2015 m. vasario 28 d., šeštadienis

Ortodoksų vienuolystė: kilmė ir dabartis

Radijo laida, pagal kurią parengtas straipsnis: audio


Ortodoksų vienuolystės šaknų derėtų ieškoti dar pirmajame krikščionybės tūkstantmetyje, kai Ortodoksų ir Romos Katalikų Bažnyčios dar tebebuvo viena Bažnyčia. Evangelijoje pagal Morkų rašoma: „Pasirodė dykumoje Jonas. Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų“ (Mk 1, 1; 6)

Šv. Jonas Krikštytojas ortodoksų tradicijoje dažnai vadinamas pirmuoju vienuoliu. Jis – tobulo vienuoliškojo gyvenimo provaizdis, o Dievo Motina (Švč. Mergelė Marija) – vienuolių globėja.

KAIP DYKUMA TAPO MIESTU


Didysis vienuolystės pakilimas, kai daugybė krikščionių patraukė į dykumas, buvo IV amžiuje. Masiniam krikščionių susižavėjimui vienuolyste įtakos turėjo du veiksniai – pasibaigę krikščionių persekiojimai ir šv. Antano didžiojo pavyzdys.

Pasibaigus krikščionių persekiojimui, nebeliko kankinystės – pagrindinės pirmųjų amžių krikščionių šventumo formos. Beveik visi šventieji iki IV amžiaus buvo kankiniai. Daugelyje ankstyvosios krikščionybės šaltinių, tokių, kaip Didachė, krikščionis mokomi „ieškoti šventųjų veido“. Bendravimas su šventaisiais jiems buvo kasdienybė, nes tai jų vyskupai – Ignotas, Polikarpas ir kiti, buvo nukankinti dėl Kristaus. Tačiau krikščionybei tapus prestižine Romos imperijos religija (juk net imperatorius buvo prielankus krikščionybei), šventųjų rasti buvo vis sunkiau.

Miestų parapijos prisipildė nominalių krikščionių, kurie pasikrikštijo tik dėl materialinės naudos. Kaip rašo šv. Kirilas Jeruzalietis, vieni krikštijosi, nes norėjo įtikti savo viršininkams, kiti – nes norėjo įtikti gražiai merginai ir ją vesti, treti – nes norėjo įtikti draugams. Kai IV amžiuje šv. Atanazas Didysis parašė knygą „Antano Didžiojo gyvenimas“, visų akys nukrypo į dykumą, nes žmonės suprato, kad ten slaptoje meldžiasi šventieji.

Antanas Didysis nebuvo pirmasis vienuolis, bet jis buvo žymiausias vienuolis, nes knyga apie jį tapo tikru bestseleriu. Kartą, kai Antanas įžengė į bažnyčią, buvo skaitomi Evangelijos žodžiai: Jeigu nori būti tobulas, eik parduok ką turi, ir išdalyk vargšams. Tuomet ateik ir sek paskui mane ir tu turėsi lobį danguje. Antanas priėmė juos kaip asmeninį pašaukimą, viską pardavė, išdalijo ir iškeliavo į dykumą. Ten, kaip ir Evangelijose – Kristų, ėmė kankinti šėtonas su savo demonų kariauna.

Dykuma (gr. eremis, slav. pustyn) ortodoksų tradicijoje vadinama ne vien tai, ką mes pratę lietuviškai vadinti dykuma, šiuo žodžiu ortodoksai vadina kiekvieną vienuolių atsiskyrimo vietą. Tai nebūtinai turi būti smėlėta dykynė, į kurią iškeliavo Antanas.

Paskui Antaną į dykumą iškeliavo gausybė žmonių, kas – tik dvasinio patarimo, o kas gyventi taip, kaip Antanas. Atanazo didžiojo žodžiais, IV amžiuje „dykuma tapo miestu“. Šventieji, atsiskleidę tuomet dykumoje, yra vadinami Dykumos tėvais.

Dykumos tėvų dvasingumas visuomet buvo ir yra ortodoksų vienuolystės pamatas. Visi ortodoksų vienuoliai ir šiandien greta Šventojo Rašto skaito Šventųjų Tėvų knygas, tarp jų itin autoritetingi paterikonai ir jerondikonai, kuriuose surašytos trumpos Dykumos tėvų ir vėlesnių šventųjų ištaros, taip pat svarbų vaidmenį vaidina VI a. parašyta atsiskyrėlio šv. Jono Pakopininko „Dangiškosios kopėčios“ ir Bažnyčios tėvų raštų rinkinys, pavadintas „Filokalija“ (slav. „Dobratoljubie“, lietuviškai – „meilė gėriui“). Į Filokalijos sudėtį įeina Antano Didžiojo, Makarijaus Didžiojo, Evagrijaus Ponetičio ir kitų dykumos asketų veikalai. Taigi, jei kas nors nori suprasti ortodoksų vienuolių dvasingumo esmę, geriausia žvelgti į Dykumos tėvus.

