2015 m. gegužės 27 d., trečiadienis

Konferencijos "Šventieji ir nelabieji kultūroje" aptariamas [audio]

Gegužės 25 d. "Marijos radijuje" vedžiau laidą, kurioje buvo aptariama konferencija "Šventieji ir nelabieji kultūroje" (mano pranešimą, ten skaitytą, galite perklausyti čia). Jau yra šios laidos audio įrašas:

http://www.marijosradijas.lt/component/mplayer/mp3_player.html?Itemid=62067




2015 m. gegužės 26 d., antradienis

Mistagogija - 4 - Įvaikystės pažadas - Ad Fontes [audio]



Ketvirtasis bendras ortodoksų ir katalikų patristinės mistagogijos seminaras, įvesdinantis į sandoros ir įvaikystės, aukos ir Eucharistijos slėpinį. Seminaras remiasi Šventuoju Raštu, Šventąja Tradicija, ypač - šv. Kirilo Jeruzaliečio (IV a.) katechetiniais-mistagoginiais pamokslais. Seminaras vyko šv. Paraskevės cerkvės parapijos namuose. Pradžioje dalyviai buvo nuvesti į cerkvę. Daugiau informacijos.

Kas yra agrafai (agrapha)?

Bažnyčios mokymo šaltiniai: Šv. Raštas ir Šv. Tradicija



Apaštalas Paulius rašo: „broliai, tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų (paradóseis), kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško“ (2 Tes 2,15). Tai, ką Č. Kavaliauskas šioje eilutėje išvertė kaip „perduotos tiesos“, graikiškame tekste iš tiesų atitinka vienas žodis „Perdavimai“, t.y. „Paradóseis“ (lotyniškai - „Traditiones“). Tie Perdavimai įvardyti kaip žodiniai ir rašytiniai.

Turėkime omenyje, kad kai rašė Apaštalas, dar nebuvo parašytos nei Evangelijos, nei daugelis jo laiškų. Šv. Paulius mokė laikytis tikėjimo tiesos, perduodamos Apaštalų, o pačių Apaštalų gautų iš Kristaus. Taip ortodoksų tradicijoje suvokiama Šventoji Tradicija. 

Šv. Atanazas Didysis (IV a.) rašo: "Tradicija (Paradosis) tai tiesa, Jėzaus Kristaus perduota Apaštalams ir išsaugota Šventųjų Tėvų". Šis gyvas Dievo Žodis, kuris remiasi Sekminėmis užbaigtu apreiškimu ir yra tikėjimo taisyklė, kaip rašo Apaštalas: „Turime įvairių dovanų, nelygu kokia malonė mums suteikta. Kas turi pranašystės dovaną, tegul ja naudojasi, laikydamasis tikėjimo taisyklės (analogian tes pisteos)" (Rom 12,6). 

 Šventasis Raštas yra ypatinga Apaštališkojo Perdavimo dalis, nes visa yra įkvėpta Šventosios Dvasios (Theopneusthia). Tačiau mes net nežinotume, kurios knygos priklauso Šventajam Raštui, o kurios - ne, jei ne Raštą lydintys kiti perdavimai. Senojo Testamento knygų sąrašą pirmą kartą vyskupai surašė 364 m. Laodikėjoje, Naujojo Testamento - 393 m. susirinkime Kartaginoje. Sudarydami sąrašus jie vadovavosi Bažnyčios Tradicija, kurią liudija šv. Iriniejus Lionietis, šv. Melitonas Sardietis ir kt. (II a.). Taigi, ortodoksai turi vieną tikėjimo šaltinį - Apaštališkąjį Perdavimą, kurio ypatinga dalis yra Šventasis Raštas. 

Tradicija yra saugoma ir niekas prie jos nieko negali nei pridėti, nei atimti. Kai Bažnyčioje kyla ginčai dėl to, kas yra tradicija ir kas ji nėra, tai Bažnyčia aiškinasi kartu, su vyskupais priešakyje ir savo valią išreiškia Visuotiniais susirinkimais (kurių buvo 7, paskutinis - 787 m.). Tikima, kad šie susirinkimai taip pat yra lydimi Šventosios Dvasios, kaip ir visas Tradicijos perdavimas, tačiau Tradicijos įkveptumas jau kitoks, nei Šventojo Rašto.

 Ypatinga Šv. Tradicijos dalis, liudijanti, kad ankstyvoji krikščionių bendruomenė buvo sukoncentruota apie gyvą centrą - Kristų ir Šventąją Dvasią, kuri buvo perduodama per Apaštališkąjį Perdavimą, yra agrafai. Agrafai - tai paties Jėzaus Kristaus pasakyti žodžiai (ne pasakojimai apie jį, bet tiesioginės citatos), kurių nėra kanoninėse Evangelijose. Apie jų tikrumą žinome todėl, kad juos cituoja Apaštališkieji ir vėlesni Tėvai. 

Tai reiškia, kad Bažnyčioje greta Evangelijų egzistavo žodinė Kristaus mokymo perdavimo Tradicija, kuri sudarė darnią vienovę su Šv. Raštu.

Agrafų pavyzdžiai:
"Reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: 'Palaimingiau duoti negu imti'“ (cituoja Apaštalas Paulius - Apd 20,35)

"Tai, kas silpna, bus išgelbėta per tai, kas stipru." (Apaštališkieji Tėvai - Constitutio Ecclesiastica Apostolorum)


"Kuo rasiu apsivilkus, tame ir teisiu" (cituoja šv. Justinas Kankinys, Dial. 47)


"Būkite patyrę pinigų keitėjai, atmetantys nereikalinga, paliekantys gera" (Klemensas Aleksandrietis, Stromata, I, 28, 177; taip pat Epifanii librorum adversus haereses proemium)


"Mano slėpiniai yra man ir mano namų sūnums" (Stromata, V, 10, 64)


"Kas arti manęs, arti ugnies; kas toli nuo manęs, toli nuo Karalystės" (Origenas, Homil. in Jer., XX, 3)


"Niekas neįeis į Dangaus Karalystę kitaip, kaip tik per gundymą" (Tertulijonas. De baptismo. ХХ. 2) .

Eucharistija kaip bekraujė auka


KODĖL REIKĖJO NAUJOSIOS SANDOROS?

Taip pat žr.: Tikėjimas, sandora ir išganymas ; Kodėl verta tikėti Dievu? Kas yra nuodėmė?

Šventasis Raštas aprašo, kaip žmogus savo valia atsisakė bendrystės su Dievu, savanoriškai pasuko mirties ir kančios keliu ir kaip Dievas visą laiką bandė jį išgelbėti. Tam jis pasirinko savo žmogų Abraomą, savo tautą Izraelį ir sukūrė naują tautą - Bažnyčią, idant per Izraelį visos pasaulio tautos būtų išgelbėtos. Išgelbėjimas - tai žmogaus išlaisvinimas iš nuodėmės ir jos padarinių (visų pirma - mirties).

Senąjį Testamentą sudaro trijų rūšių knygos - Įstatymas (Tora), Pranašai (Neviim) ir Išminties knygos (Ketuvim). Įstatymas pasakoja tai, kas vadinama "šventąja istorija" - apie tai, kaip Dievas pasirinko Izraelį ir davė jam savo Įstatymą. Pradedama nuo priešistorės, pasaulio sukūrimo ir nuopuolio, bet tai yra labai nedidelė Pradžios knygos dalis. Paskui žmonija vaizduojama kaip visiškai išklydusi iš kelio ir Dievas išsirenka vieną žmogų, Abraomą, su kuriuo sudaro sandorą (asmeninę sutartį), pagal kurią Dievas pažada, kad jei Abraomas garbins tik Jį, jo palikuonys gaus kaip paveldą Kanaano žemę (kur šiandien Izraelio valstybė). 

Pats Abraomas buvo babilonietis. Ir Dievas sako, kad Abraomo palikuonių bus tiek daug, kad jie bus nauja tauta ir per tą tautą visos kitos tautos gaus išganymą. Bet Abraomas ir jo vaikai vos kokiam sunkumui atsitikus palieka Kanaaną ir prie jo neprisiriša, t.y. jiems stinga tikėjimo, kad Dievas įvykdys savo pažadą. Ir baigiasi tuo, kad jau proanūkiai Abraomo apsigyvena Egipte, nes ten geresnės ekonominės sąlygos. Dar po kelių kartų gimsta Mozė, kuriam apsireiškia Dievas ir sako, kad yra jo protėvių Dievas ir kad Dievas sudarys su Abraomo palikuonimis naują sandorą, liepia Mozei išvesti žydus iš Egipto, kur jie tuo metu jau buvo vergai. 

