Vakariečių graikai ir graikų graikai
Dažnai kartojama chrestomatinė tiesa, kad Vakarų kultūra laikosi ant trikojo – graikų filosofijos, romėnų teisės ir žydų religijos. Senovės Graikija – tai nostalgiškai, idiliškai vaizduojama kultūra, kurioje klestėjo kontempliatyvus gyvenimas ir demokratija. Tačiau dažnas vakarietis, nuvykęs į šiandienos Graikiją, gali nusivilti – ten ras visai kitokius žmones nei knygose.
Vakarams stereotipiškai senovės graikai dažniausiai atrodo šalti, racionalūs, tyliai apmąstantys pasaulio pradus. Šiandieniniai graikai, priešingai, yra karštakošiai, emocionalūs, plepiai. Be abejonės, per 2000 metų įvyko rimtų antropologinių transformacijų, tačiau gali būti, kad toks aštrus kontrastas tarp „knyginių graikų“ ir „gyvų graikų“ yra ne tik jų metamorfozių vaisius.
Įsiklausykime, su kokia ironija ir nusivylimu Friedrichas Nietzsche taria: „Ak, tie graikai! Jie žinojo, kaip gyvent: todėl jie būtinai narsiai laikėsi paviršiaus [...]. Garbinti išvaizdą, tikėti formomis, tonais ir žodžiais [...]! Tie graikai buvo iš esmės paviršutiniški! [...] Argi mes tiksliai šiuo atžvilgiu nesame graikai?“ Ir su kokiu pasididžiavimu kalba rusų emigrantų teologas Georgijus Florovskis: „Graikų kalba yra Naujojo Testamento kalba. Viskas ankstyvojoje krikščionybėje yra graikiška. Kaip krikščionys [ortodoksai], mes visi esame graikai savo mąstymu. Ne siauru nacionalistiniu požiūriu, bet kaip bendros dvasinės ir intelektinės praeities dalininkai.“ Gali pasirodyti keista, kad Nietzsche ir Florovskis taip skirtingai vertina tą patį fenomeną. Tačiau iš tiesų, sakydami „graikai“, juodu turi omenyje visiškai skirtingus dalykus.
Viena yra Nietzschės apoloniški graikai, kita – istoriniai, gerokai dionisiškesni graikai, kokius žinojo graikų istorikas Konstantinas Paparrigopoulos, tikėtina, bent iš dalies ir Georgijus Florovskis. XVIII–XIX a. tai virs nemaža problema, nes kovoje su turkais graikai tikėsis netikėtai juos pamilusių Vakarų pagalbos, bet atras, kad Vakarai graikus įsivaizduoja kitokius nei „gyvieji graikai“. Taip susiformuos vienas didžių graikų kompleksų – kompleksas dėl nebuvimo vakarietiškais „senovės graikais“.
VAKARŲ GRAIKAI
Graikų autoritetas Vakaruose nepaprastai išauga prasidėjus „atgimimui“ – Renesansui, kai atsigręžta į antikos palikimą. Giovanni Pico della Mirandola „Oracijoje apie žmogaus orumą“ šlovino žmogų, stengėsi jungti Aristotelio ir Platono filosofijas. Žingsnis po žingsnio įsigali „tamsiųjų amžių“ įvaizdis, kai viduramžiai suvokiami kaip degradacijos laikai po antikos, nuo jų atsipeikėta tik Renesanso laikotarpiu.
Senovės graikų kultūra Renesanso epochoje iškyla tarsi pagoniškoji Evangelija. Kaip kunigas gali pamokslauti krikščioniui, kad šis girdėjo Evangeliją, bet ją pamiršo ir nuo jos nukrypo, taip Renesanso žmogus gali pamokslauti amžininkams, kad žmonija žinojo neginčijamai tobulą antikos išmintį, tačiau ją pamiršo ir nuo jos nukrypo. Antika – tai geroji naujiena apie pirmapradį, nuodėmės nesugadintą pasaulį.
Didžiausią įtaką Vakarų graikiškumo sampratai turėjo britų istoriko Edwardo Gibbono (1737–1794) raštai, kurių ašis – Romos žlugimo mitas. Savo darbe „Romos imperijos nuosmukis ir žlugimas“ Gibbonas pareiškė, kad krikščionybės plitimas Imperijoje sutapo su šios nuosmukiu ir V a. įvykusiu žlugimu. Bizantijos imperiją Gibbonas traktavo kaip stagnavusią, lėtai Romos šlovę švaisčiusią valstybę, turinčią nuobodžią ir monotonišką nuopuolio istoriją. Šiuolaikiniai graikai – antikos šlovę iššvaisčiusiųjų palikuonys.
Kad būtų sustiprinta Gibbono suformuluota legenda apie Romos žlugimą, turėjo būti išrasta nauja valstybė – Bizantija. Istoriškai tokia valstybė niekada neegzistavo. Gibbono raštuose Romos imperija tapatinama su Vakarų Romos imperija, o Rytų Romos imperija staiga imama traktuoti kaip kita valstybė. Bizantijos vardas pirmąsyk pasiūlytas 1557 m. pagal miestą, egzistavusį Konstantinopolio įkūrimo vietoje. Šis įvardijimas Vakarų istoriografijoje galutinai įsitvirtino tik XIX a. Taigi, pabaigiamas naratyvas: Romos imperija žlugo, baigėsi antika, o toliau egzistavo tik Bizantija – antikos laimėjimų nesugebėjusi perimti nauja valstybė. Antikos dvasia pasitraukė iš Graikijos į Vakarus.
Pati Bizantijos valstybė iš tiesų iki pat žlugimo XV a. vadinosi Romos imperija (gr. Romaike Autokratoria), o jos gyventojai save vadino romėnais (gr. romaioi). Skirtingu laiku jie dar save vadino tiesiog graikais (gr.hellenoi). Tačiau Vakarų istoriografijoje jie tapo bizantais (gr. bizantoi). Jie prarado antikos pagoniškąją Evangeliją.
Bizantai, kitaip nei senovės graikai, gyveno gerokai nuobodesnį gyvenimą. Senovės Graikijoje laikas buvo tarsi sustojęs, bet tą stovintį laiką graikai naudojo filosofinėms diskusijoms, o Bizantijoje, kaip istorijos filosofijos paskaitose aiškina Georgas Hegelis, tas „stagnuojantis laikas“ buvo naudojamas politinėms intrigoms. Bizantai neturėjo filosofijos, neturėjo literatūros, viskas ištirpo.
Nietzsche kiek apverčia idilišką savo pirmtakų vaizdą ir senovės Graikija tampa Edeno sodu tikrąja šio žodžio prasme – ji tampa nuopuolio vieta. Nietzsche vaizduoja ikisokratikus kaip izoliuotus, herojiškus, lakoniškus, giliaminčius mąstytojus, po kurių reikalai ėjo tik blogyn. Sokratas ir Platonas jau buvo dekadanso, nuopuolio atstovai.
Vakarams stereotipiškai senovės graikai dažniausiai atrodo šalti, racionalūs, tyliai apmąstantys pasaulio pradus. Šiandieniniai graikai, priešingai, yra karštakošiai, emocionalūs, plepiai. Be abejonės, per 2000 metų įvyko rimtų antropologinių transformacijų, tačiau gali būti, kad toks aštrus kontrastas tarp „knyginių graikų“ ir „gyvų graikų“ yra ne tik jų metamorfozių vaisius.
Įsiklausykime, su kokia ironija ir nusivylimu Friedrichas Nietzsche taria: „Ak, tie graikai! Jie žinojo, kaip gyvent: todėl jie būtinai narsiai laikėsi paviršiaus [...]. Garbinti išvaizdą, tikėti formomis, tonais ir žodžiais [...]! Tie graikai buvo iš esmės paviršutiniški! [...] Argi mes tiksliai šiuo atžvilgiu nesame graikai?“ Ir su kokiu pasididžiavimu kalba rusų emigrantų teologas Georgijus Florovskis: „Graikų kalba yra Naujojo Testamento kalba. Viskas ankstyvojoje krikščionybėje yra graikiška. Kaip krikščionys [ortodoksai], mes visi esame graikai savo mąstymu. Ne siauru nacionalistiniu požiūriu, bet kaip bendros dvasinės ir intelektinės praeities dalininkai.“ Gali pasirodyti keista, kad Nietzsche ir Florovskis taip skirtingai vertina tą patį fenomeną. Tačiau iš tiesų, sakydami „graikai“, juodu turi omenyje visiškai skirtingus dalykus.
Viena yra Nietzschės apoloniški graikai, kita – istoriniai, gerokai dionisiškesni graikai, kokius žinojo graikų istorikas Konstantinas Paparrigopoulos, tikėtina, bent iš dalies ir Georgijus Florovskis. XVIII–XIX a. tai virs nemaža problema, nes kovoje su turkais graikai tikėsis netikėtai juos pamilusių Vakarų pagalbos, bet atras, kad Vakarai graikus įsivaizduoja kitokius nei „gyvieji graikai“. Taip susiformuos vienas didžių graikų kompleksų – kompleksas dėl nebuvimo vakarietiškais „senovės graikais“.
