2015 m. vasario 1 d., sekmadienis

Šv. Kirilas ir Metodijus – slavų rašto ir bažnytinės kalbos kūrėjai

Pašvęstojo gyvenimo metų proga „Magnificat“ pakvietėme pasisvečiuoti brolius ortodoksus. Susipažinsime su jų ir Katalikų Bažnyčios gerbiamais šventaisiais Kirilu ir Metodijumi, minimais vasario 14 dieną, o „Mėnesių šventųjų“ rubrikoje pasakojame apie tris Vilniaus kankinius, kurių relikvijos saugomos Šv. Dvasios cerkvėje Vilniuje.

http://www.magnificat.lt/index.php/rubrikos/75-rubrika/pasvestojo-gyvenimo-metai/pasvestojo-gyvenimo-metai-2015-m/426-sv-kirilas-ir-metodijus-slavu-rasto-ir-baznytines-kalbos-kurejai

Kristus Apaštalams liepė: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ (Mt 28, 19) Šventosios Bažnyčios istorija nužymėta misijų į pagonių kraštus ir tų kraštų kultūros transformacijos po susidūrimo su krikščionybe. Daugeliui tautų krikščionybė reiškė ne tik Kristaus globą ir Šventosios Dvasios bendrystę, bet ir civilizacijos šviesą.

IV amžiuje misionierius šv. Mesropas Maštotsas sukūrė raštą armėnams, kurio dėka pastaruosius pasiekė ne tik Evangelija, bet ir to meto mokslas. Tuo pačiu metu šventasis Frumentijus su bendražygiais kūrė raštą etiopams, misionieriai Kaukaze – gruzinams. Kaip rašo garsus Šventųjų Tėvų tyrinėtojas Jonas Meyendorfas, „bizantiškuoju Evangelijos sklaidos metodu buvo ne tik Raštų ir liturgijos vertimas į krašto tautos kalbą, bet ir naujų bažnyčių steigimas pagal Didžiosios Bažnyčios Konstantinopolyje modelį“. Šiuo modeliu sekė ir šventieji Kirilas bei Metodijus.

Šventasis Kirilas, kuris iki tapimo vienuoliu buvo žinomas Konstantino Filosofo vardu, buvo žymaus Rytų Bažnyčios šventojo Fotijaus mokinys. Kai Konstantinas pradėjo savo mokslus Konstantinopolyje, Fotijus dar buvo pasaulietis, mokslininkas, savo išmintimi garsėjęs visoje Imperijoje. Pasakojama, kad jis mintinai mokėjęs šimtus knygų. Vėliau šis mokytojas taps šv. Kirilo dvasiniu vadovu – Konstantinopolio patriarchu, kuris siųs Kirilą apaštalauti į svetimas šalis.

Kirilo brolis Metodijus nebuvo toks išsilavinęs, tačiau turėjo kitų misionieriškų savybių, reikalingų šioje tarnystėje. Metodijus buvo kieto charakterio, praktiško mąstymo, puikus administratorius bei vadovas. Pasakojama, kad kartą, kai besiginčijant su pagonimi šis paklausė: „Kodėl jūsų kakta prakaituota?“, Metodijus atšovė: „Todėl, kad diskutuoju su kvailiu“. Į mąstytojo gyvenimą linkusiam Kirilui Metodijus buvo tarsi Morta – Marijai, jiedu vienas kitą darniai papildė.

862-aisiais metais šv. Fotijus išsiuntė brolius, atrodytų, į eilinę jų misiją, tačiau būtent ši misija – misija slavams – pelnys jiems amžiną šlovę. Moravijos kunigaikštis Rastislavas paprašė Konstantinopolio pagalbos, nes iki tol darbavęsi Vakarų misionieriai, diegę lotyniškąjį pamaldumą, patyrė nesėkmę. Įgijęs išsilavinimą tų laikų mokslo sostinėje, Kirilas nutarė pradėti misiją nuo švietėjiškos bendruomenės būrimo ir tekstų vertimo.

Kadangi tuo metu slavai neturėjo jokio rašto, broliai pradėjo nuo paties slaviško rašto kūrimo. Taip buvo sukurta glagolica – pirmasis slavų raštas, tapęs pagrindu jų mokinių sukurtai kirilicai, raštui, išplitusiam visame slavų pasaulyje, pavadintam jų mokytojo garbei. Atsivėrė galimybė ne tik melstis gimtąja kalba, bet ir susipažinti su pasaulio raštija, buvo atverti viso pasaulio mokslo laimėjimai.

Naujasis raštas visiems laikams susiejo slavų kultūrą su krikščionybe – jis yra kupinas krikščioniškos simbolikos. Raidę Ж broliai sukūrė iš raidės Х, kuria prasideda Kristaus vardas ir pavadino ją „živete“ („gyvenkite!“). Kitų raidžių pavadinimai (A – az, Б – buki, В – vede... ir t. t.) sudeda rišlų pasakojimą: „Aš raides žinau, žodis yra turtas. Gyvenkite nuoširdžiai, žemių gyventojai, ir, kaip pridera žmonėms, mąstykite mūsų pasaulio tvarką, tarkite žodį tvirtai, nes žinios – Dievo dovana. Drįskite skverbtis, idant Esančiojo Šviesą pasiektumėte“. Šis krikščionybės idėjomis persmelktas kūrinys buvo naudojamas tiek administraciniuose raštuose, tiek grožinėje ir mokslinėje literatūroje, bei tebėra naudojamas daugelio slavų tautų. Evangelijos šviesa perkeitė visą šių kraštų gyvenimą ir persmelkė kiekvieną jo sritį.

Brolių dėka atsirado ir naujas kalbinis darinys – bažnytinė slavų kalba. Nuo pat ankstyvosios krikščionybės laikų dievogarbos kalba skyrėsi nuo kasdienės kalbos. Kristaus laikais gatvėje žydai kalbėjosi aramėjiškai, o Dievą šlovino hebrajiškai. Krikščionys graikai gatvėje kalbėdavosi tarmiškai, o meldėsi ir skaitinius skaitė bažnytine graikų kalba, kuriai įtaką padarė tiek žydų, tiek poetinė graikų kalbos, be to, ji buvo kupina neišverčiamų hebrajizmų („amen“, „aleliuja“ ir kt.). Lygiai taip pat formavosi bažnytinė slavų kalba, kurioje atsirado neįprastos vaizdingos konstrukcijos iš graikų ir hebrajų kalbų, neišverčiamos frazės, bei nauji slaviški žodžiai, sukurti tam, kad įvardytų iki tol nepažintus dvasinius reiškinius.

Dievas tapo žmogumi tam, kad per Jo Sūnų pažintume Tėvą. Nuo pasaulio sukūrimo Jis prabildavo į žmogų žmogiškai, nusižemindamas išsakydavo savo žinią žmogui suprantamais įvaizdžiais. Taip ir šventasis Apaštalas „pasidarydavo visų vergas, kad tik juos laimėtų“: žydams – žydu, įstatymo besilaikantiesiems – įstatymo tarnu, neturintiems įstatymo – neturinčiu įstatymo, silpniesiems – silpnas. (1 Kor 9, 19–22). Šiuo pavyzdžiu sakė slavų Apaštalai, tapdami jiems mokytojais ir prabildami į slavus slavų kalba.

Gintaras Sungaila

Taip pat skaitykite: Bažnytinė slavų kalba

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą