„Kasdienė duona“ | Mk 11,27-33
27 Jie vėl sugrįžta į Jeruzalę. Jėzui vaikščiojant po šventyklą, prie jo prieina aukštųjų kunigų, Rašto aiškintojų ir seniūnų ir klausia: 28 „Kokia galia tai darai? Kas tau davė galią tai daryti?“ 29 Jėzus jiems atsakė: „Ir aš noriu paklausti jus vieno dalyko, o jūs atsakykite man, tada ir aš jums pasakysiu, kokia galia tai darau. 30 Jono krikštas buvo iš dangaus ar iš žmonių? Atsakykite man!“ 31 Tie pradėjo tartis: „Jei pasakysime – iš dangaus, tai jis mus klaus: 'Kodėl tada juo netikėjote?' 32 Pasakytume – iš žmonių...“ Bet jie bijojo žmonių, nes visi buvo įsitikinę, kad Jonas tikrai buvo pranašas. 33 Todėl jie atsakė Jėzui: „Mes nežinome“. Tada Jėzus tarė: „Tai nė aš nesakysiu, kokia galia tai darau“.
Įdomus epizodas, iš Jėzaus sklinda ramybė, Jis vaikštinėja po šventyklą, meldžiasi. Prie Jo prieina visa minia lyg ir tarnaujančiųjų Dievui: aukštųjų kunigų, Rašto aiškintojų ir seniūnų. Tų pačių, apie kuriuos vakar skaitėme: „aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai tarėsi, kaip jį (Jėzų) pražudyti“ (Mk 11,18). Jėzus tai žino, ne tik dėl to, kad Jis mato žmonių širdis, bet ir dėl to, kad kaip ir kiekvienas iš mūsų pastebi, kuomet į mus žmonės kreipiasi ir kažko klausia su klasta, o ne dėl to, kad tikrai nori sužinoti atsakymą, kad nori kažkaip mums pakenkti. Jėzus jų klastą atsuka prieš juos pačius, nes žino, kad taip pat jie elgėsi ir su Jonu Krikštytoju. Ir palieka juos nieko nepešusius, Jėzus net nesivelia į kalbas, nes žino, jog tokia diskusija neves prie tiesos, nes klausiantieji jos visai nenori sužinoti, jie turi savo išankstinę nuomonę ir tikslą pražudyti Jėzų.
Kaip dažnai ir mums tenka įsivelti į diskusijas, kurių tikslas nėra tiesa, o tik pats ginčas! Tai mus išveda iš pusiausvyros, atima ramybę. O Jėzus savo pavyzdžiu moko, jog neverta prarasti ramybės ir veltis į beprasmius ginčus.
Šiandien dėkosiu Jėzui už parodytą pavyzdį.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau suprasti, jog nereikia veltis į ginčą ir laiku atsitraukčiau.