Išvedus duoda naują sandorą, iš Dievo pusės viskas lieka taip pat, jis pažada Kanaano žemę ir išganymą visam pasauliui per Izraelio tautą, bet šį kartą jis duoda izraelitams smulkius nurodymus, kaip gyvent - Įstatymą. Per Aaroną įsteigiama kunigystė, Izraelis aukoja Dievui gyvulines aukas. Bet izraelitai pastoviai atsimetinėja į stabmeldystę, nepasitiki Dievu, o kai pasiekia Kanaaną bijo į jį įžengt, nes ten gyvena kitataučiai. Izraelio žvalgai pabūgsta, kad jų kariuomenė pralaimės, melagingai paliudija apie pažadėtą kraštą ir Izraelis atsisako užimti Kanaaną. Todėl Dievas Izraelį nubaudžia 40 metų klajoti po dykumą, kol išmirs visi tos kartos, nepatikėjusios Dievu, atstovai. 

Kai numiršta paskutinis tos kartos žmogus - Mozė -, Izraelis įžengia į Kanaaną ir užkariauja visą žemę, įkuria savo valstybę. Bet izraelitai ima tuoktis su kanaanitais ir garbinti jų dievą Baalą. Izraelio istorija ir toliau tęsiasi kaip pastovus mėtymąsis tarp Dievo sandoros ir netikėjimo/stabmeldystės.

Dievas jau klajonių dykumoje metu nustoja tiesiogiai bendrauti su visa tauta, o šitų atsimetimų metu nustoja tiesiogiai bendrauti ir su dvasininkija. Vietoje to jis pradeda siųsti savo pranašus, ir pranašų tekstai sudaro Pranašų knygų turinį. Pranašai skelbia, kad jei Izraelis yra tarsi kekšė, pamiršusi savo santuoką su Dievu ir perspėja Izraelį apie gręsiančią Dievo rūstybę, tačiau tuo pačiu skelbia, kad artėja mesianistiniai laikai. 

Dievas siunčia savo bausmes vieną po kitos - Izraelio valstybė sunaikinama, žydai ištremiami iš Pažadėtosios žemės ir taip toliau, o pranašai skelbia, kad Dievas atsiųs savo Pateptąjį (hebrajiškai - mešiach), Izraelio karalių, kuris nutrauks visus Izraelio vargus ir atneš pasauliui Dievo karalystę. Ši Naujiena yra skelbiama šimtuose pranašysčių su daugybe detalių. 

Pranašas Dovydas taip apibūdina mesianistinius laikus: "Visi žemės pakraščiai atsimins ir gręšis į VIEŠPATĮ, visų tautų žmonės puls prieš jį kniūbsčia. Juk VIEŠPATS yra Valdovas, – jis viešpatauja tautoms. Jam iš tikrųjų žemai lenksis visi, kurie miega žemėje, prieš jį lenksis visi, kurie žengia į dulkes." Senasis Testamentas tuo ir baigiasi - žydai yra okupuoti kitataučių. Nors pabaigoje jiems buvo leista grįžti į Jeruzalėje, savo valstybės neturi ir turi tik krūvą pranašysčių apie ateinantį Mesiją.

Tuo tarpu Išminties knygos yra pamokymų rinkiniai, dažnai neaprašančios istorinių įvykių. Jos moko tinkamo gyvenimo, ieškoti išminties labiau nei visų pasaulio turtų. Pvz. Mokytojo (Koheleto, Ekleziasto) knygoje pateikiami karaliaus Saliamono samprotavimai apie gyvenimo prasmę, įkvėpti Dvasios, ir panašiai.

