O Natanaelis jam sako: „Iš kur mane pažįsti?“ Jėzus atsakė: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave“. Natanaelis sušuko: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“ Jėzus atsakė: „Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu? Tu pamatysi didesnių dalykų“. Ir pridūrė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus.“ (Jn 1,43-51)
Ar ne keistai skamba, kad Kristui, viso labo pasakius, jog matė Natanaelį po figmedžiu, šis iškart išpažįsta, kad Kristus yra Dievo Sūnus, Izraelio karalius? Atrodytų, susidaro kontrastas, viena vertus, su aukštąja iki pat šios Evangelijos vietos dėstyta teologija, kita vertus, sudėtinga suvokti, kaip Natanaelis, iš pradžių žinią apie Mesiją pasitikęs skeptiškai, įtikėjo vien todėl, kad Jėzus pasakė jį matęs po figmedžiu. Ar ne per mažas stebuklas?

NATANAELIO KALBOS BRUOŽAI




Tačiau įsiskaitykime į tekstą. Kaip Pilypas skelbia Natanaeliui, kad sutiko Kristų?
„Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai.“
Palyginkime, ką žmonėms samarietė:
„Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ (Jn 4,29)
„Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai“ - tai tikrai nėra paprastas būdas pasakyti, kad sutiko Mesiją. Greičiau tai dviejų Šventojo Rašto tyrinėtojų tarpusavio pokalbis.

O ką atsako Natanaelis? Jis atsako, kad iš Nazareto negali būti nieko gero. Palyginkime tai su fariziejų pokalbiu:

„Kiti prieštaravo: „Nejaugi Mesijas būtų iš Galilėjos? Argi Raštas nesako, jog Mesijas ateis iš Dovydo palikuonių, iš Betliejaus miestelio, kur yra buvęs Dovydas?“ [...]. Taigi sargyba sugrįžo tuščiomis pas aukštuosius kunigus bei fariziejus, o tie klausė: „Kodėl neatvedėte?“ Sargybiniai atsiliepė: „Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs!“ Fariziejai atsakė: „Gal jau ir jūs leidotės suvedžiojami? Ar tiki jį bent vienas iš vyresnybės ar fariziejų? Nebent tos prakeiktos padugnės, neišmanančios Įstatymo“. Tuomet prabilo vienas iš jų, Nikodemas, kuris pirmiau buvo aplankęs Jėzų: „Ar leidžia mūsų Įstatymas pasmerkti žmogų, jeigu jis pirmiau neištardytas ir nėra žinoma, ką jis padaręs?“ Tada jie atsiliepė: „Gal ir tu iš Galilėjos? Patyrinėk, ir pamatysi, kad joks pranašas nebuvo kilęs iš Galilėjos“. Ir taip jie išsivaikščiojo kas sau.“ (Jn 7,40-52)
Natanelis, kaip ir fariziejai, nė nemirktelėdamas iš Šventojo Rašto tyrinėjimų galėjo bemat atsakyti, kad negali būti Mesijo iš Galilėjos Nazareto. O koks pirmasis Natanaelio kreipinys į Jėzų, kai jis įtiki? „Rabi“.

Iš kalbos panašu, kad jei Natanaelis nebuvo fariziejus, tai bent jau tikrai rodė susidomėjimą Šventuoju Raštu.


„SĖDĖJIMAS PO FIGMEDŽIU“


Ką galėtų simbolizuoti sėdėjimas po figmedžiu? Senajame Testamente yra pasakojimų ir pranašysčių apie sėdėjimą po figmedžius:

