Kodėl „Dievo karalystė“? Gal „Dievo respublika“?


Bičiulis uždavė įdomų klausimą - kodėl ortodoksų vyskupas liturgijos metu elgiasi tarsi karalius, kunigams sutikus bučiuojamos rankos ir panašiai. Aš jam pasakiau, kad kunigas, o ypač vyskupas, ir ypač liturgijos metu, yra Kristaus atvaizdas (ikona), ir atvaizduodamas Kristų jis liturgijoje ir prisiima karališkąjį vaidmenį. Pavyzdžiui, jis turi milžinišką mantiją, kurios galus nešioja subdiakonai (jie liturgiškai vaizduoja angelus), nes:
„regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste, – Šventykla buvo kupina jo apdaro.“ (Iz 6,1)
Tada bičiulis pakeitė klausimą - ar nėra taip, kad visos tos metaforos per rimtai priimamos? Tais laikais buvo karalystės, tai ir Kristus kalbėjo apie karalystę. O jei ateitų šiandien, tai gal kalbėtų apie respubliką?

Žinoma, žodžiai „Dievo karalystė“ (arba „Dangaus karalystė“) yra metafora ir neišreiškia adekvačiai, to, kas yra ir kas artėja. Tačiau perkeisti ją į respubliką neįmanoma, nes šiuodvi formos yra visiškai skirtingos.

Demokratinė respublika yra santvarka, kurioje suverenitetas priklauso visiems piliečiams. Piliečiai deleguoja savo galias tam tikroms institucijoms, o jos įgyvendina valdymą. Visai kitaip yra monarchijoje.

Karalystėje suverenas yra vienas ir vienintelis - karalius. Piliečiai jam nedeleguoja savo galių - visų institucijų galios kyla iš jo. Jis deleguoja savo galios tam, kad veiktų valstybė.

Dievas pasaulio atžvilgiu visada ir buvo, ir bus toks vienintelis suverenas - Karalius. Jis yra Visagalis, sukūręs ir palaikantis viską, kas egzistuoja. Bet kas, kas tik turi kokią nors galią pasaulyje turi jos tik tiek, kiek gavo iš Dievo.

Nors respublika kaip bet kuri kita politinė santvarka ir yra priimtina krikščionims, tačiau Danguje visada bus Karalystė, nes tokia yra Dievo valdžios esmė. Ir Bažnyčia, kuri yra dangiškosios Tikrovės atvaizdas, nebus respublika. 

Komentarai

  1. kai sergi, ieškai vaistų. Bet fariziejams vaistų nėra, nes jūs galvojate, kad esate vaistai. Jūs didžiausi ligoniai pasaulyje.
    Mt 23,1-39

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kodėl neskaitote to, ką cituojate? „visa, ką jie [fariziejai] liepia, darykite ir laikykitės“ (Mt 23,3)

      Panaikinti
  2. saugokitės fariziejų raugo :)

    labai atsiprašau, kad kabinėjuosi
    Man reik pas psichiatra, mano psichika nestabili.
    viso gero.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Gintarai, norėčiau Jūsų paklausti apie laisvą valią. Su tuo, jog karalius yra vaizduojamas ikoniškai ir reiškia autoritetu remiamą, o ne daugumo susitarimu įgaliotą valdžią, aš sutinku. Tačiau norėčiau aspektą perkelti į kitą pusę - tai yra daugumos santykį su valžia bei galimybes laisvai rinktis. Laisva valia, neabejotinai, yra viena iš pagrindinių tikėjimo dogmų. Monarchinėje santvarkoje galimybė laisvai rinktis yra stipriai suvaržyta arba net sumažinta iki minimumo. Todėl norėčiau paklausti: ar ne tikresnis yra tikėjimas, kylantis iš laisvo apsisprendimo, o ne iš aplinkos sąlygų diktuojamo pasirinkimų nebuvimo?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jūs esate teisus, kad tikėjimas, kylantis iš laisvo apsisprendimo, yra tikresnis. Tai pasakyta Šventajame Rašte aukščiausiuoju įsakymu: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“. O meilė yra laisvo apsisprendimo dalykas.

      Bet kodėl jūs manote, kad monarchinėje santvarkoje galimybė laisvai rinktis yra stipriai suvaržyta arba net sumažinta iki minimumo?

      Panaikinti
    2. Reikėtų pradėti nuo to, jog yra ne viena monarchijos forma. Svarbiausia persona šioje santvarkoje - karalius - priklausomai nuo formos yra daugiau arba mažiau autonomiškas. Kuo daugiau valdžia turi autonomijos, tuo mažiau valdomieji turi pasirinkimo galimybių. Žinoma aš čia šneku apie fizinį pasaulį neturėdamas omeny jokių simbolinių prasmių. Tačiau mentalinis laisvumas yra labai priklausomas nuo fizinio. Prisiminkit Juozo-Tumo Vaižganto Dėdes ir dėdienes. Kaip tame kūrinyje veikiančių personažų laisvos valios apraiškos yra apribotos dėl subjektyvių fizinių aplinkybių (baudžiava, Rusijos imperija ir t.t.). Aš tikrai neteigiu, jog Dievo respublika yra geresnė sąvoka už Dievo karalystę. Labai pritariu Jūsų mintims apie Dievo, kaip neginčyjamo autoriteto, karaliavimą, tačiau manau, jog nereikia numest į šalį simbolizmo ir bandyt racionaliais argumentais įrodyti tiesos. Kadangi gyvenimas yra tęstinis ir neturi pabaigos, tai ir mūsų žmogiškasis "progresas" yra be pabaigos ir pastoviai kažkuria linkme besivystantis procesas, o tai neleidžia ir niekada neleis adekvačiai vertinti esančios valdymo formos. Todėl geriau, jeigu po kažkiek laiko atsirastų dar kitokia valdymo forma, kad nereikėtų teologams racionaliais argumentais bandyt išaiškint tiesos. Turėtų užtekti simbolinės prasmės.

      Panaikinti
    3. Atvirai pasakius, tiesiog daugelis žmonių šiandien įsivaizduoja viduramžius pagal XVI a. protestantų propagandinius pasakojimus, kuriuos vėliau perėmė Apšvietos ateistai. Paprastai monarchija įsivaizduojama arba kaip Liudviko XIV absoliutizmas, arba kaip Ivano IV opričnina, beteisė baudžiava. Ir Vaižganto kūryboje matome išsigimusią Rusijos imperijos monarchiją paskutiniojoje jos stadijoje, paskutinėmis gyvavimo dienomis.

      Tiek Bizantijos, tiek Vakarų Europos katalikų monarchijos visai nebuvo tironijos. Monarcho valdžią ribodavo įstatymai ir Bažnyčia. Neegzistavo teisės ir moralės skirties, todėl savaime suprantama, kad tai, kas gera, turėjo būti legalu, o tai, kas bloga - nelegalu. Gėrį ir blogį skirti padėdavo tiek Bažnyčia, tiek sąžinė, tiek istorija. Viduramžiais buvo paplitusi prielaida, kad senovės žmonės buvo mažiau sugadinti nei vėlesni, todėl patys seniausieji įstatymai laikyti pačiais gryniausiais, pačiais garbingiausiais. Užtenka atsiversti šv. Justinijono Didžiojo Corpus Iuris Civilis, kad suprastume, jog būdamas Autokratoriumi (Patvaldžiu, Samoderžec), imperatorius neleisdavo kokių papuola įstatymų, o jo patvaldystės pagrindas buvo ankstesnioji teisinė tradicija. Tą patį matome bet kuriame Vakarų Europos (britų ar vokiečių) sename kodekse. Karaliaus valdžia nėra „šovė į galvą - įgyvendinau“, ji remiasi sąžiningumu, dorumu, nuoseklumu (neprieštaravimu sau), religingumu ir kt.

      Net ir Rusijos imperijoje stebime tam tikrą šių principų egzistavimą, nors ir Rusija visada lenkė piktnaudžiavimu valdžia senąsias monarchijas.

      Todėl nematau kaip monarchija pati iš savęs implikuotų asmens laisvių apribojimą. Monarchijoje asmeninė laisvė apribojama tiek, kiek tai būtina bendrojo gėrio įgyvendinimui, o bendrasis gėris suvokiamas ne tik protu, bet tikėjimo šviesoje.

      Panaikinti
    4. Apie Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios sąveiką ir Bažnyčios bei įstatymo kontrolę monarcho atžvilgiu lietuviškai galima paskaityti Arono Gurevičiaus knygoje "Viduramžių kultūros kategorijos"

      Panaikinti
    5. Bandau žvelgti teoriškai, atsisakant istoriografinio žvilgsnio bei jųjų sugretinimų. Todėl pritariu Tomo Akviniečio mintims, jog karalius - tai Dievo vietininkas žemėje. Demokratinėje santvarkoje valdžia rinkimų būdu gauna įgaliojimus iš renkančiųjų ir tokiu būdu jiems atstovauja, tačiau tai yra "iš apačios" kilusi valdžia, priešingai monarchijai. Tikrai nesvarbus yra šių santvarkų, kaip sistemų, palyginimas ar geresnės išrinkimas (jeigu tai būtų įmanoma). Tikrai neturiu įsivaizdavimo, jog monarchija - tai Liudviko XIV absoliutizmas, o viduramžiais visi žmonės buvo tamsūs. Tačiau norėčiau teoriškai pažvelgti į tai, kokios galimybės laisviems pasirinkimams egzistuoja abiejuose santvarkose. Arba dar tiksliau, kokio lygio saugumo jausmą jaučia tam tikru metu žmogus bei kiek yra kontroliuojama arba nekontroliuojama jo buvimo aplinka. Nežiūrint į monarchijos formų išsigimimus didesnė ar mažesnė baimė už save aukštesniems egzistuoja turbūt visur? Demokratijoje aukštesnis yra autoritetas, o tai jau savaime tampa priežastimi nebijoti ir ta priežastis tampa saugumo jausmu. Šioje vietoje vėl galima kelti klausimą, kuris tikėjimas tikresnis: ar iš baimės kylančio nuolankumo ar laisvu apsisprendimu pripažįstant Dievą bei mokymą. Bet kalbu tik teoriškai, neatsižvelgiant į jokią Žemės praktiką.

      Panaikinti
    6. Aišku, tuomet manau, kad sutarimas tarp mudviejų minčių yra daugiau semantinis. Mano supratimu laisvė tai yra galimybė rinktis gėrį. Ideali monarchija, mano nuomone, yra teisingiausia santvarka, todėl, kad ji įgalina viską sutvarkyti pagal gėrio principus, o demokratija yra racionali tik tiek, kiek žmonija negali susitarti dėl bendrojo gėrio sampratos.

      O kuriuo aspektu, jūsų supratimu, monarchija riboja laisvę? Kokios yra laisvo pasirinkimo galimybės sąlygos?

      Panaikinti
    7. Mano supratimu laisvė tai yra galimybė rinktis (pageidautina gėrį). Tokiai sąlygai įgyvendinti reikalingas platus pasirinkimo spektras, tarkim: gėris - blogis, su viskuo, kas telpa šiuose sąvokose. Turbūt akivaizdu, jog blogio egzistencija iš esmės yra mažiau bloga nei žmogaus laisva valia pasirinktas blogis. Blogio nepasirinkimas netgi savaime nukenksmina jį (kalbant iš konkretaus žmogaus perspektyvos). Taigi, mano manymu blogis yra tokia pati būtina sąlyga laisvam pasirinkimui, kaip ir gėris.

      Grįžtant prie monarchijos ir laisvės ribojimo. Jūs žiūrite į kryptį iš viršaus į apačią ir teigiate, jog monarchija yra teisingiausia santvarka, nes sugeba viską sutvarkyti pagal gėrio principus. Aš tikrai pritariu tokiai minčiai, tačiau klausimą keliu apie konkretaus asmens laisvą valią, tai yra, galimybę rinktis tarp gėrio ir blogio. Šnekėkim teoriškai. Monarchija, žemesnio pavaldumo aukšesniam principu, sugeba užtikrinti gėrio įtvirtinimą, o karalius, kaip Dievo vietininkas žemėje, yra šio gėrio užtikrinimo savaiminis garantas. Tačiau kuo žemesnėje grandyje yra žmogus, tuo mažiau jam lieka pasirinkimo ir sprendimo. Teoriškai aukštesnė grandis, ne veltui būdama autoritetingesnė, savaime įsipareigoja užtikrinti gėrio įgyvendinimą žemesniąjai, o žemesnioji tai tik priima. Mano supratimu gėrio principai turi būti įgyvendinti, o ir pats gėris renkamasis kiekvieno asmeniniu sprendimu, nepriimant to kaip įpareigojimo iš aukšesniųjų.

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs įrašai