Naujasis Testamentas pasakoja apie mesianistinių pranašysčių išsipildymą, Dievo karalystės pradžią pasaulyje. Absoliučiai kiekviena Jėzaus gyvenimo detalė, kiekvienas jo padarytas stebuklas, kuris užrašyti Naujajame Testamente, yra Senojo Testamento pranašysčių išpildymas. Pranašas Jeremijas pranašavo: „Tikėkite manimi, ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kada sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais. Ne tokią sandorą, kokią buvau sudaręs su jų tėvais tą dieną, kada paėmęs juos už rankos išvedžiau iš Egipto žemės. Nors aš buvau jų Valdovas, o jie sulaužė manąją sandorą, – tai VIEŠPATIES žodis. O šitokia yra sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, atėjus toms dienoms, – tai VIEŠPATIES žodis, – įdiegsiu jiems savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta. Ir nebereikės bičiuliui raginti savo bičiulį ar broliui savo brolį: 'Pažinkit VIEŠPATĮ!' Visi, maži ir dideli, pažins mane, – tai VIEŠPATIES žodis, – nes jų kaltę atleisiu ir jų nuodėmės daugiau nebeatminsiu“. Todėl Kristus (graikiškai Christos yra hebrajiško Mešiach atitikmuo) paskutinės vakarienės metu sudaro Naująją Sandorą (lotyniškai Novum Testamentum
„Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.“ (Mt 26,26-28)

Mesijas, įsteigęs šią bekrauję auką, pats padengė ją savo krauju ir savo gyvybę. Bekraujė Eucharistijos auka ir Kryžiaus auka - viena ir ta pati auka, vienas ir tas pats slėpinys. Kaip pranašavo pranašas Izaijas:

VIEŠPATS norėjo, kad jis kentėtų negalią. Kai save atiduos kaip auką už nuodėmę, matys palikuonių ir gyvens ilgai. Per jį klestės VIEŠPATIES užmojis. Už savo vargus jis matys šviesą dienų pilnatvėje, per savo kančią mano tarnas nuteisins daugelį, prisiims jų bausmę už kaltes. Aš duosiu jam dalią tarp didžiūnų, su galiūnais grobiu jis dalysis, nes jis save atidavė mirčiai ir buvo priskirtas prie nusidėjėlių. Jis prisiėmė daugelio nuodėmę ir užsistojo už nusidėjėlius. (Iz 53,10-12)
Evangelija , graikiškai "Geroji Naujiena", pasakoja apie Mesijo atėjimo į žemę ir sandoros sudarymą, Apaštalų darbų knyga ir laiškai pasakoja, kaip, skirtingai, nei Senoji Sandora, ši sandora yra atvira prisijungti pagonims, todėl, kaip sakoma Psalmėse, "Dievo Žodis ima sklisti iki pat pasaulio pakraščių", t.y. Bažnyčia plinta visame pasaulyje ir visos tautos atsiverčia į Dievą, o Apreiškimas Jonui pasakoja apie laukiančią pasaulio pabaigą ir Dievo karalystės pilnatvę, t.y. galutinį jos išsiskleidimą.
Mano siūloma Šv. Rašto skaitymo schema:
Pirmoji nuodėmė -> Dievas atkuria ryšį su žmonija per Abraomą -> Dievas skelbia savo Apreiškimą per Izraelį -> Dievas atsiunčia savo Mesiją pradeda savo karalystę per Izraelį -> Viso pasaulio tautos sužino apie Dievą ir Jį šlovina -> Pasaulio tautos atsimeta nuo Dievo -> Mesijas grįžta į pasaulį gyvųjų ir mirusiųjų teisti; Jo karaliavimas nebeturi pabaigos.
AR DUONA IR VYNAS - AUKA?

VIEŠPATS yra prisiekęs, ir jis nesigaili: „Tu esi kunigas amžinai, kaip Melchizedekas“ (Ps 110,4)

Šv. Apaštalas Paulius moko, kad Kristus yra kunigas per amžius Melchizedeko būdu (Heb 5,10; 5,6; 6,20). Ką tai reiškia?

Pirmiausia, Melchizedekas, skirtingai nei Aaronas, gimė kunigu, o ne buvo juo paskirtas. Skirtingai nei Aarono vaikai, kunigystės jis nepaveldėjo. Be to, Melchizedekas aukojo nekruviną auką: Salemo karalius Melchizedekas atnešė duonos ir vyno, – jis buvo Dievo Aukščiausiojo kunigas (Pr 14,18).

Pranašas Malachijas atskleidė, kad ateis laikas, kada Dievas nebepriims iš Izraelio gyvulinių aukų: „aukos nepriimsiu iš jūsų rankų. [...] mano vardas pašlovintas tarp tautų ir visur smilkalai man nešami ir tyros aukos (thysia kathara) mano Vardui“ (Mal 1,10-11 - pagal Septuagintą, graikišką Šv. Rašto variantą, kurį Evangelijoje cituoja Viešpats). Ši pranašystė išsipildo kai Kristus atnašauja save kaip tyrą (be nuodėmės, be trūkumo) auką ir kai įsteigia kunigišką duonos ir vyno atnašavimą. 