Pasakojimas apie Izraelio klestėjimą: „Per visą Saliamono gyvenimą Judas ir Izraelis, nuo Dano iki Beer-Šebos, gyveno saugiai, kiekvienas žmogus po savo vynmedžiu ir figmedžiu.“ (1 Kar 4,25/ 1 Kar 5,5)
Asirijos karalius žada Izraeliui klestėjimą: „Neklausykite Hezekijo, nes taip kalbėjo Asirijos karalius: susitaikykite su manimi ir pasiduokite! Tada kiekvienas jūsų galės valgyti nuo savo paties vynmedžio bei nuo savo paties figmedžio“ (2 Kar 18,31)
Viešpats kalba apie ateinantį klestėjimą Mesijo laikais: „Tuomet visi sėdės po savo vynmedžiais, po savo figmedžiais, ir nebus kam jų gąsdinti. Tai ištarė Galybių VIEŠPATIES lūpos!“ (Mch 4,4)
Dar viena mesijinė pranašystė: „Tą dieną, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis, – kviesite vienas kitą ateiti į savo vynmedžio ir figmedžio pavėsį“ (Zch 3,10)
Figmedis taip pat yra tai, kas auga Pažadėtoje Žemėje. Pažadėtąją Žemę Šventasis Raštas vadina „kraštu, tekančiu pienu ir medumi“, tačiau medumi“ čia vadinama figų uogienė („figų medus). Kitaip tariant, Pažadėtoji Žemė apibūdinama kaip kraštas, kur yra daug gyvulių ir figmedžių.

Sėdėjimas po nuosavu figmedžiu yra išsipildžiusio Dievo mesianistinio pažado simbolis. Sėdėti po nuosavu figmedžiu - tai pasiekti amžinąją gyvenimo pilnatvę ir ramybę. Todėl rabinai, panašu, su sėdėjimu po figmedžiu siejo ir šventąjį laiką, kuomet pasineriama į Dievo Žodį. Talmude Tora (Įstatymas) prilyginama figmedžiui:
Rabinas Hiyya bar Abba rabino Johanano vardu aiškino: „Šventojo Rašto teksto atžvilgiu: Kas turi figmedį, tas valgys jo vaisius. Kodėl Toros žodžiai prilyginami figmedžiui? Nes ji tarsi figmedis: kuo daugiau naršai jo tankmėje, tuo daugiau figų randi; šitaip yra ir su Toros žodžiais: kuo daugiau juos tyrinėji, tuo daugiau džiūgauji atradęs. (Erubin 54a-54b)
„Jei susapnuosi figmedį, tai reiškia, kad visa, ko išmokai, bus tavyje išsaugota, nes pasakyta: „Kas turi figmedį, tas valgys jo vaisius“ (Berakoth 57a)
Talmude figmedis minimas ir kaip maldos vieta:
„Mūsų rabinai mokė: dirbantieji gali melstis [skaitydami Šema] ant medžio viršūnės ar šakos, ir jie gali sakyti Tefila užlipę ant alyvmedžio arba figmedžio (šie medžiai turi plačias ir tankias šakas - G.S.), bet nuo visų kitų medžių jis privalo nulipti prieš sakydamas Tefila, nes jo protas nėra švarus.“ (Berakoth 16a) 
Rabiniškoje tradicijoje žinomi pasakojimai apie rabiną Akivą, kuris su savo mokiniais melsdavosi po figmedžiu. Nors negalima sakyti, kad tai buvo įprasta rabinams praktika, akivaizdu, kad rabinai siejo figmedį su Mesijo pažado išsipildymu ir su Tora.

Atsižvelgiant į tai, kad Pilypas kreipiasi į Natanaelį kaip besidomintį Įstatymu ir pranašais, o Natanaelis atsako kaip išmanantis juos (sako, kad iš Nazareto pranašo negali būti), Jėzaus žodžiai: „kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave“, turi aiškią sąsaja su tuo, kad Natanaelis buvo pasinėręs į Dievo Žodį. Vienas iš šiuolaikinių interpretatorių aiškinimų - galimai Natanaelis vienumoje po figmedžiu skaitė Dievo Žodį ir meldėsi (priešingai nei Evangelijos smerkiami žmonės, kurie viską daro, kad būtų žmonių matomi (Mt 23,5)), o Kristus pasakė, kad tada, kai aplink nebuvo nė gyvos Dvasios, Jis matė Natanaelį.

