Atsimainymo šventė

Taip pat skaitykite: Ortodoksų Bažnyčios šventės

Šiandien (rugpjūčio 19 d.) Ortodoksų Bažnyčia švenčia Viešpaties Jėzaus Kristaus Atsimainymą (metamorphosis). Skaitomi trys skaitiniai:

Rytmetinė, Evangelija:

„Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje.  Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Išbudę jie pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus. Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką kalbąs. Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando. O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą.“ (Lk 9,28-36)

Dieviškoji Liturgija, Apaštalo laiškas:

„Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekad neapsigausite. Šitaip dar plačiau atsivers jums vartai į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę. Apaštališkas liudijimas Todėl aš nuolat jums priminsiu šituos dalykus, nors jūs ir žinote juos ir esate sutvirtinti turimoje tiesoje. Aš laikau savo priederme, kol gyvenu šitoje padangtėje, žadinti jus paraginimais. Žinau, kad veikiai ateis mano padangtės nugriovimo metas, kaip ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra man apreiškęs. Bet aš pasistengsiu, kad ir man iškeliavus jūs kiekvienu metu galėtumėte tai prisiminti. Mat mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę jo didybę liudytojai. Jis gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę, kai iš šlovingosios didybės nuskambėjo jam balsas: Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Tą balsą mes girdėjome aidint iš dangaus, kai buvome su juo ant šventojo kalno. Pranašingas žodis Mes turime tvirčiausią pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė.“ (2 Pt 1,10-19)

Dieviškoji Liturgija, Evangelija:

Po šešių dienų Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“. Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų. Jonas Krikštytojas antrasis Elijas Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių (Mt 17,1-9)

Kodėl ši šventė tokia svarbi ortodoksams? Jėzus Kristus Taboro kalne apreiškė savo dieviškąją prigimtį, savo dievystę - tai buvo Jo skelbimo pabaiga, po kurios Jam beliko atlikti kryžiaus auką. Iki tol Jis pamokslavo, darė stebuklus - taip įrodė, kad yra Mesijas, kad yra ypatingas, Dievo malonės lydimas žmogus, tačiau net ir apaštalai nežinojo, ką tiksliai apie Jį galvoti: „Kartą, kai Jėzus nuošaliai vienas meldėsi, su juo buvo ir mokiniai. Jis paklausė juos: „Kuo mane laiko žmonės?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, treti sako, prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų“. Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras atsakė: „Dievo Mesiju“. Jėzus sudraudė juos, įsakydamas niekam to nepasakoti.“ (Lk 9,18-21). Tik Tabore Kristus galutinai apreiškė savo dieviškumą.

Apaštalams, kaip sako šventės kondakas, Jis parodė Nesukurtąją Dieviškąją Šviesą „kiek galėjo priimti mokiniai“ - šią Šviesą žmonės mato pagal tai, kiek patys yra pavirtę Šviesą, kiek jie susivieniję Dievu. Dievo neapvalytiems nusidėjėliams ši Šviesa yra pražūtinga, todėl Dievas sakė: „Mano veido negali pamatyti, nes žmogus negali manęs pamatyti ir likti gyvas“ (Iš 33,20). Todėl į šį didžiausią slėpinį mokiniai įvesdinami pačioje pabaigoje - jie jau girdėjo mokymą, matė stebuklus, be to, buvo apvalyti Kristaus per atgailą.

Šioji Šviesa, nušviesdama žmones, pati daro juos panašius į save, todėl apie Mozę sakyta: „Mozė nulipo nuo Sinajaus kalno. Nulipęs nuo kalno su dviem Sandoros lentelėmis rankoje, Mozė nežinojo, kad jo veido oda švytėjo dėl to, jog buvo kalbėjęsis su Dievu. Aaronas ir visi izraeliečiai, pamatę švytinčią jo veido odą, bijojo prie jo prisiartinti“ (Iš 34,29-30). Todėl ir mokiniai, pasirodžius debesiui ir išgirdę Dievo balsą, t.y. supratę kas vyksta, išsigandę parpuolė kniūbsti.

Šitoks reiškinys paliudytas ir apie ortodoksų šventuosius, pavyzdžiui, šv. Serafimą Sarovietį, kurio veidas švytėjo. Šviesa ima skverbtis per žmogiškąją prigimtį todėl, kad Dievas ją perkeičia (atmaino) ir ji sudvasinama. „Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų Dievu“, sako šv. Atanazas Didysis. Kristus apreiškė, kad išpildė Įstatymą (tai simbolizuoja pasirodęs Mozė) ir Pranašus (tai simbolizuoja pasirodęs pranašas Elijas) ir grąžino žmogui jo orumą, sudievindamas žmogiškąją prigimtį ir skelbdamas šią galimybę visiems.

Šventės prestižas ypač iškilo XIV a., kada kilo ginčas dėl hesichazmo, ortodoksų vienuoliškojo gyvenimo praktikos. Vienuoliai apgynė savo gyvenimo būdą nuo priešų ir parodė, kad krikščioniškas gyvenimas, kuriam ypač geros sąlygos vienuolystėje, veda į žmogaus prigimties nušvietimą. Šviesa, kurią regi ir kuria pavirsta šventieji vienuoliai - ta pati šviesa, kurią Horebo kalne regėjo Mozė sklindant iš „Nesudegančio Krūmo“.