AR EUCHARISTINĖ AUKA - KRISTAUS AUKOS PAKARTOJIMAS?

„Tikėkite, kad ši vakarienė [kurią atnašauju], yra ta pati, kuriai vadovavo Jėzus. Nėra jokio skirtumo tarp šios Eucharistijos ir anos“ - šv. Jonas Auksaburnis, V a.

1157 m. Konstantinopolio sinodas priduoda anatemai visus, kurie teigia, kad Kristaus auka nebuvo vienkartinė. Sinodas remiasi šv. Pauliaus laiškais, kaip juos išaiškino šv. Jonas Auksaburnis. Pagal šį mokymą Eucharistinė auka yra ne Kristaus aukos pakartojimas, o Jo aukotų Kūno ir Kraujo atnašavimas. Tai viena ir ta pati auka, nors ir dabar ji bekraujė. 

Kristus, „paaukojęs vienintelę auką už nuodėmes, amžiams atsisėdo Dievo dešinėje“ (Heb 10,12). Įsteigdamas Eucharistiją Kristus suteikia galimybę visiems krikščionims tapti Jo prigimties ir amžinojo gyvenimo dalininkais:
Aš esu gyvoji duona,
nužengusi iš dangaus.
Kas valgys šią duoną –
gyvens per amžius.
Duona, kurią aš duosiu,
yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“.
Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno
ir negersite jo kraujo,
neturėsite savyje gyvybės!
Kas valgo mano kūną
ir geria mano kraują,
tas turi amžinąjį gyvenimą,
ir aš jį prikelsiu
paskutiniąją dieną.
Mano kūnas tikrai yra valgis,
ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.
Kas valgo mano kūną
ir geria mano kraują,
tas pasilieka manyje, ir aš jame.
Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas
ir aš gyvenu per Tėvą,
taip ir tas, kuris mane valgo,
gyvens per mane.
Štai duona,
nužengusi iš dangaus!
Ji ne tokia,
kokią protėviai valgė ir mirė.
Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6,51-58)
Nuo pirmųjų amžių krikščionys tikėjo, kad Eucharistijos duona tikrai yra Kristaus Kūnas ir Eucharistijos vynas tikrai yra Kristaus Kraujas. Apaštalo Jono mokinys šv. Ignotas Antiochietis, kuris buvo Kristaus amžininkas, rašo kad krikščionys neteikdavo Sakramento tiems, kurie netikėjo, jog tai yra Kūnas ir Kraujas.

AR KUNIGŲ ATLIEKAMA EUCHARISTIJA - AUKA?

„Mes turime aukurą (thysasterion), nuo kurio valgyti neturi teisės tie, kurie tebetarnauja padangtei.“ (Heb 13,10)

Visi Apaštališkieji Tėvai ir šventieji nuo pat Sekminių laikų tvirtina, kad Eucharistija yra auka:

~60 m. po Kr. – Viešpaties dieną, susirinkę laužyti duonos, dėkokite, bet prieš tai išpažinkite savo kaltes, kad jūsų auka (thysia) būtų tyra (Didachė, XIV, 1)

95 m. po Kr. – „[Kristus] paliepė, kad būtų atliekamos atnašos (prosphoras) ir apeigos (leitourgias), tačiau ne padrikai ir netvarkingai, bet nustatytomis progomis bei valandomis“ (šv. Klemenso Romiečio laiškas korintiečiams, XL, 1-2). (atnašavimas – tai iki šiol Ortodoksų Bažnyčioje išlikęs liturginis duonos ir vyno atnašavimas Dievui, kurį seka atnašų pašventinimas).

150 m. - komentuodamas Malachijaus pranašystę, šv. Justinas Kankinys sako, kad Dievas liepė „numatydamas aukas (thysias) jo vardui“, tautoms atnašauti Duoną ir vyną (Dialogas su žydu Trifonu, 117)

Apie Eucharistiją kaip auką kalba ir šv. Atenagoras Atėnietis (175 m.) (vadina „bekrauje auka“), šv. Kiprijonas Kartaginietis (254 m.) ir daugybė kitų Šventųjų Tėvų. Todėl nėra abejonės,kad toks buvo Apaštalų Mokymas, kurį išpažino visi Bažnyčios nariai.