Vienuolystė – tai bėgimas nuo pasaulio, visko išsižadėjimas, radikalus sekimas Kristumi. Ortodoksų vienuoliai duoda keturis įžadus: paklusnumo, skaistumo, neturto ir nenutrūkstamos maldos. Šių įžadų jie gali bandyti laikytis arba gyvendami vieni, kaip atsiskyrėliai, arba su vienuolių bendruomene.

VIENUOLYNŲ TIPAI

Dykumoje natūraliai susiformavo du vienuoliškojo gyvenimo tipai – atsiskyrėliškas gyvenimas, kurį padarė populiarų Antanas, ir bendruomeninis gyvenimas, kurį populiarų padarė šv. Pachomijas Didysis. Pachomijas buvo karininkas, todėl dykumoje jis pagal karių pavyzdį organizavo griežtai pagal taisykles gyvenančią bendruomenę.

Atsiskyrėlių vienuolių gyvenimo būdas vadinamas eremitiniu pagal graikišką žodį „dykuma“ (eremis), arba anachoritiniu pagal graikišką žodį „atsiskyrimas“ (anakhoreo). Bendruomeninis gyvenimas yra vadinamas cenobitiniu. Bendruomenėse gyvenantys vienuoliai gyvena ir meldžiasi kartu.

Egzistuoja ir tarpinė tarp bendruomeninės ir atsiskyrėliškosios tradicija – gyvenimas skituose. Vienuoliai gyvena atskirai po du, tris nutolusiose gyvenvietėse, o vienoje bažnyčioje susirinka tik kartą į savaitę bendrai maldai.

VĖLESNĖS VIENUOLIŠKOS TRADICIJOS

Kaip sakiau, ortodoksų vienuolystės pagrindas – dykumos tradicija, todėl visa vėlesnė šios tradicijos raida netoli nueina nuo savo ištakų. Skirtingai nei Romos Katalikų Bažnyčioje, ortodoksų tradicijoje neegzistuoja vienuolių ordinai, kiekvienas vienuolynas turi savo vyresnį – hegumeną ir yra gana nepriklausomas nuo kitų. Arčiausiai ortodoksų vienuoliškosios tradicijos Vakaruose yra benediktinai. Juk šv. Benediktas Nursietis, kaip ir šv. Jonas Kasianas, buvo būtent rytietiškosios vienuolystės tradicijų nešėjai į Vakarus.

Vakaruose yra tam tikrų vienuolių ordinų, pavyzdžiui, dominikonai, jėzuitai, kurie ne bėga iš pasaulio, o eina į jį. Ortodoksų vienuolystės tikslas visada yra bėgimas nuo pasaulio. Vienuolis tampa vienuoliu per vadinamąjį „apkirpimo“ arba „tonzūros“ ritualai, kai jam kaip per krikštą yra nukerpama plaukų sruoga, suteikiamas naujas vardas ir skaitomas krikšto palaiminimas: „Palaimintas Dievas, norintis visų žmonių išgelbėjimo ir kad jie pažintų tikrąją tiesą…“ Kaip kadaise šventieji tėvai rašė, kad kankinystė – tai krikštas krauju, taip išplitus vienuolystei paplito posakis, kad vienuolystė – tai mirtis pasauliui per savanorišką kankinystę, taigi, taip pat antrąjį krikštą.

Po tonzūros vienuoliai paprastai daugiau niekada nebesikerpa plaukų ir nebesiskuta barzdos, kas simbolizuoja jų dvasinę ramybę. Taip pat egzistuoja paralelės tarp Jono Krikštytojo, Jėzaus Kristaus, Senojo Testamento nazirų ir Dykumos tėvų išvaizdos. Visi jie nešiojo ilgus plaukus ir ilgas barzdas.

JĖZAUS MALDA

Didžiausias ortodoksų vienuolių dvasinis deimantas – Jėzaus malda. Išėjęs iš pasaulio vienuolis, kaip ir Jėzus, dykumoje sutinka šėtoną ir jo demonus, kurie bando jį pavergti aistromis. Pasak Kristaus, demonai įveikiami ne kitaip, o „tik malda ir pasninku“ (Mk 9, 29), taigi, vienuoliai mokėsi melstis ir pasninkauti.

Jėzaus malda kilo išŠventojoje tradicijoje išreikštos nepaprastai didelės pagarbos Jėzaus vardui ir Dykumos tėvų mokymo apie paprastą maldą. Apie Jėzaus maldą senoviniame Hermo „Ganytojuje“ rašoma: „Dievo Sūnaus Vardas didis ir beribis, ir jis laiko visą pasaulį“ (III, XIV). Tuo tarpu šv. Makarijus Didysis moko melstis kuo trumpesnėmis frazėmis, pavyzdžiui, „Viešpatie, padėk“ (Kyrie, boethei). Sulydžius šiuodu įsitikinimus atsirado Jėzaus malda, skambanti „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio.“

Šią maldą vienuoliai pratinasi kalbėti dieną ir naktį. Seniausias liudijimas apie Jėzaus maldą yra Egipto oloje rastas V a. padarytas vienuolio įrašas, kuriame užrašyta ši malda. Vėliau atsirado panaši į rožinį maldai skirta virvelė su mazgais, graikiškai vadinama komboskini, slaviškai – čiotki, kuri padeda susikaupti meldžiantis. Taip pat vėliau susiformavo kitos pagalbinės priemonės maldai – kvėpavimo technikos, kūno pozicijų aprašymai. XIV a. ši kontempliatyvios maldos tradicija įgijo „hesichazmo“ pavadinimą. Lietuviškai turime šios tradicijos atstovų šv. Siluano Atoniečio ir šv. Serafimo Saroviečio knygų.

SVETINGUMAS

Nepaprastai didelį vaidmenį vienuolių gyvenime vaidina dvasios tėvai. Būtent dvasios tėvui vienuolis turi nuolankiai paklusti, iš jo mokytis krikščioniško gyvenimo bei maldos. Kai kurie žmonės, turintys specialią Dievo dovaną, dvasinio ugdymo charizmą, yra vadinami „senoliais“ (graikiškai – jeronda, slaviškai – starcy). Ir čia susiduriame su antrąja bėgimo iš pasaulio puse, paprastai žmonės yra linkę vytis tuos, kurie bėga iš pasaulio.

Jau Antanui didžiajam tekdavo eiti vis giliau į dykumą, nes, kad ir kiek jis bekeliavo gilyn, jį vydavosi norintieji pasiklausti gyvenimiškų patarimų ir ko nors iš jo pasimokyt. Lygiai taip pat dabar daugelis pamaldžių ortodoksų atostogų metu stengiasi nuvažiuoti į vienuolynus. Ypač liaudyje populiarūs tie vienuolynai, apie kuriuos yra pasklidęs gandas, kad ten yra senolių charizmą turinčių vienuolių.

Svetingumas, slav. strannoljubie, yra svarbi vienuolių gyvenimo dalis. Didesni vienuolynai, kuriems priklauso ir Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolynas, paprastai įrengia piligrimų namus, kuriuose galimybę prisiglausti turi visi ieškantieji dvasinio gyvenimo.

LIETUVOJE

Kaip rašo istorikas Zigmas Zinkevičius, Lietuvoje pirmoji Bizantijos misija galėjo prasidėti X–XII amžiais. Tada Lietuvos žemėse pradėjo rastis ir pirmieji vienuoliai, pavyzdžiui, Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba šv. Eliziejus Laurušavietis. XV a. Vilniuje įsikūrė pirmoji pastovi vienuolių brolija, kuri apsigyveno Lietuvos didžiojo etmano Konstantino Ostrogiškio lėšomis pastatyto Švč. Trejybės vienuolyno patalpose. XV a. vienuolynas atiteko unitams ir vienuoliai persikėlė į naujai įkurtą Šv. Dvasios vienuolyną.

Seniau vyrų vienuolynai dar buvo Surdegyje, Kruonyje ir Vievyje, tačiau šiandien likęs vienintelis vyrų vienuolynas Vilniuje, greta gyvena viena moterų vienuolių bendruomenė ir Mikniškėse egzistuoja viena neįprasta ortodoksams bendruomenė, turinti monastinių elementų.

Šventosios Dvasios vienuolynas yra kasdien atviras lankymui, kartais ten organizuojamos ekskursijos. Taigi, bet kas, ar būtų ortodoksas, ar kitatikis, turi galimybę aplankyti vienuolyną, pasimelsti ir pabandyti pasisemti dvasinės ramybės. O apie dvasinę ramybę žymusis rusų vienuolis šv. Serafimas Sarovietis yra pasakęs: „Įgyk ramybės Dvasią ir tūkstančiai aplink tave išsigelbės.“


Taip pat skaitykite:

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą