2016 m. gruodžio 31 d., šeštadienis

Šv. Ignotas Briančianinovas. „Apie dvasinį paklydimą“ (2)

Pabaiga. Pradžia Nr. 23

[Senolis:] Dėmesinga malda reikalauja savęs išsižadėjimo, o retas ryžtasi savęs išsižadėti. Tas, kas sutelkia dėmesį į save, patiria nesusipratimą dėl atsiveriančio savojo nuodėmingumo, nebegali tuščiai plepėti ir apskritai vaidinti ar išraiškingai elgtis, o dėl tokio slapto savo žygdarbio ima aplinkiniams atrodyti kažkoks keistas, paslaptingas, kažko stokojantis. O juk nelengva atsisveikinti su pasaulio nuomone! Kaip pažinti pasauliui tikrą maldos asketą, jei šis žygdarbis pasauliui nepažįstamas? Pasauliui palankesnis toks [žmogus], kuris skendi saviapgaulėje. Nevalgo, negeria, nemiega, žiemą vaikšto vien su abitu, nešioja grandines, regi vizijas, visus moko ir įžūliai demaskuoja. Demaskuoja be jokios tvarkos, be prasmės ir tikslo, įkaitusio kraujo skatinamas. Čia tai šventuolis!

Seniai pastebėtas visuomenės skonis ir potraukis tokiems. „Pakenčiate, – rašo apaštalas Paulius Laiške korintiečiams, – kai jus pavergia, kai apryja, kai apiplėšia, kai puikuoja, kai užgauna per veidą“ (2 Kor 11, 20). Toliau šventasis apaštalas sako, kad jis, būdamas Korinte, negalėjo elgtis drąsiai ir įžūliai: jo elgesys buvo paženklintas kuklumo, „Kristaus romumo ir švelnumo“ (2 Kor 10, 1). Daugelis Vakarų Bažnyčios1 asketų, paskelbtų didžiausiais jos šventaisiais po to, kai Vakarų Bažnyčia atkrito nuo Rytų Bažnyčios ir ją paliko Šventoji Dvasia, meldėsi ir pasiekdavo vizijų būtent tuo melagingu mano apibūdintu būdu. Šie tariami šventieji buvo baisiausiai demonų paklaidinti. Dvasinis paklydimas veda į piktžodžiavimą prieš Dievą, dėl kurio eretikų iškreipti tampa ir tikėjimas bei dogmatika.


[SKAITYTI TOLIAU]

2016 m. gruodžio 28 d., trečiadienis

Nekalto Prasidėjimo dogma stačiatikybėje

Švč. Dievo Gimdytojos pradėjimas. Ortodoksų ikona
Be istorinių schizmos priežasčių, egzistuoja ir papildomos, vėliau atsiradusios priežastys, kodėl ortodoksai ir katalikai liko atskiromis Bažnyčiomis. Viena šių priežasčių - naujosios Romos Katalikų Bažnyčios dogmos, paskelbtos po schizmos (1054 m.). Garsiausios poschizminės dogmos, dėl kurių ginčijasi katalikai ir ortodoksai:

* Skaistykla (1245);

* Nekaltas švč. Mergelės Marijos prasidėjimas (1854);
* Popiežiaus Neklystamumas (1870);
* Švč. Mergelės Marijos ėmimas į dangų (1950).

Katalikų Nekaltojo Prasidėjimo dogmą paskelbė popiežius Pijus IX ir ji skamba šitaip:

„Mes skelbiame, nutariame ir nustatome, kad mokymas, tvirtinantis, jog Švenčiausioji Mergelė Marija nuo pirmosios savo prasidėjimo akimirkos ypatinga Visagalio Dievo malone bei apdovanojimu ir Jėzaus Kristaus, žmonijos Išganytojo, [būsimų] nuopelnų dėka buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir liko jos nesutepta, yra Dievo nušviesta doktrina, todėl ja turi tvirtai ir nedvejodami tikėti visi tikintieji. “ - popiežius Pijus IX, Ineffabilis Deus, 1854 m. gruodžio 8 d.
Dogma paskelbta gruodžio 8 d., t.y. tą dieną, kada katalikai švenčia Nekaltąjį Prasidėjimą (ortodoksai Dievo Motinos pra(si)dėjimo šventę švenčia gruodžio 9 d.). Nepaisant to, kad ortodoksai labai vertina Dievo Motiną ir švenčia Jos pra(si)dėjimą, jie nepriėmė popiežiaus paskelbtos dogmos. 

PRIEŽASTYS, KODĖL DOGMA ATMETAMA


Viena svarbiausių priežasčių, kodėl ši dogma atmetama - ji suformuluota visiškai svetima ortodoksams teologine kalba. Ką gi reiškia rytiečiui sąvokos „gimtoji nuodėmė“ ? „Būsimieji Kristaus nuopelnai“? Ankstesniame įraše jau aptarėme, kad ortodoksai nevartoja žodžių junginio „gimtoji nuodėmė“, dažniau vartojamas pavadinimas - „protėvių nuodėmė“. Be to, ortodoksai nesakytų, kad žmogus yra kaltas gimtąja nuodėme ar kad gimtoji nuodėmė yra jo nuodėmė - jis yra veikiamas protėvių nuodėmės padarinių (mirtingumas, aistringumas ir t.t..), o pats gimsta be jokių įgimtų nuodėmių (katalikai sakytų: be asmeninių nuodėmių). Todėl pirmoji dogmos dalis, buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, skamba ortodoksams neįprastai - ji įvyko praeityje, saugoti reikia ne nuo jos, o nuo jos padarinių.


Antroji dogmos dalis - samprotavimas apie Kristaus nuopelnus, ortodoksų teologijai dar svetimesnė. „Nuopelnų teologija“ Ortodoksų Bažnyčiai ir Rytų Tėvams yra visiškai negirdėta. 

Nemažiau svarbu ir tai, kad šią dogmą paskelbė popiežius (ir savo autoritetu įsakė jos laikytis). Pijus IX - tas pats popiežius, kuris paskelbė Popiežiaus Neklystamumo dogmą ir tas pats popiežius, kuris parašė laišką visiems Ortodoksų Bažnyčios patriarchams (In suprema Petri apostoli sede), skatindamas juos atsiversti į katalikybę. Visus jo veiksmus ortodoksų patriarchai tiesiog laikė popiežiaus agresija ir bandymu pajungti juos jo valdžiai.

Metropolitas Kallistos Ware šitaip rašo apie Nekaltojo Prasidėjimo dogmą:

Ortodoksų Bažnyčia vadina Mariją „Švenčiausiąja“, „Nekalčiausiąja“ (immaculate), „Skaisčiausiąja“ (spotless; gr. achrantos). Visi ortodoksai vienbalsiai sutaria, kad ji buvo laisva nuo faktinės (actual) nuodėmės. Bet ar ji buvo laisva nuo gimtosios nuodėmės? Kitaip tariant, ar ortodoksija pripažįsta Romos katalikų mokymą apie Nekaltąjį Prasidėjimą [...]? Ortodoksų Bažnyčia niekada šia tema nepateikė jokio formalaus, galutinio sprendimo. Egzistuoja praeities ortodoksų teiginiai, kurie, jei galutinai ir nepatvirtina Nekaltojo Prasidėjimo, bent jau yra labai arti šios doktrinos. Tačiau po 1854 m. daugelis ortodoksų ją atmetė, tam yra keletas priežasčių. [Pirmiausia], jie nejaučia, kad šis mokymas būtų būtinas; [antra,] jie nujaučia, kad Romos Katalikų Bažnyčioje egzistuojantis šios dogmos apibrėžimas remiasi neteisingu gimtosios nuodėmės supratimu; [trečia,] jie įtaria, kad ši doktrina nepagrįstai atskiria Marija nuo visų kitų Adomo palikuonių, tarsi perkeldama Ją į visiškai kitą luomą, nei Senojo Testamento teisieji ir teisiosios. Ortodoksų požiūriu, šis klausimas priklauso teologinės nuomonės sferai. Jei kuris nors pavienis ortodoksas būtų įsitikinęs Nekaltuoju Prasidėjimu, jo niekas negalėtų laikyti eretiku.
Ką turi omenyje metropolitas Kalistas, teigdamas, kad praeities ortodoksai galimai pritarė šiai doktrinai? 

ŠVENTŲJŲ TĖVŲ MOKYMAS APIE IŠANKSTINĮ APVALYMĄ (PROKATHARSIS)


Šv. Grigaliaus Nazianziečio (IV a.) sutinkamas mokymas apie Dievo Motinos išankstinį apvalymą (prokatharsis) - Jos pripildymą malone tam, kad taptų tobulu indu Dievo Žodžiui. Mariją jis vadina prokathartheisa (iš anksto apvalytąja/nuskaistinta), šis žodis į lotynų kalbą verčiamas immaculata (pagal Rufiną). Immaculata paprastai verčiamas ir įprastas ortodoksų liturginis terminas achrantos.


Šį mokymą išpažino ir kiti didieji ortodoksų šventieji, pavyzdžiui, šv. Grigalius Palamas, šv. Morkus Efezietis. Konstantinopolio patriarchas Kirilas Loukaris XVI a. pamoksle sakė: 

„Kas dėl Švenčiausiosios Mergelės, argi visiems nėra gerai žinoma, kad Ji - skaisti ir nekalčiausioji, kad Ji buvo įrankis be dėmės, pašventintas Jos prasidėjimo metu ir Jos gimimo metu, kaip pridera Tai, Kuriai patikėta turėti Savyje Tą, Kurio niekas negali sutalpinti?
Tarp rytiečių viso labo išsiskyrė nuomonės, kada šis „nutyrinimas“ įvyko - ar prasidėjimo momentu, ar gimimo momentu, ar Arkangelo Gabrieliaus apreiškimo momentu (t.y. kai Marijos įsčiose buvo pradėtas Jėzus). Mokymas apie išankstinį apvalymą rėmėsi įsitikinimu, kad Jėzus, kaip priėmęs Marijos kūną ir žmogišką prigimtį, dalijęsis su Ja įsčiose Jos krauju, negalėjo būti nusidėjėlės dalininku. Marija turėjo būt pašventinta Dievo ir jiedu turėjo būti šventoje vienybėje (koinonia).

Įdomu, kad net ir dabartinis Maskvos patriarchas Kirilas (tiesa, dar būdamas metropolitas), yra išreiškęs tikėjimą į tai, kad švč. Mergelė buvo iš anksto apvalyta prasidėjimo metu:

Kaip liudija Šventoji Bažnyčios Tradicija, dar prieš Savo gimimą Mergelė Marija buvo iš anksto apvalyta Šventąja Dvasia, kad pirmosios nuodėmės padariniai Jai neturėtų galios“ - švč. patriarchas Kirilas. Iš knygos Ganytojo Žodis
Komentuodamas šią patriarcho mintį metropolitas Hilarijonas paaiškino, kad patriarchas viso labo išpažįsta Šventųjų Tėvų mokymą apie prokatharsis, bet nepripažįsta katalikų Nekaltojo Prasidėjimo dogmos. Atkreipę dėmesį mes pastebėtume, kad pagal griežtą Pijaus IX formuluotę patriarchas Kirilas nebūtų pripažintas išpažįstąs nekaltąjį prasidėjimą, nes tiki, kad Mergelė buvo išlaisvinta nuo pirmosios nuodėmės padarinių, o ne nuo gimtosios nuodėmės, taip pat jis netiki, kad tai įvyko dėl būsimųjų Kristaus nuopelnų, o viso labo tam, kad į Ją galėtų įsikūnyti Dievas.

ŠVENTASIS RAŠTAS APIE ŠVČ. MERGELĖS TYRUMĄ

Atėjęs pas Mergelę Mariją, Angelas į ją kreipėsi kaip į malonėmis apdovanotąją, kecharitomene:
Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ (Lk 1,28)
Šio Apreikšimo metu Jos įsčiose buvo pradėtas Vaisius - Jėzus Kristus. Kadangi Šventasis Raštas kalba apie Ją kaip jau pripildytą malonės tuo momentu (gr. kalba tai išreiškiama perfektu - kalbama apie jau išbaigtą veiksmą), lieka tik klausimas, ar Ji buvo pripildyta tą akimirką, ar anksčiau. 

Daugiausiai pranašysčių apie Mergelės tyrumą randame per tipologinę Šventojo Rašto interpretaciją. Kaip Dievo Nuotaka, Mergelė, turėjusi, pasak pranašo Izaijo, pagimdyti Mesiją, buvo apibūdinama taip pat kaip Dievo Nuotaka-Izraelis ar Bažnyčia. Pavyzdžiui, pranašo žodžiai:
„Tavasis vyras – tavo Kūrėjas, –„Galybių VIEŠPATS“ jo vardas.Tavasis Atpirkėjas – Izraelio Šventasis, –vadinasi jis „Dievas visos žemės“. (Iz 54,5)
Gali būti taikom ir Dievo Motinai, ir Izraeliui, ir Bažnyčiai. Dievo Motina yra prilyginama nesudegančiam Mozė krūmui, Sandoros skryiai, Saliamono rūmams, pražydėjusiai Aarono lazdai ir kitiems Šventojo Rašto tipoi:
Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę... (Hebr 9,11)

MARIJOS PRASIDĖJIMAS ORTODOKSŲ LITURGIJOJE

Ortodoksų maldose apie Mariją sakoma, kad ji yra ἄχραντος, t.y., lot. immaculata, Nekalčiausioji. Apie Dievo Motinos paruošimą Dievo Žodžio įsikūnijimui per Ją daug kalbama Dievo Motinos gimimo ir Prasidėjimo švenčių tekstuose. 
Dievo Motinos prasidėjimo kondakas:
- Празднует днесь вселенная Аннино зачатие, бывшее от Бога: ибо та породи паче слова Слово рождшую.
Šiandieną pasaulis švenčia Onos pradėjimą,/ Dievo sutvertąjį:/ nes Ji pagimdė žodžiais neapsakomą Žodį.
Ištraukos iš Dievo Motinos gimimo kanono:
- О чрево, вместившее Божие селение! / О утробо, носившая Небес ширшую, престол святый, / мысленный кивот священия!
O įsčios, sutalpinusios Dievo buveinę! / O pilve, nešiojęs platesnį už dangus, šventąjį sostą, / dvasine šventoji skrynia!
- Поем святое Твое рождество, / чтим и непорочное зачатие Твое (Άμωμος σύλληψις), / Невесто Богозванная и Дево; / славят же с нами Ангелов чини и святых души.
Apgiedame šventąjį Tavo gimimą, / šloviname ir Tavo nekaltą prasidėjimą, / Nuotaka Dievo pašauktoji ir Mergele; / Tave juk su mumis angelų rangai ir šventųjų sielos šlovina.
- Пречистое Твое рождество, Дева Непорочная, несказанное, / и зачатие неизглаголанно и рождение Твое
Ἂχραντός σου ἡ γέννησις, Παρθένε ἄχραντε, ἄφραστος καὶ ἡ σύλληψις καὶ ἡ ὠδίς΄ ἄῤῥητος ὁ τόκος σου.
Neįmanoma apsakyti nekaltąjį Tavo gimimą, Nekaltoji Mergele, neapsakomas ir Tavo prasidėjimas bei gimdymas, Nesutuoktoji Nuotaka 
Žinoma, kanonas sudarytas dar iki Romos katalikų nekalto prasidėjimo dogmos paskelbimo ir čia neturima omenyje ta dogma, kurią paskelbė popiežius XIX a. Čia, ko gero, svarbesnė idėja, apie kurią kalba ir XIX a. rusų šv. Ignotas Briančianinovas - kad prasidėjimas vadinamas beaistriu ir nekaltu (бесстрастным и непорочным), nes kilo ne iš kūniškų geidulių ir aistrų, o dėl Dievo valios (Joakimas ir Ona buvo senyvo amžiaus, nebejautė kūno troškimų, nebebuvo vaisingi - Marijos prasidėjimas buvo tyras stebuklas).

APIBENDRINIMAS

Kodėl metr. Kallistos Ware teigia, kad ortodoksams Romos katalikų Nekalto Prasidėjimo dogma atrodo nebūtina? Kaip apie Bažnyčios Tėvų požiūrį į dogmatiką sako teologas Aleksandras Šmemanas:
Bet koks teologijos „statinys“, neišvengiamai būdamas abstraktus (nes yra sudarytas iš žodžių ir sampratų), tarsi kamertonu yra tikrinamas savo  „egzistencine“ reikšme. Ar jis kaip nors atskleidžia, o gal kaip tik uždengia tą išganymą (ne gnozę), apie kurią skelbia Evangelija..?
Ortodoksai tiki, kad Marija yra „garbingesnė už cherubinus ir nepalyginamai šlovingesnė už serafinus“; ortodoksai tiki, kad Ji buvo „malonės pilnoji“, Kristus nebuvo įsikūnijęs į nusidėjėlę - Ji buvo Tyras Dievo Indas. Ortodoksai taip pat tiki, kad Jos prasidėjimas buvo ypatingas įvykis. O ar prie šio tikėjimo prideda ką mokymas, jog šis pašventinimas įvyko nuo pirmosios prasidėjimo akimirkos [...] Jėzaus Kristaus, [...] [būsimų] nuopelnų dėka“? Ar milijardas katalikų, deklaruojančių tikį šiuo teiginiu, supranta, ką jis reiškia? Dogma atrodo per daug atitrūkusi nuo svarbiausių tikėjimo tiesų, suformuluota netinkama kalba ir besiremianti svetima Rytams gimtosios nuodėmės samprata. 

Šv. Serafimas Sarovietis apie teisingą dvasinį gyvenimą


21 Apie veiklų ir kontempliatyvų gyvenimą 
Žmogus sudarytas iš kūno ir sielos, todėl ir jo gyvenimo kelias turi susidėti iš kūno ir dvasios veiksmų - iš veiklos ir kontempliacijos.
Veiklaus gyvenimo kelią sudaro pasninkas, susilaikymas, budėjimas, klūpojimas, malda ir kiti kūno darbai, sudarantys siaurą ir nelengvą kelią, Dievo žodžiais, vedantį į [amžinąjį] gyvenimą (Mt 7,14).
Kontempliatyvaus gyvenimo kelias - tai proto kėlimas prie Viešpaties Dievo, atidi širdis, minties malda ir dvasinių dalykų mąstymas tokiomis pratybomis.
Kas nori eiti dvasinio gyvenimo keliu, tas turi pradėti nuo veiklaus gyvenimo, o jau paskui siekti kontempliatyvaus, nes be veiklaus gyvenimo neįmanoma pasiekti kontempliatyvaus.
Veiklus gyvenimas padeda apsivalyti nuo nuodėmingų aistrų ir pakelia į veiklaus tobulumo lygmenį, kartu nutiesdamas kelią į kontempliatyvų gyvenimą. Nes tik nusikračiusieji aistrų ir tobuli gali pradėti jį gyventi, kaip liudija Šventojo Rašto žodžiai: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą" (Mt 5, 8], ir šv. Jono Teologo žodžiai (pasakyti Velykų proga): kontempliacija nedaro žalos tik tiems, kurie dėl savo patirties yra tobuliausi.
Kontempliatyvų gyvenimą pradėti reikia su baime ir drebuliu, sugurusia širdimi ir nuolankiai, gerai ištyrus Šventąjį Raštą ir, jei įmanoma, vadovaujamam kokio nors patyrusio senuolio, bet jokiu būdu ne įžūliai ir savavališkai, nes tas, kuris ieško pernelyg pasitikėdamas savimi ir įžūliai, nepaisydamas savo būsenos, Grigaliaus Sinajiečio žodžiais (Filokalija, t. 5, Apie puikumą), iš garbėtroškos stengsis pirma laiko įgyti tai, ko siekia. Ir toliau: kas pasipūtėliškai svajoja pasiekti aukštą tikslą ne nuoširdaus troškimo vedamas, bet šėtono kurstomas, tą šėtonas kaip savo tarną lengvai su tinklu apsiaučia.
Jei nėra mokytojo, galinčio vadovauti kontempliatyviam gyvenimui, reikia vadovautis Šventuoju Raštu, nes pats Viešpats mums liepė mokytis iš Šventojo Rašto: „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą." (Jn 5, 39)
Taipgi reikia uoliai skaityti Tėvų raštus ir stengtis, kiek įmanoma, pagal išgales vykdyti tai, ko jie moko, ir tokiu būdu nuo veiklaus gyvenimo pamažu kilti į kontempliatyvaus gyvenimo tobulumą.
Nes, Grigaliaus Teologo žodžiais (Žodis Velykų proga), užvis geriausia, kai kiekvienas pats savaime pasiekia tobulumą ir kviečiančiam mus Dievui aukoja auką - gyvą, šventą ir nepaliestą.
Veiklaus gyvenimo nereikia atsisakyti nė tada, kai žmogus jau daug pasiekė ir jau pradėjo kontempliatyvų gyvenimą, nes veiklus gyvenimas pastarąjį stiprina ir išaukština.
Žengiant vidinio ir kontempliatyvaus gyvenimo keliu, nereikia atlyžti ir jį mesti todėl, kad žmonės, prisirišę prie išorės ir matomojo pasaulio, žeidžia priešinga nuomone, kliudydami pačią širdį, ir visaip bando mus nuvilioti nuo vidinio kelio, statydami jame įvairias kliūtis, nes, Bažnyčios mokytojų nuomone (šv. Teodoreto iš Kiro Giesmių giesmės aiškinimas), dvasinių dalykų kontempliavimas yra svarbiau už juslinių dalykų pažinimą.
Todėl, einant šiuo keliu, jokios kliūtys neturi trikdyti, bet tik reikia stiprintis Dievo žodžiu: „nei bijokite to, ko ji [judo karalystė] bijo, nei nuogąstaukite" (Iz 8, 12), „nes su mumis yra Dievas" (Iz 8, 10). „Tik su vienu Galybių Viešpačiu darykite sąmokslą, nes jis - jūsų baimė ir nuogąstavimas." (Iz 8,13)

2016 m. gruodžio 16 d., penktadienis

Šv. Ignotas Briančianinovas. „Apie dvasinį paklydimą“

„Skaitytojų dėmesiui siūlome įtakingo rusų mąstytojo, Ortodoksų Bažnyčios šventojo Ignatijaus, arba Ignoto, Briančianinovo (tikr. Dmitrij Briančianinov, 1807–1867) tekstą apie dvasinį paklydimą. Šis tekstas, priklausantis didesniam korpusui apie asketinį gyvenimą („Asketizmo patirtys“, 1886), yra mokinio pokalbio su šv. Ignotu apie Jėzaus maldą dalis. Be universalių dvasinių patarimų, tekste aptinkame ir paragrafų, kuriuose neigiamai atsiliepiama apie katalikus, protestantus ir judaizmo išpažinėjus ir kurie leidžia suprasti, kuo pagrįsta kai kurių šiuolaikinių antiekumeniškai nusiteikusių ortodoksų judėjimų pozicija.“

[SKAITYTI]


2016 m. gruodžio 5 d., pirmadienis

Pagr. slaviškų šventųjų titulų vertimai į lietuvių kalbą

Slaviškas titulas - pažodinis vertimas - prasminis vertimas (jei skiriasi) - paaiškinimas.

Dažniausiai lietuviškame vertime tiksliai versti titulų nėra prasmės, pakanka parašyti "šventasis".

Апостол – šv. apaštalas – Kristaus mokinys, Jo įgaliotas pasiuntinys, skelbęs Evangeliją. Skiriami 12 artimiausiųjų Kristaus apaštalų ir 70 kitų.

Бессребреники – "besidabris", "neimantis pinigų" – ? –  šventasis, kuris vardan tikėjimo atsisakė turtų (dažnai - išdalydamas vargšams). Šiam šventumo tipui priskiriami ir gydytojai, neėmę pinigų už gydymą.

Благоверный –  [Dievo] ištikimasis – ? – šventasis valdovas, kuris valstybės valdyme vadovavosi krikščioniškais principais. 

Великомученик  – didysis kankinys – itin žiauriai nužudytas kankinys.

Исповедник – šv. išpažinėjas – šventasis, tvirtai kentėjęs dėl savo tikėjimo (bet nenužudytas) 

Мученик – šv. kankinys – šventasis, nužudytas dėl tikėjimo į Jėzų Kristų 

Христа ради юродивый – Kvailys dėl Kristaus – Šventpaikšis. Apaštališko nesitaikymo su visuomenės normomis dėl Kristaus pavyzdį parodęs šventasis. „Mes kvaili dėl Kristaus“ (1 Kor 4,10). 

Блаженный – palaimintasis – kai kurių šventųjų tradicinis titulas (šv. pal. Augustinas, šv. pal. Jeronimas...); Rusijoje jis tapo šventpaikšio sinonimu. N.B.: ortodoksai neturi beatifikacijos, palaimintieji yra šventieji.

Столпник – stulpininkas – šventasis, pasirinkęs ypatingą askezės formą – gyvenimą ant stulpo (ar mažo bokšto viršūnės). 

Преподобный – „panašusis į Kristų“,  gr. hosios, arba „teisusis“ – šv. vienuolis – asketinio gyvenimo pavyzdį parodęs šventasis.

Святитель – švietėjas – šv. vyskupas – šventasis, buvęs vyskupu. Šalia jo vardo nurodoma, kur buvo jo vyskupija („-ietis“). 

Праведный – teisusis – šventasis, gyvenęs santuokoje; taip pat Senojo Testamento patriarchų titulas. 

Равноапостольный – tolygus apaštalams – savo Evangelijos skelbimo tarnystę prilygęs apaštalams šventasis. Šį titulą turi ir artimiausioji Kristaus mokinė šv. Marija Magdalietė.

2016 m. lapkričio 27 d., sekmadienis

Apie etiopus ir demonus


Iš bizantiško pasakojimo apie pomirtinį gyvenimą: "Tuomet aplink savo lovą išvydau daugybę demonų, kurių išvaizda buvo kaip etiopų."

Iš lietuviško pasakojimo apie pomirtinį gyvenimą: "Mūsų liaudis mano, kad pakaruoklių kūnai, pasivertę vokiečiais, su skrybėlėmis riestais kraštais arba ožių pavidalu, išlindę iš kapų, vaidenasi žmonėms ir veda juos iš kelio"

Iš vieno ortodoksų kunigo esu girdėjęs pasakojimą, kad senesniais laikais, kai etiopų miafizitus priimdavo mokytis į Peterburgo dvasinę akademiją (nežinau ar taip yra dabar), buvo situacija, kada seminaristų pietų metu, bevalgant etiopams, buvo skaitoma šita šv. Bazilijaus Naujojo hagiografijos dalis apie demonus-etiopus. Liudininkų teigimu, etiopų seminaristai vos nepaspringo.

Žinoma, visa tai yra tik simbolių kalba. Bizantijoje demonai buvo vaizduojami kaip juodaodžiai arba "barbarai" (kuriems priklausytume ir mes), nes tokiu būdu žmonėms buvo bandoma perteikti, kad demonai - labai baisūs. Vaizduojami buvo personažai, kurių graikai labiausiai bijojo.

Ortodoksų, katalikų, liuteronų Eucharistijos sampratos


Paskutinės Vakarienės metu Kristus apie duoną ir vyną sako: „...tai yra Mano Kūnas...“; „...tai yra Mano Kraujas...“. Daugybė krikščionių tiki, kad Eucharistijos sakramento metu priima tą patį Kristaus Kūną ir Kraują, kurį tą vakarą mokiniams davė Kristus. Ką apie tai moko Ortodoksų Bažnyčia ir kuo šis mokymas skiriasi nuo katalikų ir liuteronų?

ROMOS KATALIKŲ MOKYMAS

Pirmieji nuodugniai mokyti apie tai, kaip duona ir vynas virsta Kūnų ir Krauju pradėjo Romos katalikai. Šio mokymo prireikė todėl, kad XI a. Vakarų Europoje gimė mąstytojai ir judėjimai, neigę realų Kristaus Kūno ir Kraujo buvimą Eucharistijoje. Prasidėjus reformacijai, šie ginčai pasidarė dar gilesni, nes reformatoriai skirtingai aiškino šio sakramento prigimtį (arba netgi jį neigė).

Romos Katalikų Bažnyčios mokymą apie Eucharistijos sakramentą apibendrino Tridento susirinkimas (1545 m.), kuriame pateikti katalikų atsakymai į reformacijos iškeltus klausimus:
„Kadangi mūsų Atpirkėjas Kristus pasakė, jog tai, ką Jis aukojo duonos pavidalu, tikrai yra Jo Kūnas, tai Bažnyčia visada buvo įsitikinusi, ir Susirinkimas iš naujo tai pareiškia, kad konsekruojant duoną ir vyną įvyksta visos duonos substancijos perkeitimas į mūsų Viešpaties Kristaus kūno substanciją ir visos vyno substancijos – į Jo kraujo substanciją. Tą perkeitimą Katalikų Bažnyčia teisingai ir tiksliai pavadino transsubstanciacija [esmėkaita].“ (Tridento susirinkimo nutarimo citata pgl. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1376)
Romos katalikų mokymas apie transubstanciaciją (esmėkaitą) remiasi Aristotelio metafizika. Aristotelis skyrė substanciją (liet. substancija - esmė; tai materija ir forma) bei akcidentus (liet. prietapai; tai kiekybė, kokybė, santykis, vieta, laikas ir kt.). Pasak katalikų, duonos ir vyno konsekracijos (pašventinimo) metu, duonos ir vyno substancija pakeičiama į Kūno ir Kraujo substanciją, tačiau akcidentai lieka duonos ir vyno. Todėl juslėms pokytis neregimas (atrodo kaip duona ir vynas), nors esmė pasikeitusi. 

Daugeliui reformatorių šis mokymas pasirodė perdėm filosofiškas ir nutolęs nuo Evangelijos paprastumo.

LIUTERONŲ MOKYMAS

Martinas Lutheris kritikavo tiek katalikų mokymą apie transubstanciją, tiek tuomet visuotinai katalikų gintą paprotį Komuniją pasauliečiams teikti tik duonos pavidalu (tai buvo aiškinama Bažnyčios pasidalijimu į mokančiąją ir besimokančiąją). Lutheris tvirtino, kad duona ir vynas tikrai yra Kristaus Kūnas ir Kraujas, ir kad Eucharistija turi būti teikiama visiems abejais pavidalais:
8. Kas gi yra Al­to­riaus sak­ra­men­tas?
At­sa­ky­mas: „Tai tik­ras Vieš­pa­ties Kris­taus Kū­nas ir Krau­jas duo­no­je bei vy­ne ir su jais, Kris­taus žo­džiu mums, krikš­čio­nims, įsa­ky­tas val­gy­ti ir ger­ti“. Ir kaip apie Krikš­tą pa­sa­ky­ta, kad tai ne pa­pras­tas van­duo, taip ir čia sa­ko­me: „Sak­ra­men­tas yra duo­na ir vy­nas, bet ne šiaip duo­na ir vy­nas, pa­pras­tai ant sta­lo pa­tie­kia­mi, bet duo­na ir vy­nas, į Die­vo žo­dį įdė­ti ir su juo su­riš­ti“. (Martinas Lutheris, Didysis Katekizmas, V,8)
„Jei ir vi­sa ga­ly­bė vel­nių su vi­sais fa­na­ti­kais už­griū­tų, rėk­da­mi: „Kaip ga­li duo­na ir vynas bū­ti Kris­taus Kū­nas ir Krau­jas?“ ir t. t., tai aš ži­nau, kad vi­si pro­tai ir moks­lin­čiai, kar­tu pa­ė­mus, nė­ra to­kie pro­tin­gi, kaip die­viš­ko­sios Di­de­ny­bės ma­ža­sis pirš­te­lis“. Čia pa­ra­šy­tas Kris­taus žo­dis: „Im­ki­te ir val­gy­ki­te. Tai yra ma­no kū­nas“, „Ger­ki­te iš jos vi­si, nes tai yra Nau­jo­ji San­do­ra ma­no krau­jy­je“ ir t. t. Mes lai­ko­mės šių žo­džių ir no­rė­tu­me pa­ma­ty­ti tuos, ku­rie tai­sys Kris­tų ir da­rys ki­taip, ne­gu jis lie­pė.“ (Martinas Lutheris, Didysis Katekizmas, V,12)
1580 m. liuteronų išpažinime būdas, kuriuo duona ir vynas virsta Kūnu ir Krauju, apibūdinamas taip: 
„Dėl šių daugybės priežasčių, prie šv. Pauliaus ir Kristaus formuluočių (duona Vakarienės metu yra Kristaus Kūnas arba Kristaus Kūno bendrystė), taip pat naudojame formules: "po" duona, su duona, duonoje“ (Concordia, VII,35)
Pasak liuteronų, Eucharistijoje tuo pačiu metu yra ir tikri duona bei vynas, ir tikri Kristaus Kūnas bei Kraujas. Lutherio teologijoje tai vadinama sakramentine vienybe (unio sacramentalis, Sacramentliche Einigkeit), kartais, ypač oponentai, šį mokymą vadina konsubstanciacija (nes duonos ir vyno substancija neperkeičiama, ji išlieka). Užuot aiškindami visas filosofines smulkmenas, kaip tai įmanoma, liuteronai pasitelkia formulę, kad Kristus yra visur - „"po" duona, su duona, duonoje“.

ORTODOKSŲ BAŽNYČIOS MOKYMAS

Ortodoksų Bažnyčia niekada neabejojo Šv. Rašto ir Šv. Tradicijos mokymu, kad duona ir vynas Eucharisitjos metu yra tikri Kristaus Kūnas ir Kraujas.

Apaštalas Jonas cituoja patį Viešpatį Jėzų ir pasakoja:
„Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.  Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. Visa tai jis paskelbė, mokydamas Kafarnaumo sinagogoje.  Tai išgirdę, daugelis jo mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: „Jus tai piktina? O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?! Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas.  Bet kai kurie iš jūsų netiki“. Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netiki, ir kas jį išduos. Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo“. Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo.“ (Jn 6,51-66)
Seniausiais krikščionybės laikais apaštalo Jono mokinys šv. Ignotas Atiochietis apie eretikus doketistus rašo: 
„Jie atsisako Eucharistijos ir maldos, nes nepripažįsta, kad Eucharistija yra mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus kūnas, kentėjęs už mūsų nuodėmes ir Tėvo maloningiausiai prikeltas iš numirusių. Šitaip tie, kurie atmeta Dievo dovaną, miršta beprieštaraudami.“ (Šv. Ignotas Antiochietis, Laiškas Smirniečiams, 7.1.)
Šv. Ireniejus Lionietis, apaštalo Jono mokinio Polikarpo mokinys: 
„Mes mes atnašaujame Jam tai, kas yra Jo, pastoviai skelbdami Kūno ir Dvasios bendrystę bei vienybę. Nes duona, kuri yra išgaunama iš žemės, kai įgija Viešpaties kvietimą, nebėra įprasta duona, bet Eucharistija, kurioje susitinka dvi tikrovės, žemiškoji ir dangiškoji. Taip ir mūsų kūnai, priimdami Eucharistiją, daugiau nebėra marūs, jie įgija prisikėlimo amžinybei viltį.“ (Šv. Ireniejus Lionietis, Prieš erezijas, IV,18)
Šių liudijimų pakanka įrodyti, kad nuo apaštalų laikų Tėvai išpažino tokį mokymą. Eucharistijos sakramento aptarimą sutinkame pas daugybę Tėvų. Tačiau Bažnyčios Tėvai niekada nenagrinėjo kokiu būdu duona yra Kūnas, o vynas - Kraujas, kokiu būdu jie perkeičiami. 

Tėvų raštuose nėra ir termino „esmėkaita“ („transubstancija“). Tik XV amžiuje, susidūrę su protestantų ir katalikų ginčais, ortodoksai ima svarstyti, kas tai yra esmėkaita (пресуществление, μετουσίωσις, taip pat μεταστοιχείωσις, μεταρρύθμισις), arba tiesiog atnašų perkeitimas (преложение, μεταβολή).

Istoriškai kai kurie teologai linko tiek į katalikišką, tiek į liuteronišką interpretaciją. Pavyzdžiui, katalikišką transubstanciacijos dogmą išpažino patriarchų sinodas Jeruzalėje (1672), tačiau visos šios pozicijos liko asmeninės teologinės nuomonės (theologoumena) lygmenyje ir nėra privalomos ortodoksams (nėra dogma). Šiuo metu Ortodoksų Bažnyčia akcentuoja, kad duona ir vynas tikrai yra Kūnas ir Kraujas, tačiau atsisako nagrinėti kokiu būdu, pripažindama, kad tai yra tikėjimo slėpinys (paslaptis): 
336. Kuo svarbi ši Liturgijos dalis [anafora]?
Ji ypatingai svarbi todėl, kad jos metu duona ir vynas patiria virsmą (прелагаются) arba patiria esmėkaitą (пресуществляются) į tikrą Kristaus Kūną ir tikrą Kristaus kraują. 
337. Kaip suprasti žodį „esmėkaita“ (пресуществление, μετουσίωσις)?
Apie žodį „esmėkaita“ „Rytų Visuotinės Bažnyčios patriarchų Tikėjimo išpažinime“ (1723) pasakyta, kad šiuo žodžiu nepaaiškinamas būdas, kuriuo duona ir vynas virsta Viešpaties Kūnu ir Krauju, nes to negali suprasti niekas, išskyrus patį Dievą. Šiuo žodžiu tik parodoma, kad tikrai, realiai ir esmiškai duona yra tikras Viešpaties Kūnas, o vynas - pats Viešpaties Kraujas. 
(Šv. Filareto Maskviečio „Didysis Visuotinės Rytų Ortodoksų Bažnyčios Katekizmas“)
Taigi, mokydami tikėjimo ortodoksai pabrėžia, kad duona ir vynas tikrai tampa Kristaus Kūnu ir Krauju, tačiau atsisako ginčytis dėl būdo, kuriuo šis virsmas įvyksta. Tai yra slėpinys, priimamas tikėjimu. 

2016 m. lapkričio 26 d., šeštadienis

Visuotinės Bažnyčios pojūtis


Gruodžio 4 d. Varšuvoje turėsime Dieviškąją Liturgiją su Lenkijos Autokefalinės Bažnyčios galva metropolitu Saba. Kadangi jis yra autokefalinės Bažnyčios vadovas, Liturgijoje minėsime visus patriarchus, metropolitus ir arkivyskupus vadovaujančius Bažnyčioms.


2016 m. lapkričio 22 d., antradienis

Šio amžiaus žiema


„Ganytojas man parodė daugybę medžių be lapų, kurie atrodė tarsi nudžiuvę.
- Ar matai šiuos medžius?
- Matau, - tariau. - Jie labai panašūs, visi - nudžiuvę.
- Šie medžiai - tai šiame pasaulyje gyvenančių žmonių provaizdis.
- Kodėl gi, pone? - paklausiau aš. - Kodėl jie tarsi nudžiuvę ir tokie panašūs?
- Nes šiame amžiuje neįmanoma teisiųjų nuo neteisiųjų - visi jie panašūs vienas į kitą. Taip yra todėl, kad šis amžius yra teisiųjų žiema. Jie, gyvendami su nusidėjėliais, išore nuo jų nesiskiria. Kaip žiemą visi medžiai numetę lapus būna vienas į kitą panašūs, ir nematyti, kurie iš jų tikrai išdžiuvo, o kurie dar gyvi, taip ir šiame amžiuje neįmanoma atpažinti teisiųjų ir nusidėjėlių, - visi jie vienas į kitą panašūs“ (Hermo „Ganytojas“, Trečiasis palyginimas)

2016 m. lapkričio 17 d., ketvirtadienis

Kodėl Kanaanas vadinamas „pieno ir medaus žeme“? (Iš 13,5)


Priešingai, nei galėtų pasirodyti šiaurėje gyvenančiam lietuviui, žodis „medus“ Penkiaknygės frazėje „pienas ir medus“ nėra vartojamas tiesiogine prasme. Medumi čia vadinamas datulių arba figų nektaras (uogienė), pienu - arba karvės, arba ožkos pienas. 

Žydų šventraštis Talmudas pateikia aiškinimą „ožkų pieno ir figų nektaro“ kraštas (Ketubot 111b). Kai kurie rabinai taip pat pateikia versiją, kad „pienu“ čia vadinamas baltas vynas, nes vynmedis ir figmedis - du dažniausi Mesijo karalystės simboliai (daugiau skaitykite čia). Bet kokiu atveju, net jei ir tiksliai nežinome idiomos „pieno ir medaus žemė“ prasmės, klajokliams izraelitams toks kraštas, kur gausu saldaus nektaro ir gyvulių ar vynmedžių, turėjo priminti svajonių šalį.

2016 m. lapkričio 16 d., trečiadienis

103 psalmė [slavų kalba]



Ps 103

Tu, mano siela, Viešpatį šlovink!
Viešpatie Dieve, koks esi didis, 
apsisiautęs grožiu ir kilnybe! 
Tave supa šviesybės apsiaustas. 

Kaip žydrą nuometą ištiesei dangų,
virš jo sutvenkei vandenis, būstinę ten įsikūrei.
Ant debesų atsisėdęs sau skrieji, vėtrų sparnai tave neša.
Tarsi vėjus angelus visur siuntinėji, 
kaip liežuviai ugnies jie tave lydi.

Ant tvirtų pamatų žemę įkūrei, 
niekas jos nepajudins per amžius.
Ją storais vandenynais apklojai, 
virš jos kalnynų vandens plytėjo. 

Tu pagrūmojai — ir sujudo jie bėgti, 
sugriaudei — jie šoko skubėdami trauktis.
 Jie vertės per kalnus, į duburius ritos, 
į vietas, kurias tu jiems paskyrei.
Ir nubrėžei ribas, jas uždraudei peržengt, 
kad neaplietų žemės iš naujo.

Tu įsakei iš šaltinių sruventi upeliams, 
ir tarp kalnų jie sau teka.
Geria iš jų miško žvėrys, 
troškulį malšo laukų asilaičiai.
Pakrantėse jų sparnuočiai gyvena, 
medžiuose ant šakų čiauška.
Iš savo būstinės kalnus tu laistai, 
dangaus vaisius pasotina žemę.

Želdai tu šėką galvijams, 
augalus — žmogaus padėjėjams.

Žemė žmogui duoną augina
ir vyną, kuris linksmina širdį.
Švyti veidai nuo tavo aliejaus, 
duona suteikia jėgų žmogaus širdžiai.

Geria vandenį Viešpaties medžiai, 
kedrai Libano, jo pasodinti.

Ten gūžtas sukas sparnuočiai, 
gandras eglės viršūnėj kalena.
Kalnai — stirniukėms bėgioti, 
uolos — švilpikams slapstytis. 

Rodyti laikui mėnulį sukūrei, 
saulutė žino, kur nusileisti.
Kai siunti tamsą, naktis ateina, 
miško žvėreliai sujunda.
Jauni liūtai ima riaumoti, grobio išalkę, 
prašo iš Dievo sau peno.

Bet saulei tekant, jie grįžta į urvą, 
guolin lenda miegoti.
Žmonės išeina į darbus ir ligi vakaro pluša.

Viešpatie, kokia daugybė tavų sutvėrimų! 
Visa išmintingai sukūrei, jų pilna žemė.
Štai plyti jūra bekraštė,
o kiek čia roplių ropinėja, 
kiek didelių ir mažyčių gyvūnų!
Čia laivai vandenis rėžo, 
tavo sukurtas slibinas žaidžia.

Iš tavęs laukia peno kas gyvas, 
o tu maitini, kam kada reikia.
Tu daliji, ir jie patenkinti ima, 
iš tavo rankos sočiai maitinas.

Tau pasislėpus, jie išsigąsta,
krinta, kai atimi kvapą, ir dulkėmis virsta.
Atsiunti tu savo dvasią, ir kyla gyvybė, 
ir atnaujini žemės veidą.

Šlovinkim Viešpatį amžiais, 
kad jisai džiaugtųsi savo kūryba.
Kai jis pažiūri, žemė suvirpa, 
kalnai, jo paliesti, padūmuoja.

Viešpačiui giesmes giedosiu, kolei gyvensiu, 
skambinsiu Dievui, kol žemėj būsiu.
Tebus malonus jam mano gyrius, 
ir aš Viešpačiu džiaugsiuos.

Lai nusidėjėliai žemės paviršiuj išnyksta!
Lai nedorėliai - tarsi nebuvę!
Tu, mano siela, Viešpatį šlovink!

2016 m. lapkričio 11 d., penktadienis

Kuo skiriasi siela ir dvasia?


Bažnyčios Tėvų raštuose yra dvi antropologijos teorijos, viena - dvinarė, kita - trinarė. Pagal pirmą žmogus yra kūnas ir siela, pagal antrą - kūnas, siela ir dvasia. Jos suderinamos laikant, kad dvasia yra sielos dalis. Taip scholastiškai galima pasakyti, kad siela yra kūno vienybę išlaikantis pradas, o dvasia - sielos vienybę. Šv. Teofanas Atsiskyrėlis sakė „dvasia yra sielos siela“. O pagal apibrėžimą dvasia būtų svarbiausia sielos dalis, kurios pagalba bendraujama su Dievu. Tai yra „dieviškiausia“ žmogaus dalis ir taip pat pati paprasčiausia, todėl sunkiausiai apibrėžiama.


33 psalmė [slav., audio]



33 (34) psalmė skamba Vakarinės (tik A dalis, kaip šiame audio įraše) ir Dieviškosios Liturgijos pabaigoje. Pamaldų tekstas:
Amen. Teesie palaimintas Viešpaties Vardas nuo šiandien iki amžinybės . [3 k.]
[A]
Aš visuomet Viešpatį gerbsiu, * mano burna šlovins Jį nuolat.
Tuo mano siela didžiuojas. * Tegu nuskriaustieji tai girdi ir džiaugias.
Su manimi visi šlovinkit Viešpatį, * aukštinkim Viešpaties vardą, kaip vienas.
Viešpaties ieškau, Jis atsiliepia * ir išvaduoja mane iš baisybių.
Žvelkit į Jį, ir jums nušvis veidas, * nebeteks rausti iš gėdos.
Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo, * iš visų bėdų išvadavo.
Viešpaties angelas pylimu apjuosia dievobaimin­gus žmones, * juos iš nelaimės vaduoja.
Pabandykit ir pamatysit, koksai Viešpats geras, * laimė tam žmogui, kuris Jo parama tiki.
Viešpatį gerbkite jūs, jo išrinktieji. * Tiems, kur jo bijo, nieko nestinga.
Išdidę galiūnai skurdeivomis tampa, badauja, * o tiems, kurie Viešpaties ieško, nieko netrūksta.

[B]
Ateikit, vaikeliai, manęs paklausykit: * pamokysiu Viešpaties baimės.
Kur toks žmogus, kuris gyventi netrokštų, * nenorėtų būti laimingas?
Saugok savo liežuvį nuo pikta, * lūpas nuo žodžių vylingų.
Venk nedorybės, gera daryki, * sieki taikos ir josios laikykis.
Į teisuolius Viešpats žvelgia maloniai, * ausys Jo girdi jų šauksmą.
Nuo piktavalių nusigręš Viešpaties veidas, * ir nieks nebeminės žemėj jų vardo.
Šaukias teisieji — juos Viešpats išgirsta, * iš visų nelaimių juos gelbi.
Artimas Viešpats sugrudusiai širdžiai, * išvargin­tas sielas pagydo.
Daugel bėdų ištinka teisuolį, * bet išvaduoja jį Viešpats.
Saugo Viešpats jo visus kaulus: * nė vienas jų nesulūžta.
Per nelabumą bedievis pražūva, * bus nubausti, kurie nekenčia teisingo.
Viešpats vaduoja saviškių gyvybę. * Sveikas išlieka, kuris prie Jo glaudžias.


2016 m. lapkričio 8 d., antradienis

Vakarų rito ortodoksų apeigos [video]

Taip pat žr.: Vakarų rito stačiatikybėVakarų rito stačiatikybė (nuotraukos)





Įvadas į Apaštalų darbus

„Apaštalo knyga“ - iš jos liturgijos metu
ortodoksų bažnyčiose skaitomi Apaštalų darbai ir Apaštalų laiškai.
(raštų išdėstymo tvarka: Apd, Visuot. laiškai, Pauliaus laiškai)
Keturias Evangelijas Šventajame Rašte tradiciškai seka Apaštalų darbų knyga. Ši knyga yra parašyta tarsi Luko Evangelijos tęsinys. Ji adresuota nežinomam Teofiliui (gr. Theophilus - „mylintis Dievą“ arba „Dievo mylimasis/draugas“, todėl yra manančių, jog tai - abstraktus kreipinys į kiekvieną krikščionį), kaip ir Evangelija pagal Luką:
Evangelija: „Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas.“ (Lk 1,1-4)
Darbai: „Pirmoje knygoje, Teofiliau, aš pasakojau apie viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų.“ (Apd 1,1-2)
Įdomu, kad šiuolaikinis Naujojo Testamento mokslas visiškai neabejoja šiuo Apaštalų darbų autoriaus teiginiu -  Luko ir „Darbų“ kalbos stilius, teologiniai motyvai, tekstų tarpusavio sąsajos rodo, kad šias dvi knygas parašė vienas ir tas pats autorius. Todėl mokslininkai dažnai jas nagrinėja kartu, kaip vieno kūrinio dvi dalis (angl. Luke-Acts).

Tai artima Bažnyčios tradiciniam požiūriui, esą abiejų kūrinių autorius - Lukas. Tiesa, mokslininkai neteigia, kad juodu parašęs Lukas, nes šio vardo nėra ankstyviausiuose rankraščiuose - veikalas nepasirašytas. Akademikai sakytų, kad autorius arba nežinomas anonimas, arba redaktoriaus, besinaudojantis arba anonimo, arba apaštalo Luko surašytais liudijimais. Tačiau, patogumo dėlei, jie priima tradicinį Bažnyčios įvardijimą ir autorių sąlyginai vadina „Luku“.

ŽANRAS

Richardo P. Thompsono nuomone, žanro požiūriu abu apaštalo Luko veikalus galima priskirti senovės istorijai. Panašiai kaip šv. Lukas Evangelijos pradžioje kalba apie savo „rūpestingą ištyrimą“, taip ir graikų istorikas Tukididas (471–455 m. pr. Kr.) „Peloponeso karo“ pradžioje sakosi atlikęs tyrimą. Abu rašo apie įvykius, kurie jau praėjo ir abu rašo taip, tarsi viską kuo puikiausiai žinotų ir atsimintų. Tukidido veikale išsaugotos kai kurių asmenybių kalbos, kurių jis negalėjo girdėti, kitos - kurių negalėjo taip tiksliai prisiminti. Tačiau užuot rašęs apie pagrindines mintis, kas buvo pasakyta, jis bando įtraukti skaitytoją į įvykių sūkurį, todėl kuria rišlų pasakojimą ir stengiasi sukurti kalbas, kaip jos galėjo atrodyti tose situacijose.

Taip ir „Darbuose“ skaitome dialogus, kalbas, kurių pats Lukas arba net negalėjo girdėti, arba pažodžiui nebūtų galėjęs atsiminti. Jei šiuolaikinis istorikas pasipiktintų, kad tai - ne istorija, kad tai -pusiau grožinis tekstas, dar gi ir ne visada (arba, net niekada) liudininko pasakojimas, tai antikos laikais toks istorijos rašymas buvo visiškai normalus. Jis taipogi ir nepaneigia veikalų vertės - vargu ar daug kas iš mūsų galėtų tiksliai, žodis žodin prisiminti, ką mums vaikystėje sakė močiutė, tačiau galėtume atsiminti pagrindinę to pasakymo mintį. Taip ir negali būti abejonės, kad Lukas, jei ir necituoja Apaštalų darbuose minimų žmonių pažodžiui, perduoda bendrą mintį apie jų skelbimą ir veiklą, kuri buvo gerai žinoma Bažnyčios bendruomenei.

PAGRINDINIAI MOTYVAI

Vienas išskirtinių Luko Evangelijos bruožų - joje gausu pasakojimų apie Kristaus atliekamus egzorcizmus ir išgydimus (abu dalykai - demonų išvarymas ir fizinis išgijimas - buvo glaudžiai susiję to meto medicinoje). Lukas taip pat smulkiai aprašo, nuo ko išgydavo žmonės: „moteris, dvylika metu sirgusi kraujoplūdžiu“ (Lk 8,43), „vyrai neštuvais atgabeno paralyžiuotą žmogų“ (Lk 5,18), „Simono uošvė labai karščiavo“ (Lk 4,38), „dešimt raupsuotų vyrų“ (Lk 17,11) ir t.t.. Bažnyčios Tėvai tokį dėmesį fizinėms negalioms aiškino tuo, kad Lukas esą buvęs gydytoju.

Berndo Kollmano nuomone, egzorcizmai ir gydymai buvo labai svarbi ankstyvosios krikščionybės dalis, stipriai prisidėjusi prie krikščionybės išpopuliarėjimo. Apaštalų darbuose pasakojama, kad apaštalai darė tokius pačius stebuklus, kokius darė Jėzus (netgi galėjo prikelti iš mirusiųjų - Apd 20,9-12). Craigo Evanso nuomone, vienas pagrindinių Apaštalų darbų knygos tikslų yra parodyti, kad Paulius turi tuos pačius autoritetą patvirtinančius ženklus, kokius turėjo Petras ir Jėzus. Luko Evangelija pasakoja apie Jėzaus darytus ženklus ir nuostabą keliančius darbus (semeia kai thaumasia), pirmoji apaštalų darbų pusė pasakoja, kaip šią galią (dynamis) gavo ir Petras, o antroji - kaip Paulius. 

Prieš žengdamas į dangų, Jėzus pažada apaštalams: „ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės“ (Apd 1, 8). Po to, kai Petras gauna Šventąją Dvasią ir Jos galybę Sekminių dieną, jis pradeda gydyti (Apr 3, 1-10), išvarinėti piktąsias dvasias (Apd 5, 16; Apd 8, 7) ir netgi prikelia iš mirusiųjų (Apd 9, 40). Paulius, nors ir nebuvo su apaštalais Sekminių dieną, po jį ištikusio apreiškimo pakeliui į Damaską pradeda rodyti tuos pačius ženklus (gydymas – Apd 28, 8, egzorcizmas – Apd 19, 12, berniuko prikėlimas – Apd 20, 9-12). Pats šv. Paulius laiškuose įrodinėdamas savo apaštalystę kalba apie „apaštalo žymės (semeia tou apostolou)“ - jo daromus stebuklus ir Dievo galybės darbus (2 Kor 12,12).

Antras svarbus knygos motyvas - tai pasakojimas apie Šventąją Istoriją, apie Dievo tautos likimą. Apaštalų darbų knyga pasakoja apie Bažnyčios plitimą po visą pasaulį, sujungia Bažnyčios istoriją su Izraelio istorija ir paaiškina, kaip žydų tautos išganymo misija virto visos žmonijos išganymo misija. Tam pastelkiama aktualizuojanti egzgezė, kai Senojo Testamento pranašystės skaitomos tarsi čia ir dabar išsipildančios, aprašančius dabar vykstančius įvykius ir karts nuo karto grįžtama prie visos Šventosios Istorijos panoramos, pavyzdžiui, Stepono kankinystės kalboje (Apd 7):
„Broliai ir tėvai, pasiklausykite! Šlovingasis Dievas apsireiškė mūsų tėvui Abraomui Mesopotamijoje, kai jis dar nebuvo persikėlęs į Charaną...[...]...Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties ir tapo galingas žodžiais ir darbais...[...]...Jozuė užėmė pagonių žemes...[...]...prašė nurodymo statyti šventyklą Jokūbo namams; ją ir pastatė Saliamonas...[...]...jie žudydavo pranašaujančius Teisiojo atėjimą...[...]...štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje...“
Jėzaus nužudymas regimas kaip Šventosios Istorijos dalis, Bažnyčia - kaip išaugusi Dievo Tauta, ji tapatinama su šventuoju Izraeliu, visa, kas vyksta - kaip Izraelio istorijos tęsinys. Paaiškinamas ir pagonių prisijungimas, pateikiant aprašymą susirinkimo, kuriame apaštalai sprendė, ar jiems reikia laikytis Mozės Įstatymo (Apd 15). Visgi, nors Antiochijoje jau Jėzaus mokiniai vadinami krikščionimis (Apd 11,26), bet dar nėra radikalios judaizmo ir krikščionybės skirties - krikščionys lanko Jeruzalės Šventyklą (Apd 2,46), Evangelija skelbiama pirmiausia sinagogose.

KNYGOS PLANAS

I. Nuo prisikėlimo iki Sekminių (Apd 1)

II. Petro misija (Apd 2,1–12,25)

2-8 - Bažnyčia Jeruzalėje
8 - krikščionių išsiskalidymas po pasaulį po Stepono kankinystės ir pagonių krikštai
9-12 - Pauliaus atsivertimas, Kornelijaus atsivertimas, Antiochijos Bažnyčios atsiradimas, mokiniai pradedami vadinti krikščionimis

III. Pauliaus misija (13-28)

13-14 Antiochijos misija
15 Petro ir Pauliaus konfliktas dėl atsivertusių iš pagonių, kuris išsprendžiamas Jeruzalės susirinkime
15-28 Tolesnės Pauliaus misijos, jo teismai, iki Paulius pasiekia Romą

Apaštalų darbų knyga baigiasi pasakojimu, kaip Paulius sėkmingai įsikuria Romoje. Apie tolesnį jo likimą nepasakojimą. Iš Euzebijaus Cezariečio (IV a.) ir kitų Bažnyčios istorikų žinome, kad ir Paulius, ir Petras Romoje buvo nukankinti. 

2016 m. spalio 17 d., pirmadienis

Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų ST kanonas?

Ortodoksų Senojo Testamento leidimuose yra 50 knygų, katalikų - 46. Kodėl skiriasi šis skaičius?

Ortodoksų Bažnyčia naudojasi Septuagintos kanonu, kurį pripažino žydai Jėzaus Kristaus laikais (Septuaginta cituojama Naujajame Testamente). Tame kanone yra 3 knygomis daugiau - yra Antroji ir Trečioji Ezdro knygos, Trečioji Makabiejų knyga. Be jų, kaip atskira knyga yra Jeremijo laiškas (katalikų Biblijoje tai Barucho knygos skyrius).

Įdomu, kad ortodoksai dar turi vieną nekanoninę knyga, kuri Graikijoje įtraukiama į ST kaip verta skaitymo - 4 Makabiejų.

Vakarų rito stačiatikybė (nuotraukos)

Taip pat skaitykite: Vakarų rito stačiatikybė


Šv. Tichonas (dešinėje) su Vakarų rito neortodoksais vyskupais
ORTODOKSŲ PAMALDOS 


Nuotraukos iš ortodoksų dievogarbos.

Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Užsienyje (ROCOR)
Sarumo rito pamaldos
Šv. Jonas Sanfransiskietis švenčia (modifikuotas?) Tridento šv. Mišias
Šv. Jonas Sanfransiskietis (dešinėje)
su ortodoksų Vakarų rito vyskupu (kairėje)

Vakarų rito pamaldos Antiochijos patriarchate

Vakarų rito pamaldos Antiochijos patriarchate
Vakarų rito (Sarumo) atstovai atskilusioje
senojo kalendoriaus ROCOR organizacijoje
ROCOR senojo kalendoriaus sinodo
Vakarų rito bažnyčios vidus

 ISTORINIS VAKARU IR RYTŲ PANAŠUMAS

Kaip rašiau straipsnyje, iki schizmos Vakarų bažnyčių architektūra buvo gerokai artimesnė rytietiškai, nei šiandien.

Slavų krikštytojai šv. Kirilas ir Metodijus su Vakarų rito apranga
Dieviškosios Išminties katedra, Hagia Sophia (Konstantinopolis)
Šv. Petro bazilika (Roma, IV-XVI a.)
Šv. Petro bazilika (Roma, IV-XVI a.)
Išlikusi senovinė Vakarų rito (katalikų/liuteronų) bažnyčia Skandinavijoje 
Grado katalikų bazilika Italijoje iki XVII a.

Santa Maria in Valle Porclaneta - Rosciolo senovinė Vakarų Bažnyčia
Šv. Morkaus katedra Venecijoje (XI a.)
Senovinė katalikų bažnyčia Lenkijoje
Powroźnik katalikų bažnyčia Lenkijoje



Vakarų rito stačiatikybė

Taip pat žr.: Vakarų rito stačiatikybė (nuotraukos)

Nors Ortodoksų Bažnyčia dažnai vadinama „Rytų Bažnyčia“, daugybė jos tikinčiųjų gyvena Vakarų pasaulyje. Ortodoksų šventasis Jonas Sanfransiskietis sakė: „Niekada, niekada, niekada neleisk niekam tau sakyti, jog tam, kad būtum ortodoksas, privalai būti rytietis. Vakarų Bažnyčia buvo ortodoksiška tūkstantį metų ir jos garbingoji liturgija yra gerokai senesnė už visas jos erezijas.“ Šis vyskupas pats tarnaudamas pagal lotyniškojo rito tvarką liudijo, kad ortodoksai gali ir nenaudoti bizantiškų apeigų. Nors daugelis ortodoksų meldžiasi laikydamiesi rytietiškos liturginės tradicijos, tebeegzistuoja ir bendruomenės, besimeldžiančios pagal Vakarų apeigas.

[SKAITYTI TOLIAU]



2016 m. rugsėjo 28 d., trečiadienis

Homoseksualių žmonių pastoracija stačiatikybėje

Homoseksualių vyrų ir moterų klausimas Vakaruose šiuo metu yra vienas aktualiausių dvasininkams. Keičiantis visuomenės požiūriui ir įstatymų bazei (JAV vienalytės santuokos jau legalios visose valstijose), Bažnyčiai tenka taikytis prie visiškai naujos kultūros ir naujų socialinių aplinkybių. Tačiau, be homoseksualių asmenų, yra ir biseksualai bei transseksualai (translyčiai), kurie, nors ir rečiau matomi visuomenei, taip pat egzistuoja ir taip pat gali tapti Bažnyčios nariais.

[SKAITYTI TOLIAU]

2016 m. rugsėjo 26 d., pirmadienis

Ar sąvokos „ortodoksija“ ir „erezija“ tebeturi prasmę?


Katalikų Bažnyčia turi baisią instituciją, kuri praeityje vadinosi Congregatio Romanae et universalis Inquisitionis, arba tiesiog – Šventoji inkvizicija. Šiandien ji vadinasi „Tikėjimo mokymo kongregacija“ (lot. Congregatio pro Doctrina Fidei), bet tebeužsiima ta pačia veikla – eretikų gaudymu.

[SKAITYTI TOLIAU]

2016 m. rugsėjo 20 d., antradienis

R. Dulskio laiškas ir mano atsakymas

Reaguodamas į savo knygos recenziją kun. prof. R. Dulskis parašė šį laišką, ir gavo mano atsakymą "Šiaurės Atėnuose":

Romualdas Dulskis

Dievo kvailiai ir žmogaus sudievinimas

Matyt kaltas šiandienio gyvenimo tempas, kad kartais imamasi rašyti knygų recenzijas, tinkamai neįsigilinus į analizuojamus tekstus. Taip atsitiko su Gintaro Sungailos parašyta šiais metais pasirodžiusios mano knygos „Ekumeninė krikščionybė. Dieviškasis žmogaus pašaukimas Rytų krikščionybėje“ apžvalga „Stačiatikybės terminija lietuvių kalboje“ (Šiaurės Atėnai, 2016 07 08).

G. Sungaila taip paviršutiniškai peržvelgė knygos įvadą, kad tvirtina esą „knygos pradžioje kaip įvadas įdėta popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika Orientale Lumen“. Iš tikrųjų Apaštališkasis laiškas Orientale Lumen yra tik pacituotas įvade. Bent kiek atidžiau skaitant įvadą, nesunku rasti mano išreikštą poziciją Rytų krikščionybės atžvilgiu – objektyvų, nešališką ir geranorišką požiūrį. Todėl visiškai absurdiškas G. Sungailos tvirtinimas, kad knygoje laikomasi „griežtai katalikocentrinių pozicijų“. Nesuprastas liko ir Jono Pauliaus II pateiktas Rytų ir Vakarų Bažnyčių palyginimas su dviem plaučiais. Esą „Ortodoksai knygoje traktuojami ne kaip savarankiška religinė bendruomenė, o kaip vienas iš dviejų Katalikų Bažnyčios plaučių“. Iš tikrųjų niekur nesakoma, kad tie du plaučiai yra Katalikų Bažnyčios, bet Bažnyčios. Tai esminis skirtumas. Šiuo palyginimu Jonas Paulius II, kaip tik norėjo pabrėžti Rytų ir Vakarų Bažnyčių lygiavertiškumą, kad jos abi sudaro vieną Kristaus Bažnyčią.  
G. Sungailai nesuprantama, kodėl monografijoje vis grįžtama „prie popiežių raštų ir katalikų susirinkimų“. Monografija yra skirta visų pirma lietuviškai auditorijai, kuri didžiąja dalimi yra išaugusi katalikiškos tradicijos terpėje, todėl atrodė būtina atskleisti geranorišką popiežių bei Katalikų Bažnyčios susirinkimų požiūrį į Rytų krikščionybę, nes dalis katalikų ligi šiol nesuvokia ekumeninio dialogo svarbos ir gelmės.

Tendencingai sutirštintas G. Sungailos tvirtinimas, kad „autorius netgi kategoriškai atsisako vadinti ortodoksus ortodoksais“. Tai netiesa, nes knygoje aiškiai sakoma, kad nėra jokios kategoriškos nuostatos, o tik „teikiama pirmenybė lietuviškai stačiatikybės sąvokai prieš ortodoksybę. Tai daroma dėl trijų priežasčių. Pirma, dėl pirmosios sąvokos lietuviškumo. Antra, dėl jos teologinės prasmės, nes ji primena liturginį stovėjimą šventojo Dievo akivaizdoje bei įstabų Teofano Atsiskyrėlio maldos kaip nepaliaujamo maldingo stovėjimo priešais Dievą apibrėžimą. Trečia priežastis – ortodoksijos sąvokos dviguba konotacija, kuri gali reikšti Rytų krikščionybę ir drauge tikėjimo tikrumą, teisingumą. Šios dviprasmybės nelieka, kai vartojame pirmąją sąvoką“ (p. 16–17). Stačiatikybės sąvoka lietuvių kalboje neturi jokio neigiamo ar užgaulaus atspalvio, todėl ji negali prieštarauti „objektyviosios religijotyros reikalavimams“, kaip norėtų įteigti G. Sungaila. Priešingai stačiatikybė yra plačiai paplitusi sąvoka ir, būdama lietuviška, turi pranašumą prieš tarptautinį ortodoksybės terminą. Be to, status, stačiai dar turi reikšmę tiesus, tiesiai, pvz., Čia labai status (=tiesus) kelias, niekur išsukti nereikia (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas). Tad stačiatikybės sąvoka ne tik implikuoja mistinio stovėjimo/buvojimo Dievo akivaizdoje idėją, bet ir nurodo, kad Rytų krikščionybės mokymas yra tiesus kelias į gyvenimo pilnatvę.

                      Tiek mokslinėje teologinėje, tiek populiariojoje literatūroje yra visuotinai priimta kalbėti apie Rytų ir Vakarų krikščionybę, Rytų ir Vakarų Bažnyčias ar Rytų ir Vakarų krikščionis. Be abejo, Rytai ir Vakarai nėra vienalyčiai, juo labiau, kad kartais Vakarų krikščionimis suvokiami katalikai ir protestantai drauge. Nors Rytuose esanti įvairovė lygiai taip pat neginčijama, vis dėlto esama tam tikrų Rytams bei Vakarams būdingų ypatumų, dėlei kurių idant susikalbėtume vartojame šias sąlygines sąvokas. Vargu ar esama pagrindo jas vadinti „ambivalentiškais konstruktais“.

Nenorėčiau leistis į plačias diskusijas ir ginčus apie sąvokas. Tik galiu pažymėti, kad garsusis menininkas Andriejus Rubliovas knygoje pateikiamas Europos kalboms būdinga transkripcija Rublev, skliaustuose įdedant VLKK rekomenduojamą Rubliovą. Pirmųjų amžių atsiskyrėlį ir vienuolių tėvą lietuviškai įprasta vadinti Antanu Didžiuoju, tačiau keistai atrodytų jei Antanu vadintume mūsų dienų teologą Antonijų Bloomą. Tad pasirinkimas kaip vadinti Antonijų Kijevietį (galbūt Antanu Kijeviečiu) remiasi subjektyvia interpretacija, ką norime pabrėžti: jo vardo ryšį su Antanu Didžiuoju, ar autentišką jo vardo skambesį.

Nevisiškai tiesa, kad pašaukimo tema „yra svetima Ortodoksų Bažnyčios teologijai“. Pvz., vienas įžymiausių šiandienos ortodoksiškosios krikščionybės teologų Kallistos Ware savo veikaluose skiria nemažai dėmesio krikščioniškojo pašaukimo problematikai.

Man labai patiko G. Sungailos įžvalga, kad „lietuvius trikdo tiesmuka Šventojo Rašto kalba“. Iš tikrųjų Biblijos kalba, būdama Artimųjų Rytų kalba, yra ganėtinai svetima šiauriečiams, tarp jų ir baltams. Žinoma, viena vertus, per ilgą krikščionybės istoriją iš dalies prie jos pripratome, kita vertus, jos tiesmukumas mums nėra malonus. Nemanau, kad to priežastis yra lietuvių puritoniškumas, veikiau baltų kultūros subtilumas. Mums būdinga savaimingai priešintis tiesmukumui, neįžvelgiančiam gyvenimo slėpinių ir natūralaus žmogiškosios būties sakralumo. Lietuviams nesinori kalbėti apie įsčių vaisių ir Abraomo sėklą, nes tos sąvokos mums regisi pernelyg grubios ir tarsi užgožia subtilią slėpiningos dieviškosios tikrovės pajautą. Gal dėl tos pačios priežasties lietuviai apdainuoja ne brolį, o brolelį, o knygoje atsirado ne Kristaus kvailys, o Kristaus kvailelis.


Ačiū Gintarui Sungailai už dėmesį mano knygai, už daug gerų žodžių ir pozityvių įvertinimų, išsakytų recenzijoje. Jei jis kada važiuotų pro Kauną, kviesčiau jį puodeliui rytietiškos arbatos vienoje Rotušės aikštės kavinių. 

******************

Gintaras Sungaila

ATSAKYMAS ROMUALDUI DULSKIUI

Ačiū jums, gerb. prof. kun. Romualdai Dulski, kad atsakėte į mano recenziją. Džiugu, kai recenzija pasiekia patį autorių, kai iš monologo gimsta dialogas, kuris būtinas profesiniam ir asmeniniam religijos tyrinėtojų tobulėjimui.



2016 m. rugsėjo 16 d., penktadienis

Mistinė Bažnyčia Hermo „Ganytojuje“


Šv. Andriejaus Rubliovo ikonoje, kurioje vaizduojami trys angelai, aplankę Abraomą (Švč. Trejybės simbolis), sutinkama įdomi detalė - vidur angelų vietoje vaišių padėta taurė. Taip Senojo Testamento scenoje pavaizduojamas amžinasis Dievo planas, oikonomia - dar prieš sukurdamas pasaulį Dievas žinojo, kad žmogus nusidės ir kad Jam, Antrajam Dievo Asmeniui, teks įsikūnyti bei išgerti karčią kančios taurę, idant žmogus būtų išganytas. Rubliovo „Trejybėje“ kontempliuojami amžinieji santykiai Trejybėje - Sūnus (centre) ir Dvasia (Dešinėje) žvelgia į savo Amžinąjį Bepradį Pradą - Tėvą (Kairėje), kuris laimina Antrajam asmeniui prieš pasaulio sukūrimą kančios Taurę, o ją priimdamas Sūnus nurodo pirštu į Kitą Guodėją, Tiesos Dvasią, Kylančią iš Tėvo, kuri ateis į pasaulį po Jo. Visa tai vyksta Trejybei buvojant bendrystėje ratu (perichoresis).

Ši amžinybėje sukurto plano idėja jau sutinkama Naujajame Testamente:
Juk jūs žinote, kad esate atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės. O jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sukūrimą ir apreikštas laikų pabaigoje jums (1 Pt 1,18-20)
Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje.“ (Ef 1,3-4)
Ši idėja dar radikaliau išreiškiama Hermo „Ganytojuje“ (Apaštališkųjų Tėvų veikalas, II a.), kuriame teigiama, kad pirm pasaulio sukūrimo Dievas sukūrė Savo Bažnyčią:
„Štai Galybių Dievas, Kuris Savo neregima Galia ir didžiu Savo Protu sukūrė pasaulį, ir šlovingąja Savo Šviesa papuošė kūriniją, ir Savo Galingiausiuoju Žodžiu sutvirtino dangus, ir žemę ištiesė viršum vandenų, ir Savo galingiausiąja Galybe sukūrė Savo šventąją Bažnyčia, kurią ir palaimino. Štai Jis perkeitė dangų ir kalnus, kalvas ir jūras, ir visa bus sulyginta Jo išrinktiesiems, kad išsipildytų pažadas, kurį Jis davė, su didžia šlove ir iškilme, jei tik tie, kurie per tikėjimą gavo Dievo įsakymus, laikysis jų.“ 
„- Kaip tu galvoji, kas ta senolė, iš kurios gavai šią knygą?
- Sibilė, - atsakiau.
- Klysti, - tarė jis. - Ji ne Sibilė.
- O kas gi ji, Viešpatie?
- Ji yra Dievo Bažnyčia
Paklausiau, kodėl gi ji tokia sena.
- Todėl, kad buvo sukurta prieš visa, kas egzistuoja, ir Jai buvo sukurtas pasaulis, - paaiškino jis.“
Kurdamas pasaulį, Dievas kurį jį tam, kad žmogus su Juo buvotu bendrystėje, kaip amžinai buvojo Švč. Trejybės asmenys. Jis numatė nuopuolį, numatė ir išganymą, todėl leidosi blogiui rastis, kad rastųsi dar didesnis gėris. Hermo slėpinys yra toks: dar prieš sukurdamas pasaulį Dievas sukūrė Bažnyčią, tam, kad per Ją žmogus būtų išganytas ir atrastų Joje bendrystę su Dievu. Tai - dangiškoji, šventoji, amžinybei sukurta Bažnyčia, kurioje gyvena Šventoji Dvasia.