„Kasdienė duona“ | Jn 15, 9-11

[Jėzus kalbėjo savo mokiniams:]  9 Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!
10 Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje.
11 Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.


Viešpats kviečia pasilikti Jo meilėje, o tai reiškia laikytis Jo įsakymų. Dažnai mums žodis „įsakymas“ asocijuojasi su prievole, net prievarta. Įsakė ir turi daryti, nori ar nenori, kaip kariuomenėje. Tačiau Jėzaus įsakymas kitoks, tai įsakymas mylėti:  „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį” (Mt 22, 37-39).

Koks neįtikėtinas įsakymas mylėti?! Mylėti visomis savo išgalėmis Dievą, nes Jis pirmas mus pamilo. Kai suvokiame ir pajaučiame šią meilę, tiesiog negalime kitaip. Mylėti savo artimą, tačiau tik su sąlyga pirma mylėti save patį. Nemylėdamas savęs, negaliu mylėti nei artimo, nei Dievo. Nes nesijaučiu vertas priimti Dievo meilės, o kol nepriimu Jo meilės, sunku pamilti kitą žmogų, tiesiog neturiu tam jėgų. Save pamilti - tai ne sau pataikauti arba tik tenkinti savo norus ar poreikius visur ir visada.  Tą mes dažniausiai ir taip darome, nes mūsų egoizmas mums tarnauja, tai nėra blogai, toks būdas išgyventi. Bet Jėzus ragina eiti toliau ir pamilti save, Dieviška meile.

O mylėti save - tai, visų pirma, priimti save tokį, koks iš tiesų esu. Ne koks norėčiau būti – geras, šventas, protingas, gražus, bet koks esu. Su tokiu savo kūnu, su savo protiniais gabumais, su savo jausmais, kartais maloniais, kartais ne, su savo geromis savybėmis, bet ir su savo nuodėmėmis bei nuopuoliais. Su šviesiomis gyvenimo akimirkomis ir su tamsiomis. Priimti save tokį, koks esu. Tik tada galėsiu mylėti save ir daryti gera sau, tai yra panašėti į Jėzų. O kol nepriimu savęs, savo ydų, jas ignoruoju, negaliu jų ir taisyti. Net atgailoje galime pamatyti, ar mylime save, ar tik savo įvaizdį. Jei nusidėjęs klausiu: „Kaip aš galėjau taip pasielgti?“, tai reiškia, nepriimu savęs, netikiu, kad esu nusidėjėlis, gailiuosi ne dėl to, kad įskaudinau save ar kitą, o dėl to, kad tas mano „aš“, kurį aš kuriu, neturėtų taip pasielgti, išgyvenu dėl to, tačiau tai nėra tikras gailestis iš meilės. Kai mylime save, sakome: „Deja, aš tik taip ir galėjau pasielgti“, tada pripažįstu, kad esu nusidėjėlis ir prašau atleidimo, tačiau prašau ir Dievo pagalbos pasitaisyti ir dedu tam savo pastangas. Pirmu atveju, prašau atleidimo ir pažadu, kad daugiau taip nebus, nes netikiu, kad galiu taip elgtis ir viskas kartojasi iš naujo. O antruoju, pripažįstu, kad esu netobulas ir ieškau būdų su Dievo pagalba taisytis. Myliu save, kai galiu džiaugtis ir dėkoti už save Dievui, nors esu ne toks, kokiu norėčiau save matyti ir kitiems parodyti.

Šiandien pripažįstu, kad esu nusidėjėlis ir man sunku save tokį priimti.
Šiandien prašau Dievo atleidimo už tai, kad įskaudinau Jį ir savo artimą.
Šiandien prašau Dievo pagalbos priimti ir pamilti save, kad galėčiau keistis ir panašėti į Jėzų. 


Populiarūs įrašai