„Kasdienė duona“ | Jn 14,27-31a

[Jėzus kalbėjo savo mokiniams:]  ²⁷ „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi! ²⁸ Jūs girdėjote, kaip aš pasakiau: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis.

²⁹ Ir dabar, prieš įvykstant, jums pasakiau, kad tikėtumėte, kada tai bus įvykę.  

³⁰ Jau nebedaug su jumis kalbėsiu, nes ateina šio pasaulio kunigaikštis. Nors jis neturi man galios,

³¹ bet pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis yra man įsakęs. /.../“

Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę – sako Viešpats. Su kuo man siejasi žodis ramybė? Pirma mintis: ramiai tyvuliuojanti jūra. Bangos švelniai lūžta į krantą, ritmiškai šniokšdamos. Vėjelis lengvai glosto veidą, praskrenda viena kita žuvėdra. O šiaip viskas aplinkui tylu, saulė lengvai šildo, niekas neblaško minčių, širdyje nėra baimės, jausmai nutykę, aš esu neatsiejama šio ramybės paveikslo dalis. Taip įsivaizduoju ramybę aš. Jėzus sako: aš duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis.Kokia gi Jėzaus duodama ramybė? O kokią siūlo pasaulis? Kai žengiame tikėjimo keliu, pamilstame Viešpatį, o Jis mums duoda ramybę. Tai tokia ramybė, kurioje mūsų širdys gali nebūkštauti ir neliūdėti. Tai pasitikėjimo ramybė, visai tokia, kaip mano paveiksle prie jūros, tik ji kyla ne iš gamtos, ne iš manęs paties, bet Viešpats ją duoda. Ji nesikeičianti, ji ne laikina. Tai pasitikėjimas Dievu, kas benutiktų, tai žinojimas, kad nesi paliktas, kai į jūrą ateina audra, kai pakyla uraganas ir trankosi žaibai. Viešpaties ramybė išlieka, visai kaip tada, kai Jėzus nuramino audrą – jie plaukė su mokiniais valtyje ir užėjo audra, kad net valtį sėmė. O Jėzus miegojo. Jis absoliučiai pasitiki Tėvu, todėl išlieka ramybėje ir per audrą. Štai šia ramybe jis nori pasidalinti ir su mumis.

O pasaulis siūlo savo ramybę. Pasaulio ramybė taip pat turi savo dalį, kuri nesibaigia. Pasaulio ramybė yra gėrybių, turtų kaupime - būtent jis niekada ir nesibaigia, nes kuo daugiau turi, tuo daugiau reikia, kad išsaugotum tą „ramybę“, tuos „garantus“, kuriuos neva užsitikrini per materialias gėrybes. Tačiau atėjus gyvenimo audrai, krizei ar tiesiog neišvengiamai pabaigai ramybės nebelieka. Lieka baimė, panika, nepasitikėjimas, nežinia, o kas dabar bus?

Šiandien dėkosiu Jėzui už tai, kad Jis duoda mums savo ramybę.

Šiandien prašysiu Dievo, kad išsaugočiau Jo dovanotą ramybę ir neišbarstyčiau jos, siekdamas pasaulio duodamos ramybės.