Pokalbį galime suprasti taip: Natanaelis pašiepia Jėzų, sakydamas, kad pranašas negali būti kilęs iš Nazareto. Tada ateina pasižiūrėti, o Kristus jam atskleidžia, kad regėjo jį besimeldžiantį vienumoje po figmedžiu. Natanaelis išsigąsta - kas per žmogus, kuris gali regėti besimeldžiantį slaptoje? Bet Jėzus priduria: tai ne didžiausias stebuklas, kokį matysi...

JOKŪBAS IR NATANAELIS

Kristus sako: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“.  Čia pavartotas tas pats žodis, kaip Septuagintos Pr 27,35 - dolos. Apie Jokūbą pasakyta, kad jis „atėjo su klasta (meta dolou) ir paėmė [Ezavo] palaiminimą“. O Natanaelis yra en o dolos ouk estin.

Įžvelgdamas šią analogiją Origenas vadina Natanaelį Naujuoju Jokūbu. Kaip Jokūbas regėjo Dievą, taip Natanaelis regėjo Dievą (teofanija įvyko, kuomet Natanaelis suprato, kad Jėzus matė jį maldoje). Kaip ir Jokūbui, Natanaeliui apreiškiama apie Dievo žengimą žemėn - dangiškąsias kopėčias (laiptus):
„Jokūbas paliko Beer-Šebą ir leidosi Harano link. Pasiekęs žinomą vietą, jis apsistojo nakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. Paėmęs iš tos vietos akmenį, pasidėjo jį po galva ir toje vietoje atsigulė miegoti. Jis sapnavo: žiūri, laiptai stovi žemėje, o jų viršus siekia dangų, ir Dievo angelai jais laipioja aukštyn ir žemyn. Žiūri, VIEŠPATS stovi prie jo ir sako: „Aš esu VIEŠPATS, Dievas tavo senelio Abraomo ir Dievas Izaoko. Žemę, ant kurios guli, duosiu tau ir tavo palikuonims. Tavo palikuonys bus tokie gausūs kaip žemės dulkės, tu išsiplėsi į vakarus ir rytus, į šiaurę ir pietus. Visos žemės gentys per tave ir tavo palikuonis ras sau palaiminimą. Būk tikras, aš esu su tavimi! Globosiu tave, kur tik eitum, ir sugrąžinsiu tave į šią žemę. Niekad tavęs nepaliksiu, kol neįvykdysiu, ką tau pažadėjau“.
Jokūbas pabudo iš miego ir tarė: „Iš tikrųjų VIEŠPATS yra šioje vietoje, bet aš to nežinojau!“ Drebulio krečiamas jis sakė: „Kokia baugi ši vieta! Tai ne kas kita kaip Dievo namai ir dangaus vartai“ (Pr 28,10-17)
„Jėzus atsakė: „Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu? Tu pamatysi didesnių dalykų“. Ir pridūrė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“ (Jn 1,50-51)

MAČIAU TAVE PO FIGMEDŽIU

Taigi, ši Jono Evangelijos vieta nė kiek nenusileidžia teologine gelme prieš tai einančioms. „Mačiau tave po figmedžiu“ - sako Viešpats, t.y. mačiau pasinėrusį į mesijinį laiką, mačiau nugrimzdusį į Dievo Žodį. Mačiau tave maldoje - kai buvai visiškoje vienatvėje. Kai niekas tavęs nematė, tik tavo dangiškasis Tėvas, nes buvai slaptoje, aš mačiau tave, nes Sūnus žino ir regi (eido) tai, ką žino ir regi Tėvas. Aš esu Dievo Žodis, nužengiantis iš dangaus, išpranašautas Jokūbo sapne ir tu išvysi šios pranašystės išsipildymą. Kiekvienas, kas grimzta į Torą, figmedžio tankmėje atranda Mane. 

Natanaelis, doras izraelitas, yra perkeičiamas susidūrime su Dievu, Dievo Žodžiu. Jis meldėsi ir ieškojo, ir dabar surado. Todėl nustėręs ir tuo pačiu nudžiugęs taria: „Rabi, Tu Dievo Sūnus, Tu Izraelio karalius!“