Tačiau lygiai taip pat neabejotina, kad jie tikėjo, jog Kristaus Kryžiaus auka buvo vienkartinė. Kaip Paskutinės Vakarienės eucharistinė auka nebuvo dar viena auka, taip ir kiekviena Eucharistija pasaulyje nėra nauja auka. Kaip sakė šv. Jonas Auksaburnis, duona ir vynas, taurė ir vakarienė visur yra tie patys, vieni, auka yra ta pati, viena. Šią logiką suprasti padeda gilesnės Biblijos studijos.

Vienas iš Naujojo Testamento Eucharistijos, Prisikėlimo šventės (Paschos) provaizdžių Senajame Testamente yra Perėjimo šventės (Paschos, Pesach) išvakarių ritualas, švenčiamas žydų namuose. Paruošiamos kelios taurės, kurių vienoje - nerauginta duona (gr. azyma), simbolizavusi skubotą bėgimą iš Egipto vergovės, kitose taurėse - vynas. Jauniausias šeimos narys klausia tėvo: „Ma ništana halaila haze mikol haleilot? - Kodėl ši naktis yra kitokia, nei visos kitos naktys?“. Į šį klausimą tėvas privalo atsakyti fiksuotą frazę, visuomet tą pačią: „Tai dėl to, ką man padarė VIEŠPATS, kai aš išėjau iš Egipto“ (atsakyti šitokioje formoje, o ne, pavyzdžiui, „tai dėl to, ką mano protėviams padarė..“ yra Dievo įsakymas: „Tą dieną paaiškinsi savo sūnui: 'Tai dėl to, ką man padarė VIEŠPATS, kai aš išėjau iš Egipto' “ (Iš 13,8)). Pesach šventė - tai ne šiaip tolimų istorinių įvykių prisiminimas ar simboliniai veiksmai jiems atminti, tai realus dalyvavimas Izraelio tautos šventojoje istorijoje, tikras Išėjimo išgyvenimas, kurį pergyvena kiekvienas žydas.

Po šio atsakymo seka ne tokia formali dalis, vadinama haggadah - pasakojimu. Tėvas pasakoja Išėjimo istoriją, ją aiškina, o baigdamas aiškinimą pakelia taurę su nerauginta duona ir sako:

Tai yra sielvarto duona, kurią mūsų protėviai valgė Egipto žemėje. Kas yra alkanas, teateina ir tevalgo; kas yra nepritekliuje, teateina ir atlieka Velykų Seder. Šiais metais mes čia; Kitais metais - Izraelio žemėje. Šiais metais mes vergai; kitais metais - laisvi žmonės.
Po to jis ima vyno taurę ir sako:
Štai, kas pas palaikė mūsų tėvus ir mus. Nes ne vienas pakilo sunaikinti mus, kiekvienoje kartoje jie kyla mūsų sunaikinti; ir Vienintelis Šventasis, tebūna Jis palaimintas, išgelbsti mus nuo jų rankos!

Žydas, Dievo tautos narys, išgyvena išėjimą kaip savo išėjimą, nes Dievas iš tikrųjų įsteigė Perėjimo šventės vakarienę ir iš tiesų išvedė kiekvieną iš Egipto. Lygiai taip pat kiekvienas Naujojo Izraelio - Kristaus Bažnyčios - narys iš tiesų išvedamas iš dvasinės vergovės, dvasinio Egipto - nuodėmės karalystės. Todėl kunigas, padėjęs ant altoriaus duoną ir vyną, meldžiasi:
[Tyliai: ] Su šiomis palaimintomis [angelų] Galybėmis ir mes, žmones Mylintis Valdove, Tau šaukiame ir tariame: Šventas esi ir Švenčiausias – Tu ir Viengimis Tavo Sūnus, ir Šventoji Tavo Dvasia. Šventas esi ir Švenčiausias, ir nuostabi Tavo šlovė, nes Tu taip pamilai Savo pasaulį, jog atidavei Savo Viengimį Sūnų, kad kiekvienas į Jį tikintis nežūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Jis atėjęs, ir viską, kas numatyta mūsų išganymui, atlikęs, tą naktį, kurią buvo išduotas, nes Pats Save atidavė už pasaulio gyvenimą, paėmė į Savo šventas, skaisčias ir nekaltas rankas duoną, padėkojęs ir palaiminęs pašventino, laužė, davė Savo šventiesiems mokiniams ir apaštalams, tardamas:  
[Garsiai, ranka rodydamas į duoną:] Imkite, valgykite - tai yra Mano Kūnas, Kuris už jus laužomas nuodėmėms atleisti. 
Amen.  
[Tyliai: ] Taip pat po vakarienės [davė jiems] ir taurę, sakydamas: 
[Garsiai, ranka rodydamas į vyno taurę: ] Gerkite iš jos visi, tai yra Naujosios Sandoros Mano Kraujas, Kuris už jus ir daugelį išliejamas núodėmėms atleisti. 
Amen.  
[Tyliai: ] Atmindami šį išganingą įsakymą, ir viską, kas dėl mūsų buvo: kryžių, kapą, trečią dieną prisikėlimą, žengimą į dangų, sėdimą iš dešinės, antrąjį ir šlovingąjį atėjimą.  
[Garsiai, iškėlęs duoną ir vyną: ] Tavąsias iš Tavųjų Tau atnašaujame už visa tai ir už viską. 

Kaip ir Senojo Testamento Pesach šventime, taip ir Eucharistiniame kanone tarsi susiduria du įvykiai - Eucharistijos kanono skaitymas ir istorinis nukryžiavimas. Tačiau Kryžiaus auka buvo atlikta kartą ir visiems laikams - ji amžina. Todėl kunigas ir tikintieji ne aukoja Kristaus auką iš naujo, o viso labo išgyvena ją kaip čia ir dabar už juos aukojamą, lygiai taip pat, kaip izraelitai čia ir dabar išgyveno išėjimą iš Egipto. O tam tikra prasme, Bažnyčios nariai netgi kartu su praeities Izraelitais Eucharistinėje aukoje išgyvena išėjimą iš amžinojo Egipto ir įžengia į Naująjį Izraelį, todėl kunigams priėmus Eucharistiją skaitomas himnas:
Švytėki, Naujoji Jeruzale, švytėki: nes Viešpaties šlovė tavyje nušvito. Dabar džiūgauk ir linksminkis, Sione; džiaukis ir Tu, Skaisčioji Dievo Gimdytoja, iš Tavęs Gimusiojo Prisikėlimu. O Didžiausia ir Švenčiausia Pascha, Kristau, Išmintie, Dievo Žodi ir Galybe ! Leiski mums pilnai būti tavo dalininkais Nevakarėjančią Tavo Karalystės Dieną.


Taip pat skaitykite:
Judaistiniai ir Apaštališkieji krikščioniškosios Liturgijos šaltiniai

2015 m. gegužės 25 d., pirmadienis

Atkurtas antrasis Lietuvos ortodoksų vienuolynas

Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė, šv. Marijos Magdalietės vienuolynas, lenkų g.
Vilniuje atkurtas šv. Marijos Magdalietės moterų ortodoksių vienuolynas. Šis vienuolynas buvo įkurtas 1864 m., uždarytas 1960 m. Chruščiovo persekiojimų metais, vienuolės laikinai persikėlė gyventi į vyrų Šv. Dvasios vienuolyno patalpas.

2015 m. gegužės 24 dieną vienuolynas iš naujo buvo atidarytas. Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas Inocentas įšventino vienuolę Serafimą į vienuolyno abatę (hegumenę). Šventinimo ceremonijos metu hegumenei įteikti hegumeniškos valdžios simboliai - kunigiškas kryžius ir ganytojo lazda (pastoralas).







Hegumenė - tai moterų vienuolių bendruomenės vadovė. Hegumenės tarnystė Ortodoksų Bažnyčioje yra išsaugojusi senovinio moterų diakonato elementų. Hegumenė turi teisę laiminti (tačiau, kadangi neturi kunigiškosios malonės, laimina kryžiumi, o ne ranka ir bučiuojamas yra kryžius), teikti švč. Komunijos sakramentą savo vienuolėms (tačiau neturi teisės vesti šv. Mišių ar konsekruoti duonos ir vyno). 


Įdomu, kad hegumenės aprangos detalės atitinka vyrišką aprangą. Tai - tradicija, siekianti Dykumos Motinų laikus. Jos rengdavosi vyriškais rūbais, nes gyveno gyvenimą, visuomenėje laikomą "vyrišku".


Į hegumenę kreipiamasi kreipiniu "motina", "motinėle". 


Moterų kunigystė stačiatikybėje
Moterų kunigystės klausimu

2015 m. gegužės 24 d., sekmadienis

Ko tikėtis iš 2016 m. panortodoksinio sinodo

2016 m. Konstantinopolyje (Stambule) vyks istorinis įvykis, kurio nebuvo jau daugiau nei tūkstantmetį, – rengiamas Panortodoksinis sinodas, pretenduojantis tapti aštuntuoju Ortodoksų Bažnyčios visuotiniu susirinkimu (paskutinis Visuotinis susirinkimas buvo 787 m.). Panortodoksinis sinodas – visų 15 Autokefalinių Bažnyčių vadovų ir juos lydinčių vyskupų susitikimas. Šio įvykio unikalumas atsiskleis įdėmiau pažvelgus į Ortodoksų Bažnyčios valdymo principus. Bažnyčios valdymo klausimai – vieni iš tų, kurie bus sprendžiami sinode.

Ortodoksų Bažnyčios struktūra

Pasak Maskvos patriarchato doktrinos, Ortodoksų Bažnyčią sudaro 15 visiškai viena nuo kitos nepriklausomų Autokefalinių (gr. autós – pats, kephalē – galva, valdžia) Bažnyčių. Bažnyčios pamatas – vyskupystė. Visi vyskupai, pagal Bažnyčios mokymą, yra lygūs. Priklausomai nuo katedros, kurią užima, garbingumo, vyskupai gali gauti arkivyskupo, metropolito arba patriarcho titulą, tačiau vyskupas lieka vyskupas. Bažnyčiai valdyti vyskupai buriasi į tarybas – sinodus (šiuo žodžiu vadinamas ir vyskupų tarybos organas, ir vyskupų susirinkimai), kurie renkasi savo pirmininkus. Sinodas su pirmininku (arkivyskupu, metropolitu ar patriarchu) vadovauja autokefalinei Bažnyčiai.

Vyskupas, kuris eina sinodo pirmininko pareigas, yra vadinamas primus inter pares – pirmu tarp lygių. Maskvos ir Visos Rusios patriarchas yra primus inter pares Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje, nes yra pirmas pagal garbę, lygus pagal kunigišką hierarchiją. Visas oficialus Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vadovo titulas yra „švenčiausiasis Maskvos ir Visos Rusios patriarchas“.

2015 m. gegužės 6 d., trečiadienis

Kas yra diptichas?

Díptychon graikiškai reiškia „dvidalis“, perlenktas dviejų dalių dalykas. Taip buvo vadinami dviejų lentelių vaškiniai sąsiuviniai, į kuriuos buvo rašoma stiliumi (specialiu rašikliu). Vaškas leisdavo trinti, perrašinėti, taisyti, o kai visas tekstas tapdavo nebereikalingas, galima buvo išlydyti abi dipticho lenteles ir naudoti iš naujo.

Bažnyčioje diptichai pradėti naudoti gyvųjų ir mirusiųjų vardams įrašyti. Pagal diptichą gyvieji ir mirusieji buvo minimi per pasiruošimo liturgiją (Prothesis, Proskomidija) ir per Eucharistinį kanoną. Vyskupo minėjimas diptiche buvo laikomas formaliu pripažinimu, kad vyskupas yra eucharistiniame bendravime su mininčia bendruomene. Tikintieji diptiche visada buvo minimi pagal garbės eilę (pirmiausia – vyskupai, tada - kunigai, tada – diakonai, tada – pasauliečiai, iš kurių imti išskirti vienuoliai). Vyskupai taip pat buvo minimi pagal miesto garbingumą.

Ilgainiui žodis „diptichas“ tapo formaliu Autokefalinių Bažnyčių vadovų sąrašo pavadinimu. Žodžiu „diptichas“ vadinamas 15 Bažnyčių vadovų sąrašas, kuriame vardai išrikiuoti pagal garbingumą. Šį sąrašą liturgijos metu skaito Autokefalinių Bažnyčių vadovai, taip pripažindami tarpusavio bendrystę Eucharistijoje.

Bažnyčių vadovų - patriarchų, metropolitų ir arkivyskupų - diptichas yra aukščiausia liturginė Visuotinės Bažnyčios vienybės išraiška.

Štai kaip tai atrodo praktikoje: