„Kasdienė duona“ | Mk 10,17-27

17 Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“
18 Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas.19 Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“. 20 Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“. 21 Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“. 22 Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.
23Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“ 24 Mokiniai buvo nustebinti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę!*  25 Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“. 26 Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“ 27 Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“.
                                                           
* Kai kurie rankraščiai papildo: 24b Kaip sunku patekti į Dievo karalystę tiems, kurių viltis – turtai.


Kaip pakliūti į Dangaus Karalystę? Ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?- klausia turtingas žmogus, pribėgęs prie Jėzaus. Yra tam tikros „taisyklės“, kurios išoriškai nustato, ką reikėtų daryti norint laimėti amžinąjįgyvenimą. Visų pirma, laikytis Dievo įsakymų, kurių dalį čia ir cituoja Jėzus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną. Krikščionims Jėzus taip pat primygtinai įsako mylėti Dievą visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis ir mylėti artimą kaip save patį. Dar žinome, jog reikia melstis, sekmadieniais dalyvauti šv. Mišiose, eiti išpažinties ir t.t.

Tačiau šiandien Jėzus sako dar kai ką: Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane. Viską, ką turi, išdalink vargšams... Žmogus nusiminė, ne tokio atsakymo jis tikėjosi iš Jėzaus. Anuo metu Izraelyje turtingi žmonės buvo labai gerbiami, jiems būdavo pataikaujama (visai kaip dabar), skiriamos pirmosios vietos, turtą žmonės laikė Dievo palaiminimu. Žmogelis tikrai tikėjosi, kad Jėzus jį pagirs ir sakys „tu šaunuolis, gali ramiai gyventi ir laukti Dangaus karalystės“, arba bent jau kažką panašaus į: „kiekvieną šabą ateik į pamaldas ir paaukok, kiek negaila, vargšams“. O čia: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams. Mes visi norime būti laimingi čia ir dabar, žemiški turtai, atrodytų, gali mums tai suteikti. Bent jau pasaulis taip deklaruoja, o žmonės tuo tiki. Ir mieliau iškeičia būsimą (čia dar reikia patikėti, kad ji bus) Dangaus Karalystę į esamus ir matomus žemiškus turtus. Tačiau ar tikrai viskas taip yra, kaip atrodo? Ar tikrai žemiški turtai gali suteikti to, ko žmogus iš tiesų taip geidžia: laimės, meilės, amžinojo gyvenimo, ar bent jau sveikatos? Vietoj tikros laimės gauname trumpalaikius malonumus, vietoj pasiaukojančios meilės – pataikavimą (čia nekalbu apie meilę šeimoje, nors labai dažnai pinigai sukiršina net artimiausius žmones), vietoj amžinojo gyvenimo – laikinas šios dienos gėrybes, kurių rytoj jau gali nebebūti, sveikatą ateizmo ideologai pavadino didžiausiu žmogaus turtu, tačiau koks sveikas žmogus bebūtų, liga gali tykoti už kampo ir visa tai, galiausiai, pasibaigia mirtimi.

Todėl labai svarbi Evangelijos eilutė, kuri pateikiama kaip priedas, esantis ne visuose rankraščiuose: Kaip sunku patekti į Dievo karalystę tiems, kurių viltis – turtai. Jėzus nesako, kad turtai yra blogai. Savaime gėrybės nėra blogis, tai Dievo dovana žmonėms. Tačiau Jėzus kalba apie žmogaus prisirišimą, apie tai, kam priklauso jo širdis. Į ką žmogus sudeda savo viltis. Ir tai jokiu būdu nepriklauso nuo turtų dydžio. Vienas, turėdamas tik pinigėlį, gali sudėti savo viltis į jį ir pamiršti Dievą ir artimą, o kitas, būdamas milijonieriumi, gali lengvai viską atiduoti ir sekti paskui Kristų. Žinoma dažniausiai, kas daugiau turi, tam sunkiau atsisakyti visko, ypač kai į tai sudėtas daugelio metų darbas ar pastangos kaupti. Todėl žmogus iš Evangelijos  apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto. Nesvarbu kiek ir kokio turto, jo širdis buvo prie jo prisirišusi. O tai ir yra esmė. Galime laikytis visų įsakymų, atlikinėti apeigas, būti geri ir malonūs su aplinkiniais, galime net bandyti mylėti. Bet jei širdis užimta, nepajėgsime iš tiesų pamilti Dievo ir artimo. O ką tada veikti Dangaus Karalystėje? Turtai tai liks čia ir visą amžinybę prisirišusi širdis jų ilgėsis. Kokia tada čia amžinoji palaima?

    Iš tiesų tai nėra lengva užduotis, tai pastebi ir apaštalai: kas tada galės išsigelbėti? Tačiau Jėzus padrąsina: Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma. Tačiau žmogus turi pirmas bent jau panorėti išsilaisvinti ir prašyti Dievo pagalbos, nes Dievas neverčia, jei žmogus nenori, jis gali padaryti, kaip ir anas iš Evangelijos: nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

Šiandien dėkosiu Dievui už žemiškąsias gėrybes, kurias Jis dovanoja.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad nebūčiau prisirišęs prie savo materialaus turto.


Populiarūs įrašai