VAKARŲ GRAIKAI
Graikų autoritetas Vakaruose nepaprastai išauga prasidėjus „atgimimui“ – Renesansui, kai atsigręžta į antikos palikimą. Giovanni Pico della Mirandola „Oracijoje apie žmogaus orumą“ šlovino žmogų, stengėsi jungti Aristotelio ir Platono filosofijas. Žingsnis po žingsnio įsigali „tamsiųjų amžių“ įvaizdis, kai viduramžiai suvokiami kaip degradacijos laikai po antikos, nuo jų atsipeikėta tik Renesanso laikotarpiu.
Senovės graikų kultūra Renesanso epochoje iškyla tarsi pagoniškoji Evangelija. Kaip kunigas gali pamokslauti krikščioniui, kad šis girdėjo Evangeliją, bet ją pamiršo ir nuo jos nukrypo, taip Renesanso žmogus gali pamokslauti amžininkams, kad žmonija žinojo neginčijamai tobulą antikos išmintį, tačiau ją pamiršo ir nuo jos nukrypo. Antika – tai geroji naujiena apie pirmapradį, nuodėmės nesugadintą pasaulį.
Didžiausią įtaką Vakarų graikiškumo sampratai turėjo britų istoriko Edwardo Gibbono (1737–1794) raštai, kurių ašis – Romos žlugimo mitas. Savo darbe „Romos imperijos nuosmukis ir žlugimas“ Gibbonas pareiškė, kad krikščionybės plitimas Imperijoje sutapo su šios nuosmukiu ir V a. įvykusiu žlugimu. Bizantijos imperiją Gibbonas traktavo kaip stagnavusią, lėtai Romos šlovę švaisčiusią valstybę, turinčią nuobodžią ir monotonišką nuopuolio istoriją. Šiuolaikiniai graikai – antikos šlovę iššvaisčiusiųjų palikuonys.
Kad būtų sustiprinta Gibbono suformuluota legenda apie Romos žlugimą, turėjo būti išrasta nauja valstybė – Bizantija. Istoriškai tokia valstybė niekada neegzistavo. Gibbono raštuose Romos imperija tapatinama su Vakarų Romos imperija, o Rytų Romos imperija staiga imama traktuoti kaip kita valstybė. Bizantijos vardas pirmąsyk pasiūlytas 1557 m. pagal miestą, egzistavusį Konstantinopolio įkūrimo vietoje. Šis įvardijimas Vakarų istoriografijoje galutinai įsitvirtino tik XIX a. Taigi, pabaigiamas naratyvas: Romos imperija žlugo, baigėsi antika, o toliau egzistavo tik Bizantija – antikos laimėjimų nesugebėjusi perimti nauja valstybė. Antikos dvasia pasitraukė iš Graikijos į Vakarus.
Pati Bizantijos valstybė iš tiesų iki pat žlugimo XV a. vadinosi Romos imperija (gr. Romaike Autokratoria), o jos gyventojai save vadino romėnais (gr. romaioi). Skirtingu laiku jie dar save vadino tiesiog graikais (gr.hellenoi). Tačiau Vakarų istoriografijoje jie tapo bizantais (gr. bizantoi). Jie prarado antikos pagoniškąją Evangeliją.
Bizantai, kitaip nei senovės graikai, gyveno gerokai nuobodesnį gyvenimą. Senovės Graikijoje laikas buvo tarsi sustojęs, bet tą stovintį laiką graikai naudojo filosofinėms diskusijoms, o Bizantijoje, kaip istorijos filosofijos paskaitose aiškina Georgas Hegelis, tas „stagnuojantis laikas“ buvo naudojamas politinėms intrigoms. Bizantai neturėjo filosofijos, neturėjo literatūros, viskas ištirpo.
Nietzsche kiek apverčia idilišką savo pirmtakų vaizdą ir senovės Graikija tampa Edeno sodu tikrąja šio žodžio prasme – ji tampa nuopuolio vieta. Nietzsche vaizduoja ikisokratikus kaip izoliuotus, herojiškus, lakoniškus, giliaminčius mąstytojus, po kurių reikalai ėjo tik blogyn. Sokratas ir Platonas jau buvo dekadanso, nuopuolio atstovai.
