Kodėl „Dievo karalystė“? Gal „Dievo respublika“?


Bičiulis uždavė įdomų klausimą - kodėl ortodoksų vyskupas liturgijos metu elgiasi tarsi karalius, kunigams sutikus bučiuojamos rankos ir panašiai. Aš jam pasakiau, kad kunigas, o ypač vyskupas, ir ypač liturgijos metu, yra Kristaus atvaizdas (ikona), ir atvaizduodamas Kristų jis liturgijoje ir prisiima karališkąjį vaidmenį. Pavyzdžiui, jis turi milžinišką mantiją, kurios galus nešioja subdiakonai (jie liturgiškai vaizduoja angelus), nes:
„regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste, – Šventykla buvo kupina jo apdaro.“ (Iz 6,1)
Tada bičiulis pakeitė klausimą - ar nėra taip, kad visos tos metaforos per rimtai priimamos? Tais laikais buvo karalystės, tai ir Kristus kalbėjo apie karalystę. O jei ateitų šiandien, tai gal kalbėtų apie respubliką?

Žinoma, žodžiai „Dievo karalystė“ (arba „Dangaus karalystė“) yra metafora ir neišreiškia adekvačiai, to, kas yra ir kas artėja. Tačiau perkeisti ją į respubliką neįmanoma, nes šiuodvi formos yra visiškai skirtingos.

Demokratinė respublika yra santvarka, kurioje suverenitetas priklauso visiems piliečiams. Piliečiai deleguoja savo galias tam tikroms institucijoms, o jos įgyvendina valdymą. Visai kitaip yra monarchijoje.

Karalystėje suverenas yra vienas ir vienintelis - karalius. Piliečiai jam nedeleguoja savo galių - visų institucijų galios kyla iš jo. Jis deleguoja savo galios tam, kad veiktų valstybė.

Dievas pasaulio atžvilgiu visada ir buvo, ir bus toks vienintelis suverenas - Karalius. Jis yra Visagalis, sukūręs ir palaikantis viską, kas egzistuoja. Bet kas, kas tik turi kokią nors galią pasaulyje turi jos tik tiek, kiek gavo iš Dievo.

Nors respublika kaip bet kuri kita politinė santvarka ir yra priimtina krikščionims, tačiau Danguje visada bus Karalystė, nes tokia yra Dievo valdžios esmė. Ir Bažnyčia, kuri yra dangiškosios Tikrovės atvaizdas, nebus respublika. 

Populiarūs įrašai